respublika.lt

Mūsų būties režisierius (0)

2015 sausio mėn. 25 d. 13:44:14
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Jauniausias šių metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas VGTU profesorius, garsus šalies architektas Rolandas Palekas (51) sako, kad visuomenės didžiuma architektą suvokia viso labo kaip pastato fasado sumanytoją, nė nesusimąstydami, kad projektuodamas pastatus architektas išties juk režisuoja kasdienius žmonių gyvenimus, lemdamas ne tik jų žingsnių ir žvilgsnių, bet neretai - net minčių bei emocijų trajektorijas.

×
nuotr. 1 nuotr.
Rolandas Palekas: Kiekviena asmenybė, o ypač kūrėjas, turi domėtis ne kokia nors sritimi, o žmogumi ir pasauliu. Stasio Žumbio nuotr.

 

- Kažkur spaudoje esate minėjęs, kad pirmoji jūsų talentus aptiko ir architektūrą studijuoti paakino močiutė. Kai vaikas gabus muzikai, dailei ar literatūrai, suprasti nėra sunku, bet sakykit - kokiais bruožais pasireiškia vaiko talentas architektūrai?

- Nė neįsivaizduoju. Kad močiutės nuojauta pasiteisino, supratau tik tada, kai išties tapau architektu ir sulaukiau pirmųjų rimtesnių įvertinimų.

Vaikystėje neturėjau galimybių patikrinti, kiek močiutės prognozės yra vertos, nes apskritai, kas yra ta architektūra, pradėjau suprasti tik studijuodamas trečiame kurse. Tiesiog močiutė reikiamu metu ištarė tą raktinį žodį, kuris, matyt, įkrito į manąją pasąmonę ir ėmė augti.

Todėl nors ir pastebiu, kad vieni žmonės daugiau gabumų turi vienoje srityje, kiti - kitoje, esu įsitikinęs, kad ne įgimti talentai užtikrina asmenybės atsiskleidimą, o užsispyrimas, reiklumas sau, darbas ir maksimalus savęs atidavimas pasirinktam tikslui. Be to, manau, kad žmogus, nesvarbu, kokios profesijos atstovas būtų, neturi teisės užsibrėžti sau ribų, užsidaryti vien profesiniuose kontekstuose. Kiekviena asmenybė, o ypač kūrėjas, turi domėtis ne kokia nors sritimi, o žmogumi ir pasauliu. Juk lindėdamas vien tik profesiniame kontekste niekur toli nenužingsniuosi - vėliau ar anksčiau atsiremsi į sieną.

- Kas jums pačiam padėjo neatsiremti į sieną? Gal su architektūra konkuravo ar tebekonkuruoja ir kitos saviraiškos formos? Na, pavyzdžiui, tapyba arba skulptūra?

- Savojo gyvenimo neįsivaizduoju be muzikos, be Fiodoro Dostojevskio ir Česlovo Milošo knygų, tačiau ypač aistringai domėjausi ir tebesidomiu teatru. Studijų metais, ištikus eilinei gyvenimo prasmės krizei, netgi teko susigrumti su pagunda mesti architektūros studijas ir stoti į teatro režisūrą. Nesigailiu, kad susiklostė kitaip, bet po šiai dienai manau, kad ir toks mano pasirinkimas nebūtų buvęs klaidingas. Juk, giliau pažvelgus, šios veiklos sritys - giminiškos.

- Giminiškos? Kitaip tariant, ne tiek svarbu, ar spektaklius, ar pastatus, bet būtinai norėjosi kažką statyti?

- Ne, matyt, tiesiog jutau, kad trokštu saviraiškos, susijusios su erdve, jos komponavimu, įprasminimu...

- Pasiskaitęs Žemaitijos spaudą, susidariau įspūdį, kad jūsų mokyklos bičiuliai ir pedagogai jus jau anuomet įsiminė kaip žmogų, dėl gyvenimo kelio pasirinkimo neturėjusį nė mažiausių abejonių. Kalbama, kad jums dar moksleiviu besant, visa Tauragė jau žinojo, jog tapsite architektu...

