respublika.lt

Mokslas be doros tėra „namai smiltyse“

(0)
2022 rugpjūčio 24 11:30:50
Danutė KAZLIŠKYTĖ

Nors mokykla likus vis gilėjančioje praeityje, tačiau kaskart, baigiantis vasarai, podraug su kardelių žydėjimu užplūsta nostalgiškas Rugsėjo pirmosios jausmas. Koks jis yra šių dienų mokytojams ir vaikams, kalbamės su Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininke Jolanta AUGULIENE.

×
nuotr. 1 nuotr.
Mokytoja Jolanta Augulienė: „Jeigu pats tiki tuo, ką dėstai, patikės ir vaikai“. J.Augulienės asmeninio albumo nuotr.

 

- Susidaro įspūdis, kad šiandien mokytojas paverstas paslaugų teikėju, mokinių tarnu, - trumpai tariant, yra tapęs silpnąja grandimi švietimo sistemoje. Ar labai klystu?

- Iš tikrųjų šių dienų mokykloje yra sureikšmintas mokinio vaidmuo, o mokytojas tampa paslaugų tiekėju. Nuolat akcentuojama, kad svarbu, jog mokiniui per pamoką nebūtų nuobodu, kad jis gerai jaustųsi, taigi, mokytojas turi būti savotiškas linksmintojas, žadinantis vaikus. Aišku, čia truputėlį ironizuoju, bet man labai nepatinka, kad dažnai pamirštama, jog pagrindinis dalykas mokykloje yra mokymasis. O tai juk yra ir sunkus darbas. Jeigu nori pasiekti gerų mokymosi rezultatų, turi išmokti mokytis, suprasti, kad ne viskas yra lengvai pasiekiama, kad reikia dirbti pačiam, kad mokytojas nėra burtininkas, kuris pamos burtų lazdele ir visos žinios sulįs į galvą. Labai svarbus mokytojo ir mokinio bendradarbiavimas: mokytojas nurodo kelią, kuriuo reikia eiti. Taigi, labai svarbus pasitikėjimas vienas kitu.

- Dažnai sakoma, kad žmogus visais laikais išlieka toks pat, keičiasi tik aplinkybės. Kaip, jūsų manymu, aplinkybės keičia mokinio ir mokytojo motyvaciją šiandien?

- Yra dvejopa nuomonė. Vieni galvoja, kad žmogus toks pat visais laikais, kiti sako, kad žmonės labai pasikeitė, kad vaikai dabar kitokie, kad su Z kartos vaikais reikia kitaip elgtis nei su ankstesniais. Manau, kad vaikai visais laikais yra vaikai. O jie yra visokie. Ir anksčiau buvo tiek aktyvių, iniciatyvių, tiek neturinčių motyvacijos. Tokių yra ir dabar. Panašiai yra ir su mokytojais. Jie yra skirtingi. O dėl motyvacijos... Čia irgi nėra kategoriško atsakymo. Mokinio motyvaciją labai lemia aplinka, kuri jį supa. Nemaža dalis vaikų ateina iš šeimų, kuriose mokslas, išsilavinimas nebėra vertybė, tokie vaikai ir nesistengia mokytis, sako: ,,Kam man tie mokslai, aš važiuosiu dirbti į užsienį." Kartais labai sunku motyvuoti tokius mokinius. Bet juk visais laikais buvo visko: vieni siekė baigti universitetą, kiti norėjo kuo greičiau dirbti...

- Šį pavasarį pasirodė jūsų eilėraščių (haiku) knyga „Kad nepamesčiau", kuri įtraukia skaitytoją į trapių akimirkų gelmę. Ko nenorėtumėt „pamesti" iš buvusių mokyklinių dienų?

