Marius Jovaiša: „Kaip patirti Lietuvą“

- Kiekviena jūsų knyga - tarsi pasakojimas apie šalį. Įspūdingos nuotraukos kalba apie tai, kokia Lietuva graži. Ar tik dėl grožio keliautojai ją turėtų rinktis?

- Žmonės į Lietuvą važiuoja dėl skirtingų priežasčių. Vienaip reiktų kalbėtis su turistais, kitaip - su investuotojais ar verslo partneriais. Kaip tik forume kalbėjome apie tai, kaip galima patirti Lietuvą ir kokį turinį galime pasiūlyti atvykstantiems. Parodyti turime ką: unikalų, išskirtinį istorinį paveldą, matomą mūsų gatvėse, muziejuose, galerijose.

Esame sena Tauta, dešimtis tūkstančių metų gyvenanti tose pačiose žemėse, apgynusi savo gyvenimo būdą, savo Laisvę ir Nepriklausomybę. Toks mūsų užsidegimas sukūrė vizualinę tradiciją ir tautinį paveldą, o senieji tikėjimai vis dar aiškiai matomi įvairiose meno formose.

Lietuvai neverta konkuruoti su Meksikos Karibų, Prancūzijos Žydrąja pakrantėmis ar Egipto Raudonąja jūra. Tačiau galime pasiūlyti kažką giliau - kultūrinį turizmą. Parodyti įdomią, savitą kultūrą, meno formas, teatro, kino, šokio festivalius, muziejus, ypatingą savo kulinarinį paveldą ar tradicinius amatus, kurie daugelyje šalių jau išnykę.

Milijonų turistų čia neturėsime, bet galime turėti kokybiškų keliautojų, kurie ieško įdomių patirčių ir gali mokėti už originalias edukacijas, pramogas ir ekskursijas. Mūsų potencialas yra legendos, kurias galėtume sukurti iš savitos krašto istorijos, kaip tai daro vikingai, Karibų jūros piratai ar po Ramųjį vandenyną klajojantys maoriai.

- Kas gi turėtų tokias legendas kurti?

- Šiandien apie tai daug diskutuojama. Būtų gerai, jei atsirastų institucija, kuri pagamintų didelį skėtį. Po juo būtų galima pakišti visas Lietuvos reklamos kampanijas - aplankyk Vilnių, nuvyk į Dzūkiją, investuok Kaune.

- Ką pats rodote užsienio svečiams, kai jie pas jus atvyksta?

- Būtinai pasivaikščiojame po Vilniaus senamiestį, papasakoju apie miesto simbolius, apie tai, kad Vilnius - baroko miestas. Apeiname naujuosius muziejus - „Mo“ ir „Tartle“, aplankome Nacionalinę dailės galeriją. Ir, žinoma, išmėginame maistą puikiuose, išmoningai įrengtuose restoranuose ir kavinėse. Jų paveikslas Vilniuje - gausus ir dinamiškas.

Ir Trakai, savaime suprantama. Nors mums miestelis gali pasirodyti nusibodęs, svečiams jis - visada žavus. Vasarą ten pilna vandens pramogų, įrengti įdomūs pažintiniai takai.

- Ne paslaptis jūsų žiemos maudynės sniege. Ar savo svečius esate į eketę įkišęs?

- Tik retas tokiai pramogai ryžtasi, tam reikia grūdintis. Mano pirties ritualas yra labai intymus. Pirmą kartą į pirtį pakvietė būsimas uošvis, nuo tada į pirtį vaikštome kiekvieną sekmadienį, jeigu tik, žinoma, esu Lietuvoje. Pirties tradicija ypatinga, turistus ji tikrai galėtų sudominti.

- Vienas didžiųjų turtų Lietuvoje - keturi metų laikai. Koks metų laikas jums gražiausias?

- Esu vasarą gimęs, gal todėl man birželis, Joninių laikas, yra magiškas. Vasarą gali sportuoti, judėti, o ir fotografuoti tokiu laiku geriausia - daug ryškių, gražių spalvų. Bet kuo vyresnis ir brandesnis darausi, tuo geriau suprantu, kiek grožio yra žiemą. Ypač tokią, kaip šiemet, kai pilna sniego. Ir pavasaris toks gražus, kai gegužį sprogsta žiedai, kai visur tiek daug žalios spalvos. Ir ruduo su savo atspalviais.

- Kokį vaizdą apie Lietuvą iš tavo naujosios knygos „Neregėta Lietuva“ susidaro užsieniečiai?

- Dažnai stebisi kombinacija - vienoje knygoje sudėti peizažai, istorinis paveldas ir technologijos, inovacijos. Tai ir yra tokia Lietuva, kokią noriu pristatyti pasauliui, apie kokią noriu pasakoti. Kultūros paveldą sauganti moderni ir dinamiška šalis, kurią jau pamėgo high-tech kompanijos. Praleisti laiką tokioje gyvoje, jaunoje šalyje turėtų būti smagu.

- Ar kada yra buvę, kad fotografo nuotraukos jus nuviliotų į kitą šalį?

- Argi nevilioja Himalajų, Nepalo nuotraukos, kuriose matai kalnus, budistines šventyklas. Kitoks pasaulis, pilnas spalvų ir skonio užburia. Iš matytų vaizdų sukuri paveikslą, kaip toje aplinkoje pats atrodytumei, jei ten nuvažiuotum. Nuotrauka ar piešinys yra vertas tūkstančio žodžių. Vaikystėje pamatytas atvirukas ar pašto ženklas su Vietnamo ar Kubos vaizdu kartais persekioja visą gyvenimą. Mane vaikystėje buvo užbūręs filmas apie kapitono Granto vaikus. Kai tik atsirado galimybė, išvykau ten, kur jie plaukiojo - po Polinezijos salas.

- Galima manyti, kad japonai, jūsų nuotraukoje pamatę vidury laukų, rūkuose kylančius lietuviškos bažnyčios bokštus, jaučiasi lygiai taip pat?

- Per savo nuotraukų parodas dažnai girdžiu: jūs čia pat turėtumėte pardavinėti bilietus į savo šalį - ne vienas, pažiūrėjęs nuotraukas, juos iškart nupirktų.