- Sutinku, išties nėra dažnas atvejis, kai moksleivis dėl profesijos pasirinkimo tvirtai apsisprendžia taip anksti... Gal čia turėjo įtakos ir tai, kad esu žemaitis? Sakoma, kad mes, žemaičiai, mokame užsispirti... Nežinau. Bet apsispręsti dėl to, kas esi ir kuo nori būti, kiekvienam nuoširdžiai linkiu kuo anksčiau. Ir saviesiems vaikams nepaliauju kartoti: „Mąstydami apie savo tikslus pamėginkite žvilgtelėti į juos iš didesnės laiko perspektyvos. Jeigu mąstysite, kokie jūsų siekiai bus po penkiolikos, dvidešimties metų, nesunku bus atrasti ir teisingus šiandienos sprendimus - paversti juos nuoseklios ilgalaikės strategijos dalimi.“

- Gal ir juokingas klausimas, bet man labai smalsu sužinoti, ar pastato aura, vadinamasis fengšui, iš tiesų egzistuoja, ar čia tik ezoterikų prasimanymai?

- Kartais, kai su studentais kalbėdamas pavartoju šį terminą, auditorija paprastai nuvilnija juoku. Ir pats jį tariu su šypsena, bet ten užkoduoti neabejotinai išmintingi dalykai. Tai galima vadinti fengšui, galima vadinti tiesiog erdvių harmonija, galima vadinti teisingu santykiu tarp gamtos ir žmogaus psichologijos, tačiau nuneigti šių dalykų ir jų poveikio mums egzistavimo neįmanoma.

- Kažkur esate minėjęs, kad didžioji visuomenės dalis labai siaurai suvokia jūsų profesiją, manydami, jog architektas - viso labo pastato fasado sumanytojas. O kas jis yra iš tikrųjų?

- Architektas prisiliečia ne tik prie pastatų kūrimo. Apskritai, jeigu mes kalbame apie bet kokią žmogaus rankomis kuriamą aplinką, architektas visose jos srityse turi ką veikti. Pats sau architektą apibrėžiu kaip mūsų visų gyvenimo režisierių, kuris suprojektuoja mūsų gyvenseną keliasdešimčiai ar net šimtui metų tam tikroje miesto dalyje, nesvarbu, ar tai būtų tik butas, ar visuomeninis pastatas, ar visas kvartalas. Spręsdamas, kurioje vietoje bus durys, architektas sprendžia, kad štai šiuo, o ne kitu žemės lopinėliu ateityje dažnai žingsniuosime, mąstydamas, kur iškirsti langus, drauge suprojektuoja ir būsimųjų gyventojų žvilgsnius į peizažus už to lango, rinkdamas apšvietimą privalo pasvarstyti ir apie nuotaikas, emocijas, kurias tos erdvės kels žmonėms.

Pamatyti būsimus saulėtekius ir saulėlydžius, būsimas pievas, medžius ir žmones, gyvenančius būsimajame pastate, suprasti, kaip jie ten jaučiasi, prevenciškai pataisyti tai, kas jiems ten kelia diskomfortą ir liūdesį, - štai svarbiausioji ir įdomiausioji architekto darbo dalis. Taip ir filosofuoji, užduodamas sau klausimus: „Kada žmogus pastate gerai jaučiasi? Kai jaučiasi saugus. O kada jaučiasi saugus?“ Ir taip - be galo, be krašto. Štai tada dizainas, stilius, fasadas tampa net ne antraeiliais, o šeštaeiliais dalykais, kurie atsiranda beveik savaime, jei tik erdvės yra vykusiai surežisuotos. Geriausias rezultatas yra tada, kai žmogus sąmoningai net nefiksuoja savojo santykio su architektūra, kai jam tiesiog gera ten būti ir jis nė nežino kodėl. Todėl visuomet sakau, kad gebėjimas klausyti, gebėjimas pajusti žmonių lūkesčius - būtiniausioji architekto savybė.