- Labai norėjau ją padovanoti savo auklėtiniams abiturientams per paskutinę pamoką. Jau keletą metų dvyliktokams, kuriuos mokau, per paskutinę pamoką padovanoju po kokią nors knygą. Kadangi šiais metais jie dar ir auklėtiniai, tai pagalvojau: ,,Kodėl gi nepadovanojus savo knygos..." Tai padėjo susikoncentruoti ir ryžtis išleisti knygelę... O ko nenorėčiau ,,pamesti"? Pirmiausia savo kelyje sutiktų mokytojų. Tikrai galiu pasidžiaugti, kad turėjau nuostabius pedagogus, kurie yra savotiški mano idealai. Tai labai skirtingi lietuvių kalbos mokytojai Juozas Daugnora, Aldona Rakūnienė. Niekada nepamiršiu savo fizikos mokytojo Henriko Pugžlio. Jis buvo ne tik puikus specialistas, bet ir nuostabus žmogus. Nė karto nesu girdėjusi, kad jis per pamoką pakeltų balsą. Tai buvo tikras Mokytojas. Nemokėti per jo pamoką būdavo tiesiog gėda. Įsivaizduojate - gėda prieš Mokytoją! Ir stengdavausi, kad taip nebūtų. Iš įvykių į atmintį labai įsirėžė šimtadienio spektaklis. Nuo seno mūsų mokykloje gyva tradicija, kad dvyliktokai šimtadienio šventei stato kokį nors spektaklį. Prisimenu, kaip laukiau, kad mokytoja pakviestų vaidinti. Kaip apsidžiaugiau, kai gavau epizodinį slaugės vaidmenį... Dabar pati tęsiu šimtadienio spektaklių tradiciją (dirbu mokykloje, kurią baigiau), jau esu pastačiusi gal aštuonis. Beje, pirmasis mano statytas spektaklis ir buvo tas, kuriame dvyliktoje klasėje vaidinau pati. Tikiu, kad tada parodytas mokytojos pasitikėjimas įkvėpė mane, suteikė drąsos...

Nepamesti gražiausių akimirkų, išgyventų mokykloje, linkėjau ir auklėtiniams per paskutinę pamoką, dovanodama savo knygelę.

- Ar tiesa, kad jūsų auklėtinės į Paskutinį skambutį atėjo vilkėdamos mokyklines uniformas?

- Mūsų gimnazijoje, tiksliau, Senųjų rūmų padalinyje, jau daugelį metų gyva tradicija, kad Rugsėjo 1-ąją ir per Paskutinio skambučio šventę abiturientės puošiasi senosiomis mokyklinėmis uniformomis. Kiekvienais metais girdime įvairių kalbų: vieni pritaria, kiti piktinasi. Kritika ypač pasipylė šiais metais - buvome kaltinami, kad vykstant Rusijos karui su Ukraina propaguojame sovietmetį. Sutinku, kad būtų buvę keista, jei šiais metais nei iš šio, nei iš to merginos būtų sugalvojusios rengtis šiomis uniformomis. Kartoju - tai yra sena tradicija. Dėvėdamos uniformas merginos jaučiasi, lyg būtų persikėlusios į tarpukarį, save sieja su senąja gimnazija: mūsų mokykla savo istoriją pradėjo nuo 1918 m. Kritikams labai norisi pasiūlyti pasidomėti uniformos atsiradimo istorija, juk mokyklinės mergaičių uniformos projektas buvo patvirtintas dar 1921 m. Panevėžyje. Uniformų parengimo komisijoje dirbo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė bei Juozas Zikaras. Net ir mūsų gimnaziją prieš Antrąjį pasaulinį karą baigusi žydaitė, kuri turėjo poetės talentą, vėliau sušaudyta Matilda Olkinaitė (neseniai išleista jos poezijos ir dienoraščių knyga ,,Atrakintas dienoraštis), kaip matom nuotraukose, dėvėjo tokią uniformą. Taigi, uniformos nėra sovietmečio simbolis, jos tiesiog sovietmečiu ,,pasiskolintos". Aišku, suknelės, kurias dabar dėvi gimnazistės, siūtos sovietmečiu, bet aš nematau nieko blogo, kad merginos puošiasi uniformomis, kurias dėvėjo jų mamos ir močiutės. Ir mano pačios uniforma paskolinta, kažkur klajoja, kartais pas mane grįžta, paskui vėl paskolinu. Patys vaikai nusprendė, nors sakiau - galvokit, renkitės, kaip norit, įspėjau, kad kritikos neišvengsim. Bet apsisprendė būti su uniformomis. Mano auklėtiniai labai pasisako už gimnazijos tradicijas. Už tai juos labai gerbiu.

- Kodėl poezijos mylėtojų vis mažyn?

