Kiekvienoje pasaulio šalyje, kurioje gastroliuoja Mirej Matjė (Mireille Matthieu, 66 m.), atsiranda gerbėjų, kurios nori būti panašios į savo dievinamą dainininkę.
Pirmiausia jos apsikerpa plaukus a la Mirej Matjė. Bet to pasirodo aiškiai per maža, kad atrodytų taip pat jaunatviškai, kaip nesenstanti dainininkė. Kokia jos amžinos jaunystės paslaptis, žurnalistai klausė pačios M.Matjė.
- Mano paslaptys labai paprastos. Labai gerbiu žodį „higiena“. Tai štai, higieniška turi būti viskas. Ne vien švarios rankos, bet ir dienos, miego režimas, darbas, mityba, mintys ir troškimai. Šia tema parašyti kalnai knygų, bet žmonės nenoriai klauso paprastų patarimų. Man pasisekė dėl genų. Mano mamai 91, bet ji nuolatos keliauja su manimi po įvairias šalis. Ji liesutė ir judri. Tikiuosi, kad sulaukusi jos amžiaus atrodysiu ne blogiau (Juokiasi). Aš labai kreipiu dėmesį į tai, ką valgau. Kiekvienas žmogus žino, kas jam naudinga, o kas žalinga. Mano valgiaraštyje daug žuvies, šviežių daržovių ir vaisių. Aš niekad nerūkiau, ne pernelyg žavėjausi vynu. Iki išsekimo nesportuoju, bet visą gyvenimą kontroliuoju svorį.
- O kiek sveriate, jeigu ne paslaptis?
- 45 kilogramus. O mano ūgis - 153 cm. Negaliu sau leisti išstorėti. Žmonėms turi būti malonu žiūrėti į dainininkę ne tik scenoje, bet ir televizoriaus ekrane. O televizijos kameros, kaip žinoma, visada kažkodėl prideda virtualių kilogramų.
- Gastrolės, skrydžiai lėktuvu, koncertai - visa tai atima daug fizinių jėgų. Kaip jas atgaunate?
- Negaliu pasakyti, kad labai pavargstu nuo koncertų. Aš myliu publiką, mėgstu dainuoti, keliauti. Aš su dideliu malonumu dirbu pagrindinį savo gyvenimo darbą. Lengviausia atsigauti miegant. Prisipratinau miegoti daug. Tiek, kiek organizmui reikia. Galbūt tai ir yra pagrindinė moters grožio paslaptis?
- Interviu ne kartą sakėte, kad sąmoningai atsisakėte šeimos ir vaikų dėl darbo, šlovės, karjeros. Nesigailite?
- Ne. Niekada dėl nieko nesigailiu. Galiu pasakyti, kad dabar aš visiškai laiminga, nes turiu viską, apie ką svajojau. Ir gyvenu, kaip noriu. Neturiu savo vaikų, bet didelę šeimą turiu. Ačiū Dievui, dar gyva mano mama. O mūsų šeimoje - 14. Aš - vyriausia. Mes visi draugaujame, daugelis mano artimųjų ne tik gyvena su manimi viename name, bet ir dirbame drauge. O kiek turiu sūnėnų ir dukterėčių! Įvairaus amžiaus! Vaikų aplink mane daug, man nepaprastai patinka jiems teikti dovanas ir lepinti, kaip tik galima. Iš kiekvienos šalies atvežu jiems ką nors ypatingo.
- Tikriausiai galite save pavadinti turtingu žmogumi, bet nenešiojate beveik jokių papuošalų. Nei žiedo, nei apyrankių...
- Nešioju tik talismanus, kurie mane ir saugo. Aš tikintis žmogus ir visą gyvenimą nešioju tą patį kryželį. Ir štai šią mažą gėlės keturiais žiedlapiais formos segę. Net jei ji ne visai tinka prie kostiumo, prisegu ją iš vidinės švarko ar palaidinės pusės. Į pinigus žiūriu ramiai ir žinau jų vertę. Kadaise mūsų šeima gyveno taip vargingai, kad galite manimi nepatikėti. Mūsų barake nebuvo ne tik dušo, bet ir vandens! O mama nuo ryto iki vakaro virino vandenį praustuve, kad nupraustų 14 vaikų! Trylikos mečiau mokyklą ir pradėjau dirbti popieriaus fabrike. Ten klijavau vokus. Keltis į darbą tekdavo pusę šešių ryto. Žinoma, dabar neskalbiu rankomis ir pati neplaunu indų. Yra ir buitinės technikos, ir padėjėjų. Bet iki šiol vertinu tokį komfortą kaip karštas vanduo ir apskritai vanduo. Vandenį visada labai taupau, puikiai suprasdama, kad pasaulyje yra daugybė šalių, kur vanduo yra aukso vertės. O kaip sunku gyventi be vandens, nepamiršiu niekada.
- O ką darote su glėbiais gėlių, kuriuos po koncerto gaunate iš gerbėjų? Puokštės nespėja nuvysti, kai ateina laikas skristi į kitą miestą. Paliekate jas viešbučio numeryje?
- Ką jūs! Nepradingsta nė viena gėlytė! Mes su seseria, kuri yra mano kūrybos direktorė ir su manimi visada vyksta į gastroles, surenkame visus žiedlapius, ypač rožių, juos džioviname ir Prancūzijoje atiduodame bažnyčiai šventųjų paveikslams puošti. Mes turime tokią tradiciją.
- Tuoj Naujieji metai. Kur ir kaip juos sutiksite, jau nusprendėte?
- Man niekada nereikia sukti galvos, kur ir kaip juos švęsti. Naujieji metai - stebuklingiausia šventė, ji labai šeimyniška. Ir sutikti ją reikia su artimiausiais žmonėmis, kuriems reikia spėti pasakyti ir parodyti, kaip juos myli. Mes visi renkamės mamos namuose, Avinjone. Kepame pyragus, verdame ir čirškiname, puošiame namus, gaminame žaisliukus su vaikais. Tai Prancūzijos pietūs, sniego pas mus būna retai. Avinjonas labai gražus miestas su šimtamete istorija ir pasaulinės reikšmės architektūros paminklais. Avinjone prasidėjo mano karjera. Laimėjau miesto dainos konkursą, kai buvau dar paauglė, paskui buvau išsiųsta į televizijos konkursą Paryžiuje. Namie mes mėgstame dainuoti. Mano tėtis buvo tik akmenskaldys, bet turėjo puikų tenorą. Meilę dainavimui jis įskiepijo visiems savo vaikams. Leiskite palinkėti jums ir naujaisiais metais būti sveikiems ir rasti savo laimę.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