- Paisyti žmogaus norų architektas, žinoma, privalo, bet juk neprivalo pataikauti jo neretai egoistiniams, nebūtinai išmintingiems ir ne visada kultūringiems įgeidžiams. Kaip atrasti ribą? Kaip architektui netapti užsakovo liokajumi?

- Taip, architektas šiuo aspektu visada yra tarp dviejų ugnių. Ir visada egzistuoja pagunda už storesnį sviesto sluoksnį parduoti tuos dalykus, kuriais ką tik tareisi šventai tikįs. Štai čia, susidūręs su faustiškuoju klausimu, kiekvienas architektas ir turi galimybę patikrinti, ar jis vertas vadintis asmenybe.

Architektai tėra žmonės, o tarp žmonių juk įvairių pasitaiko - vieni mieliau valgys sausą riekę nei išsižadės savųjų vertybių, o kitiems viskas tėra tik kainos klausimas. Savo studentams visuomet kalbu apie menininko sąžinės kodeksą ir pirmiausiai pasakau, kad praeidami pro tokį pastatą negalės nei didžiuotis, nei džiaugtis, nei nuoširdžiai laikyti jo savo kūriniu. Tačiau vėlgi - vieni tai įsidėmės, o kiti numos ranka. Toks jau yra pasaulis.

- Jeigu jūsų studentas paprašytų jūsų patarimo, kaip jam tvarkyti savąjį architekto gyvenimą, kad ir jis kada nors pelnytų Nacionalinę premiją?

- Pasakyčiau jam: „Nemeluok sau. Niekada. Viską gyvenime daryk taip, kaip tiki. Neparduok savojo tikėjimo. Ir jei visų šių priesakų laikysies pakankamai ilgai - arba gausi šią premiją, arba ne. Bet patikėk - jei jų laikysies nuoširdžiai, tau premijos nebeatrodys tokios svarbios.“

- Kaip manote, kuriam iš savųjų darbų turite būti dėkingas už šį solidų įvertinimą? Ar ir pats jį laikote geriausiuoju?

- Na, pasakydamas, jog manau, kad labiausiai esu įvertintas už Vilniaus universiteto biblioteką, turbūt nieko nenustebinsiu. Tai - vienas naujausių ir visuomenėje didžiausią atgarsį turėjusių mano studijos darbų, todėl yra ir labiau matomas, ir dažniau aptariamas...

Na, o kūrinys, kurį jau aštuonerius metus lankydamas vis dar patiriu didžiausią džiaugsmą ir šilumą, - pavėsinė tėvų sode. Pirmiausiai turbūt dėl to, kad šį darbą „užsakė“ mano tėveliai. Nieko daugiau nesu su tokia meile ir taip smagiai projektavęs, taip įkvėptai piešęs eskizus... Vietos meistras tiksliai viską realizavo.

Kai nuvažiuoju dabar, kai pamatau ją, puikiai prigijusią peizaže, apaugusią vijokliais - jaučiuosi laimingas.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ES: pirmadienį įvedė sankcijų trims įmonėms – Turkijos, Kazachstano ir Jordanijos – už Jungtinių Tautų (JT) Libijos ginklų embargo pažeidimus.
  • KRITO: Europos šalių akcijų indeksai pirmadienį smarkiai krito, investuotojams baiminantis antrosios koronaviruso pandemijos bangos ir griežtėjančių apribojimų daugelyje šalių.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar jus gąsdina augantys koronaviruso skaičiai?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau žinote, už ką balsuosite Seimo rinkimuose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 11 C

+9 +12 C

 

+11 +13 C

 +18 +21 C

+20 +23 C

 

+21 +23 C

0-3 m/s

0-4 m/s

 

0-5 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.1833 PLN - 4.4602
RUB - 89.1439 CHF - 1.0776
GBP - 0.9132 NOK - 10.7538

Nuorodos