Maironis. Ištaręs mums Lietuvą

- Išgirdus žodį „Maironis“, kokia jo eilutė pirmiausia suskamba jūsų viduje?

- „Graži tu mano, brangi Tėvyne“. Tačiau tuoj pat po jos: „Į vakarus didi raudona saulė leidos“...

- Maironis didis ne tik literatūros kontekste, bet ir kaip tautos budintojas bei valstybės vienytojas, kad be Maironio valstybės atkūrimas būtų buvęs ne tik neįmanomas, bet ir beprasmiškas, nes būtent Maironis savo poezija ir savo gyvenimu tvirtinamomis bei puoselėjamomis vertybėmis surinko, suvienijo visa, kas yra brangintina lietuviui, dėl ko verta drauge kurti valstybę.

- Na, taip, Maironio poezija buvo ne iš tų, skirtųjų asmeniniam pasiskaitymui laisvalaikiu, ji buvo ta, kuri keičia žmogaus mąstymą, santykį su pasauliu, savęs pasaulyje suvokimą. Tai, kad Maironis Lietuvai - daugiau nei poetas, sakė ir Vincas Mykolaitis-Putinas, Tomas Venclova garsiojoje savo esė „Laimei Maironis“ teigė, kad būtent Maironis savąja poezija parengė tautą nepriklausomybei galbūt kur kas daugiau nei Jono Basanavičiaus ar Vinco Kudirkos darbai. Juk tik tada, kai tauta tampa dvasiškai, kultūriškai nepriklausoma, tampa pajėgi įtvirtinti savo politinį būvį.

- Galbūt lengviau būtų kalbėti apie šio didžio poeto nuopelnus, jei sugrupuotume jo indėlį taip: „literatūros Maironis“, „kalbos Maironis“, „valstybės Maironis“?

- Turėdami galimybę žvelgti į šį poetą iš laiko perspektyvos, žinoma, galime atsirinkti kai ką iš Maironio, jį skirstyti pagal kontekstus... Tačiau išties tie trys jūsų minimi lygmenys yra neatskiriami - Maironis yra vienas.

Šiais jubiliejiniais metais jaučiau tarsi ore tvyrantį poreikį ieškoti „kito“ Maironio: „žmogiško“, kasdieniško, prie mūsų pritraukto... Tačiau man atrodo, kad „kito“  Maironio nėra, greičiau jau reikia kito rakto į tą patį Maironį.

- Jaunimui „prisijaukinti“ Maironį išties sudėtingiau nei vyresnėms kartoms. Juk senjorai įpratę prie silabotonikos, jiems pakanka to, kad Maironis yra skambus, sklandus, dainingas, o jei jis dar ir pataiko į jų ne iki galo suformuluotas mintis ir ne iki galo įvardytas patirtis, tai jiems daugiau nieko ir nereikia, idant galėtų mėgautis Maironiu. Jaunimui Maironis atrodo pompastiškas, paminkliškas...

- Atrodo, kad Maironis išties rašė balsui, dainavimui. Ir būtent todėl garsiai skaityti Maironį ilgainiui tampa vis sunkiau.

Pati Maironį sau išties atradau taip pat tik studijų metais. Pavyko prie jo priartėti visai iš kitos pusės - iš XX a. poezijos. Rašiau mokslinį darbą apie Maironio interpretacijas Justino Marcinkevičiaus, Tomo Venclovos ir Sigito Gedos poezijoje. Ta Maironio figūra, pasirodanti šių poetų eilėse - daugiabriaunė, daugiaprasmė, didžiulės kūrybinės jėgos metafora, - sukūrė tikrą intrigą, paakinusią į Maironio kūrybinį palikimą panirti giliau. Gal paradoksalu, tačiau antruoju raktu į Maironio gelmes man buvo Česlovo Milošo esė knyga „Tėvynės ieškojimas“, kuri, ypač skyrius, pavadintas „Kas toje Lietuvoje dėjosi?“, man atvėrė Maironį XIX a. Lietuvos perspektyvoje.

- O kaip Maironis „jaučiasi“ šių dienų Lietuvos mokyklose?

- Daugiau patirties turiu su studentais. Pastebiu, kad jaunimui sunku yra peržengti Maironio kalbos barjerą. Jiems daug lengviau atpažinti ironiją, komplikuotesnę kalbą... Emocinga, įjausminta, bet itin paprasta ir skaidri Maironio kalba šiandien atrodo gan sunkiai priimtina.

O dėl mokyklos... Prieš porą savaičių vyko respublikinė mokytojų lituanistų konferencija. Mokytoja Dainora Eigminienė skaitė pranešimą, kuriame pristatė mintis iš moksleivių rašinių apie Maironį. Tos moksleivių mintys konferencijos dalyvius labai nustebino. Norėdami priartinti Maironį moksleiviams, pamokose mokytojai stengiasi labiau akcentuoti Maironio individualiąją lyriką: žmogaus gyvenimo laikinumas, jo kančia, abejonė, laimės siekis... Tačiau iš moksleivių rašinių paaiškėjo, kad jaunimui aktualūs visai kiti dalykai - jiems svarbiausia yra Maironio poezijos žmogaus vertybinė laikysena: kad tai yra apsisprendęs žmogus, besilaikantis principų, tas, kuris renkasi ne pagal aplinkybes, o pagal savo įsitikinimus ir vertybes. Visus mus tai maloniai nustebino - pasirodo, kad tuo, kuo manėme Maironį esant itin tolimą šiam laikui, kaip tik jis yra artimiausias.