- Gyvename tokiais laikais, kai labiau vertinami materialūs dalykai, kai dvasingumas, kultūra nebėra vertybės, kai visi skubame, lekiame, neturime laiko (kartais nenorime) sustoti, įsigilinti į save. Tokiame pasaulyje poezija yra atgyvena, o poezijos mylėtojai - kaip žmonės iš akmens amžiaus. Bet poezija mane žavi. Džiaugiuosi, kad taip pat mąstančių žmonių dar yra. Jau penktus metus iš eilės Papiškių kaime, iš kurio esu kilusi ir į kurį labai dažnai parvažiuoju, kartu su kaimynu organizuojame poezijos skaitymus. Atvyksta ir mano plunksnos sesių (taip vadinu poetes, kaip ir aš priklausančias Lietuvos kaimo rašytojų sąjungai), kurios skaito savo kūrybą, ir norinčių pasidalinti kitų poetų eilėmis. Stengiamės, kad šventės metu eilėraščius skaitytų kuo daugiau žmonių. Ir patikėkit - dauguma atvažiuoja tikrai pasiruošę.

Aš, kaip mokytoja, noriu, kad poeziją pamiltų ir mano mokiniai. Nesu stebukladarė, negaliu pasigirti, kad visi susižavi eilėraščiais, bet esu laiminga, jei bent vienas kitas prisipažįsta, kad padėjau rasti kelią į stebuklingą poezijos pasaulį. Prieš kelerius metus viena mergina su džiaugsmu pasakojo, kaip su bendraklase susitikdavo Bernardinų sode su poezijos knygomis rankose. Įdomu tai, kad viena iš merginų studijavo fiziką. Vadinasi, poezija užburia ne tik filologus...

- Labai liūdna girdėti mokinius ir net kai kuriuos mokytojus kalbant, kad lietuvių literatūra (net jos šedevras K.Donelaičio „Metai") yra menkos meninės vertės ir užtat vietoj jos reikėtų daugiau rinktis populiarių šiuolaikinių užsienio autorių...

- Mūsų gimnazija nėra šiuo atžvilgiu išskirtinė. Yra visokių mokinių. Ar mokiniai pamils lietuvių literatūrą, manau, labai priklauso nuo mokytojo - jeigu pats tiki tuo, ką dėstai, patikės ir vaikai. Pavyzdžiui, K.Donelaitis. Jį reikia nagrinėti per pamokas, kartu aiškintis, parodyti, kad ,,Metai" neprarado populiarumo, kad kūrinio mintys aktualios ir šiandien. Kaip tai padaryti? Aš bandau visokius būdus. Vieną pamoką, kai analizavome, perskaičiau poeto Rimvydo Stankevičiaus esė ,,Kristijonas Donelaitis ir aš", pasikalbėjome, koks šiuolaikinio poeto santykis su klasiku. Kai išnagrinėjome K.Donelaitį, daviau patiems mokiniams parašyti pamąstymą ,,Donelaitis ir aš", šalia jo reikėjo sukurti haiku. Tikrai buvo įdomių minčių. Kai kurie net po kelis haiku sukūrė. Iš trijų eilučių galėjai susidaryti nuomonę, ką mokinys atsimena, ką suprato...

Šiais metais klausėmės, ką Mindaugas Stasiulis, kuris daugeliui pažįstamas kaip laidų vedėjas, humoristas, kalba apie savo santykį su K.Donelaičiu. Daugelis nustebo išgirdęs, kad laidų vedėjas yra baigęs lituanistikos studijas, kad labai dažnai grįždamas iš įvairių pasirodymų klausosi kompaktinės plokštelės, kurioje Rolandas Kazlas skaito ,,Metus". Manau, tokie klasikos siejimai su šiais laikais padeda suprasti, jog lietuvių literatūra yra tikrai vertinga. Žinoma, svarbu išmanyti, būti susipažinus su visokia literatūra, bet lietuvių klasika visgi yra pamatas, ant kurio statomas namas. Jei nebus pamato, namas iškils labai netvirtas.

- Yra pedagogų, kurie palieka profesiją sakydami, esą švietimo reforma apskritai yra pametusi ugdymo tikslus. Kaip nusakytumėt Mokytojo misiją?

