Mūsų protėviai irgi skolinosi, bet mažiau

Kad ir kaip save guostume skolinimosi neišvengiamumu, skolas reikės grąžinti ir sumokėti palūkanas iš mūsų visų kišenės. Valstybės skola - našta visiems valstybės gyventojams.

- O kaip buvo praeityje? Tapusi nepriklausoma valstybe Lietuva skolinosi. Kaip jai sekėsi grąžinti skolas? - paklausėme Juozo SKIRIAUS.

- Istorija mums rodo, kad bent XX amžiuje neskolingų valstybių nebuvo. Matyt, tai neišvengiamas ekonominis procesas. Svarbus tik klausimas, ar skola auga, ar mažėja? Ar galima tą naštą po truputį mažinti? Atsigręžę į mūsų netolimą praeitį, pastebėsime, kad tai ir buvo daroma, skolos buvo grąžinamos. Palaipsniui, gerai apgalvojant, kai kada susiveržiant diržus, įtraukiant valdininkiją ir visus socialinius sluoksnius.

Moderniųjų laikų Lietuvos valstybė (1918-1940), galima sakyti, kūrėsi nuo nulio. Po Pirmojo pasaulinio karo kraštas buvo gerokai nuniokotas, vokiečių apiplėštas. Iš carinių laikų paveldėto valstybinio turto beveik nebebuvo. Todėl nieko nuostabaus, kad krašto atstatymui ir valdymui būtinai reikėjo papildomų pinigų - užsienio paskolų. Nuo 1919 m. Lietuvos skola užsieniui augo. 1935 m. valstybė buvo pasiskolinusi daugiau nei 15 mln. dol. (per 90,5 mln. litų), o valstybės pajamos sudarė 279,9 mln. litų. Taigi skola buvo lygi maždaug 30 proc. visų valstybės pajamų. Į biudžeto išlaidas kiekvienais metais buvo įtraukiama mokama skola ir palūkanos.

Nuo 1936 m. skola užsieniui pradėjo mažėti. 1940 m. sausio 1 d. jau sudarė 11, 5 mln. dolerių (69,3 mln. litų). Pažymint Lietuvos valstybės dvidešimtmetį, finansininkai rašė, kad Lietuvos skola užsieniui valstybės finansuose nebevaidina esminio vaidmens. Skola proporcingai mažėjo. 1937 m. vienam Lietuvos gyventojui skolos teko 47 Lt, o 1939 m. - 31 Lt. Palyginimui, 2021 m. pradžioje ant vieno Lietuvos gyventojo „gulė" maždaug 8 tūkst. eurų skola. Stebint skolinimosi tempus, ateityje skola, matyt, augs.

- Kam tarpukario Lietuva buvo labiausiai prasiskolinusi?

- 1939 m. finansinių ataskaitų duomenimis, Lietuva daugiausiai buvo įsiskolinusi JAV ir Švedijai. Atitinkamai 60,4 ir 36,6 proc. Skola Didžiajai Britanijai tesudarė 2,1 proc., Vokietijai - 0,3 proc., Austrijai, Belgijai, Čekoslovakijai, Danijai - 0,6 proc. kartu paėmus. Lietuva dar 1919 metais buvo įsiskolinusi JAV už tuo metu labai reikalingų drabužių, medikamentų, maisto produktų iš jos karo sandėlių Prancūzijoje tiekimą. Pagal 1924 m. pasirašytą sutartį, Lietuva iki 1986 m. Amerikai turėjo išmokėti 6 mln. dolerių skolą ir nemažus procentus.

Be to, Lietuvos Vyriausybė 1919-1923 metais tarp JAV lietuvių buvo išplatinusi vadinamąsias Laisvės paskolos obligacijas (jas vadino bonais) už beveik 1,9 mln. dolerių. Lietuvos valdžia iki pat 1940 m. pareigingai išpirkinėjo amerikiečių nupirktus bonus ir mokėjo palūkanas. O štai 1930 m. švedų bendrovei „STAB" Lietuvos Vyriausybė 35 metams perleido degtukų gamybos ir prekybos monopolį, mainais gaudama 6 mln. dol. paskolą (faktiškai gavo tik 4,5 mln. dolerių) krašto ūkio atstatymui. Buvo ir kitų smulkių pasiskolinimų.

- Neteko girdėti, kad mūsų valdininkija apie valstybės pinigus galvotų kaip apie savo. Ar ir tarpukario Lietuvos laikais buvo toks požiūris?

- Anot ekonomisto dr. Vlado Terlecko, Lietuvos Vyriausybė, ypač premjeras Juozas Tūbelis, vykdė labai atsakingą valstybės finansinę politiką, laikėsi konservatyvaus principo - neišleisti daugiau, nei uždirbama. Todėl buvo siekiama subalansuoti valstybės biudžetą griežtai laikantis racionalaus taupumo, varžant neproduktyvias išlaidas, kiek įmanoma vengiant užsienio paskolų. Kaip rodo statistika, 1924-1937 m. valstybės pajamų ir išlaidų santykis visuomet buvo teigiamas. Išlaidos neviršijo pajamų ir tokiu būdu buvo sudaromas lėšų perteklius. Taip buvo galima padaryti ir taupant. Ir nieko nuostabaus, kad Didžiosios krizės metais (1929-1933) Lietuvos pinigas - litas - nebuvo nuvertintas. Liko stabilia valiuta.