- Maironis šiandien vėl tampa aktualus. Juk gali būti, kad gyvendamas erdvėje be gairių ir autoritetų jaunimas junta moralinių autoritetų alkį. Gali būti, kad jaunoji karta svajoja turėti Maironį vedlį, koks jis buvo jų proseneliams?

- Būtent. Ir manau, jog tai - itin reikšmingas ženklas. Tas „naujasis“, tas „kitas“ Maironis, galbūt ir vėl bus tas autoritetingasis Maironis. Tai netikėta, tačiau itin malonu.

- Sakote, jaunimui sunku perkopti maironiškos kalbos barjerą, bet juk drauge su Maironio poezija vystėsi ir pati lietuvių kalba, jo poezijoje glūdi tos lietuvių kalbos ištakos, kuria būtent šiandien tarpusavyje šnekamės. Ko gero, mūsų svarstymai, ar aktualus mums šiandien Maironis, žvelgiant iš amžinybės - juokingi. Juk patys turbūt nesuprantame, kiek daug Maironio savo sielose, protuose ir mentalitete iš tiesų turime?

- Apie galynėjimąsi su dar „neišmankštinta“ kalba pats Maironis kūrybos pradžioje yra rašęs: „...ant vieno sakinio reikia ne kartą rymoti ilgomis valandomis, iki išrandi atsakantį išreiškimą savo mislies“, o prie savo poemos „Tarp skausmų į garbę“ (1895) Maironis pridėjo ir Lietuvių-lenkų-vokiečių kalbų žodynėlį, numanydamas, kad pirmiesiems jo poezijos skaitytojams be žodyno ne viskas bus įkandama. Maironis niekaip nesutiko su požiūriu - gana įprastu to meto Lietuvoje, ypač tarp bajorijos - kad lietuvių kalba tėra šnekamoji liaudies kalba, kuria rašyti poeziją yra visiškai neperspektyvus dalykas, jis, kaip lietuvių poetas, yra pasakęs daug karčių žodžių lenkiškos kultūros Lietuvos aukštuomenei, bet būtent todėl, kad ją laikė sava, lietuvių tautos dalimi. Jis tikėjosi, kad bajorai imsis jiems priklausančio vaidmens. Ne vienam to meto bajorui būdinga savivoka - lietuvių kilmės lenkas, ar lietuvis ir lenkas kartu (gente lituanus, natione polonus) Maironiui iš tiesų buvo nesuprantama. Jis kritiškai žvelgė kaip tik į tokią savo tautą apskritai. Maironis nekurstė neapykantos tarp tautų, bet tasai vidinis lietuvių tautos susikaidymas kalbiniu, kultūriniu požiūriu jam buvo labai skausmingas dalykas.

Visi įsiminėme piktus Maironio žodžius, skirtus lenkams, eilėraštyje „Želigovskiui Vilnių pagrobus“, - toji emocija suprantama, žinant, koks svarbus Maironiui jo kūryboje yra Vilnius. Tačiau kažkodėl necituojame jo eilučių iš poemos „Jaunoji Lietuva“: „Bet, man rodos, per daug tų prieš lenkus raugų:/Juk prireiks gal istoriškų mūsų draugų,/ Atsisėdus kada ir ant savojo kraiko“. Maironis, be abejo, puoselėjo lietuvybę, saugodamas lietuvių tautą nuo kultūrinės ir tautinės asimiliacijos, tačiau Maironio tautiškumas niekada nebuvo agresyvus, nebuvo nukreiptas prieš ką nors. Priešingai - rašydamas: „Ne veltui bočiai Tave taip gynė,/Ne veltui dainiai plačiai išgyrė“ - kuriuos dainius turėjo minty? Žinoma, Mickevičių, Kraševskį... Maironio požiūris į lietuvybę, į mūsų tautos savastį nebuvo, kaip kai kurie linkę įsivaizduoti, agresyviai gynybinis - tai buvo kūrybinis požiūris, neužkertantis kelio bendradarbiauti su kitomis tautomis.

Labai norėčiau, kad mūsų lenkams, dabartinės Lietuvos piliečiams, Maironis atsiskleistų kaip poetas, kalbantis ne tik apie tai, kas mus skiria, bet apie tai, kiek daug turime bendro.

- Smukusi moralė, neatsparumas iš svetur plūstančiai tuštybei, atitrūkimas nuo savųjų šaknų, bestuburiškumas, emigracija... Maironio įvardytos esminės Lietuvos problemos - identiškos ir šiandien. Ačiū Maironiui, anąsyk Lietuvai pavyko pakilti. Į kokias jo nurodytas gaires mums įsitverti, kad Lietuvai pakilti pavyktų dar kartą?

- Iš Maironio daug ko galėtume pasimokyti - asmenybės laikysenos, kūrybingo, ryžtingo, aktyvaus santykio su savuoju laiku, su savąja valstybe, su amžinaisiais dalykais... Bet svarbiausia - iš jo galėtume pasimokyti orumo - oraus santykio su tautos savastimi. Maironio laikais priežasčių lietuviams savęs gėdytis ir save menkinti buvo nepalyginti daugiau nei šiandien, tačiau Maironis paveldėtą savastį, kalbą, kultūrą, mentaliteto išskirtinumą iškėlė kaip vertybę. Tautos savastis neturėtų būti radikaliai sureikšminta, tačiau gėdytis jos ir mėginti pakeisti - taip pat nereikia. Maironis savo poezija mus tikina, kad patys turime kurti savąją šalį, patys turime ieškoti išeičių, nelaukdami, kol mums jas nurodys kiti, ir svarbiausia - mes patys turime pakankamai jėgų, intelektualinio bei dvasinio potencialo tai padaryti.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"