- Iš tikrųjų labai pavargstame nuo visokių ataskaitų rengimo, lentelių pildymo. Kartais atrodo, kad svarbesni darosi teisingai ir laiku užpildyti popieriai, o ne mokymas, bendravimas su mokiniais. Man labai patiko Šatrijos Raganos mintis apie mokytojo misiją. Ji buvo įsitikinusi, kad mokslas, neparemtas dora, yra, jos žodžiais tariant, ,,namai, pastatyti smiltyse". Auklėjimas, jos nuomone, turi ugdyti jauno žmogaus valią, pareigos jausmą, turi suformuoti taurią asmenybę, grožio supratimą. Aš irgi manau, kad Mokytojo misija yra į gyvenimą išleisti ne tik išsilavinusius, bet ir dorus žmones, turinčius savo nuomonę, gerbiančius tradicijas, tikrus mokyklos, miesto, Lietuvos patriotus. Pradėjusi mokyti kokią nors klasę, visada pasakau mokiniams, kad turiu kelis tikslus. Aišku, svarbu suteikti žinių, padėti pasiruošti egzaminui, bet visada pabrėžiu, kad ne mažiau svarbus mano noras, kad ir išėję iš mokyklos mokiniai neprarastų ryšio su literatūra, kad pamiltų poeziją.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
41
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ATSAKOMYBĖ: Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis akcentuoja, kad asmeniui, kuris galimai nutekino informaciją buvusiam Seimo nariui Kristijonui Bartoševičiui apie jo atžvilgiu vykdomą ikiteisminį tyrimą, turėtų būti pritaikyta politinė atsakomybė.
  • GAMYBA: Nepaisant rinkoje atpigusių gamtinių dujų, Jonavos azoto trąšų gamykla „Achema“, anksčiau planavusi atnaujinti amoniako gamybą vasario pradžioje, dėl vangaus trąšų pirkimo atideda šiuos planus.
  • RINKIMAI: Kovą vyksiančiuose merų ir savivaldybių tarybų narių rinkimuose dalyvauja 109 milijonieriai, per tūkstantis neturinčiųjų jokio turto, apie pusė tūkstančio teistų asmenų, o Ukmergėje kandidatuoja 94 metų vyras, rodo Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys.
  • KALĖJIMAS: Turto bankas ir buvusio Lukiškių kalėjimo komplekso operatorius „Aštuntas elementas“ penktadienį pasirašė atnaujintą nuomos sutarties projektą iki 2025 m. rugsėjo.
  • DUJOS: Pirmąjį šių metų mėnesį gamtinių dujų biržoje „GET Baltic“ formavosi 46 proc. mažesnė gamtinių dujų kaina nei pernai gruodį: Baltijos šalių ir Suomijos rinkose vidutinė dujų kaina sausį buvo 69,15 EUR/MWh, tuo metu gruodį ji siekė 126,96 EUR/MWh,
  • LIFOSA: Sankcionuojamai Kėdainių fosforo trąšų gamybos bendrovei „Lifosa“ dar kartą nepavyko panaikinti Finansų ministerijos sprendimo paskirti įmonės laikinąjį administratorių.
  • PROBLEMOS: Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje įsikūrusi Danijos kapitalo žuvų perdirbimo įmonė „Espersen Lietuva“ mažina pajėgumus ir atleidžia dalį darbuotojų, nes mažėja produkcijos paklausa, svyruoja žaliavų, transporto bei energijos kainos, sako gamyklą valdančios Danijos grupės „Espersen“ prezidentas Klausas B. Nielsenas.
  • PALŪKANOS: Europos centrinis bankas pranešė vėl padidinęs palūkanų normas, šįkart – dar 0,5 proc.
  • KANDIDATAS: Vyriausioji rinkimų komisija ketvirtadienį priėmė sprendimą iš Darbo partijos kandidatų į Druskininkų tarybą rinkiminio sąrašo nešalinti pirmu numeriu jame įrašyto Edvino Garackevičiaus, sausio mėnesį sulaikyto su dideliu kiekiu narkotinių medžiagų.
  • VIZITAS: Specialiųjų tyrimų tarnyboje lankėsi Europos vyriausioji prokurorė Laura Kodruca Kovesi ir Europos prokuroras Tomas Krušna.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar turėdami galimybę nutrauktumėte pensijų kaupimą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Jei turite šiek tiek laisvo laiko, kas jums labiau patiktų?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-4 +1 C

-5 -1 C

 

-8 -3 C

-2 +1 C

-4 -1 C

 

-6 -1 C

0-5 m/s

0-6 m/s

 

0-4 m/s