Pažymėtina, kad Lietuva iki 1931 m. savo skolą pareigingai mokėjo. 1931-1932 m., Didžiosios pasaulinės krizės metu, Lietuva, kaip ir daugelis šalių, dalyvavo JAV valdžios įteisintame skolų moratoriume (žinomas kaip Huverio moratoriumas). Krizės laikotarpiu JAV leido skolininkėms laikinai sustabdyti skolos mokėjimą, įnešant tik simbolišką sumą. Vykdydama taupymo politiką, Lietuvos valdžia tą simbolišką sumą bandė sumažinti. Tai atsiskleidžia Lietuvos valstybės pasiuntinio Vašingtone (1928-1933) Broniaus Kazio Balučio veikloje. JAV Valstybės departamente išsiaiškinęs galimybę dar 2,5 tūkst. dolerių (tuo metu 25 tūkst. litų) sumažinti 10 tūkst. dolerių Lietuvos metinę skolą, jis ėmėsi žygių. Ir savo pasiekė.

2,5 tūkst. dolerių valstybės biudžetui menka sumelė, sakysite. Jis galėjo to nedaryti ir nieko nebūtų pažeidęs. Puikus pavyzdys, kaip valstybės tarnautojas kaunasi dėl kelių tūkstančių valdiškų pinigų. Kodėl? Jam tai buvo normalu, nes buvo įsitikinęs, kad atlieka savo, kaip valstybės valdininko, šiuo atveju Lietuvos pasiuntinio Vašingtone, pareigas. Ar ką nors panašaus girdime šiandien? Kaip norėtųsi sužinoti, kad ir šiandien mūsų valdininkija negaili jėgų ir siekia saugoti bei sutaupyti kiekvieną valstybės eurą...

- Lietuva buvo daug skolinga Amerikai, ar suspėjo skolas grąžinti?

- 1934 m. Lietuva jau buvo išmokėjusi Amerikai daugiau nei 1,2 mln. dolerių (skolos dalis su procentais). Nacių valdomai Vokietijai atsisakius mokėti karo reparacijas Prancūzijai, Didžiajai Britanijai, Italijai ir kitoms šalims, šios atsisakė Amerikai mokėti skolas, kurios sutartimis buvo siejamos su reparacijomis. Tuo pasinaudojo ir Lietuvos Vyriausybė, suspendavusi skolos mokėjimą. Ir tam pateikė argumentų: Vokietija nemokėjo Lietuvai reparacijų, ekonominė krizė neigiamai paveikė ūkį, valstybė prarado daug įplaukų į iždą, netekus Klaipėdos, jog brangiai kainuoja atgauto Vilniaus krašto atstatymas. Primindavo ir kad 1919 m. gautas prekes amerikiečiai įvertino per didelėmis kainomis. Tiesa, Lietuvos valdžia brangino santykius su JAV, todėl savo skolų nemokėjimo klausimą formulavo atsargiai, atidžiai stebėdama kitų šalių, ypač didžiųjų skolininkių, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, žingsnius.

Įdomu, kad skola buvo bene vienintelė Lietuvos ir JAV santykių sritis, kuria labiau domėjosi JAV valdžia ir pirmoji rodė dėmesį Lietuvai, o ne atvirkščiai. Lietuvos pasiuntinys Povilas Žadeikis, skirtingai nei Lietuvos Užsienio reikalų ir Finansų ministerijų vadovai, buvo ne tik skolos sumažinimo, bet ir jos būtino išmokėjimo šalininkas. Lietuvos pasiuntinys savo poziciją grindė ir tuo, kad ateityje Lietuvai gali prireikti rimtos JAV moralinės ir materialinės paramos. Anot jo, kad ir nedidelės skolos mokėjimas - Lietuvos prestižo, autoriteto stiprinimo amerikiečių akyse reikalas, netgi ateities ryšių garantas. P.Žadeikis nuolat ragino Lietuvos valdžią rodyti iniciatyvą ir sau naudingai persiderėti skolos mokėjimą, o dalį skolos mokėti net lietuviškomis prekėmis.

Visgi tikėjimas, kad gal nereikės mokėti, jau buvo stipresnis už pasirašytų įsipareigojimų vykdymą ar iniciatyvą persiderėti. Tikėjimą stiprino ir patys amerikiečiai: spauda, ekonomistai bei kai kurie politikai jau reiškė nuomonę, kad nebepavyks susigrąžinti visų skolų. Jei ne panaikinti skolas, tai siūlė jas sumažinti. Amerikiečiai siūlė planą - dalį skolos, kaip JAV investicijas, diegti skolingų šalių viduje per statybas, bendrus fondus, mokslo, švietimo finansavimą. Panašių pasiūlymų 1938 metais gavo ir Lietuvos valdžia. Tačiau tai jos nesudomino. Kaip rodo archyviniai dokumentai, skolos grąžinimas nebūtų neigiamai atsiliepęs Lietuvos ūkiui. 1934-1940 metais Amerikai negrąžinti pinigai, maždaug apie 1,6 mln. dolerių (kartu su palūkanomis) buvo panaudoti kitiems Lietuvos poreikiams finansuoti. Skola taip ir nebuvo sumokėta - Antrasis pasaulinis karas ir jo pasekmės skolos klausimą padarė nebe svarbiausia JAV problema.

Nepaisant valstybės taupumo, vis dėlto kraštas tvarkėsi, ūkis plėtėsi, augo pajamos ir tai leido po truputį didinti atlyginimus švietimo ir kultūros darbuotojams, po truputį kilo tarnautojų ir darbininkų pragyvenimo lygis iki pat tragiškų 1940 metų.