respublika.lt

Likęs kaime, prie savo giminės šaknųnuotraukos (8)

2020 rugpjūčio mėn. 02 d. 16:30:09
Dalia BYČIENĖ

„Visos mano šaknys čia. Seneliai, tėvų tėvai gyvena, giminės. Ko ir kur man bėgti?“ - šypsosi Marijampolės kultūros centro Igliškėlių ir Igliaukos skyrių kultūrinių renginių organizatorius ir koordinatorius, Igliškėlių kaimo bendruomenės vadovas Dovydas Stralkus. Dovydui tik 21 metai. Dirbti pradėjo vos baigęs gimnaziją. Šiltas ir besišypsantis. Tokie žmonės dirbdavo pokario kaimo kultūros namuose. Statydavo vaidinimus su tais, kurie nusiplūkę sunkiuose darbuose rasdavo jėgų ateiti į kultūros namus. Tokie žmonės gyveno kaime iki sodybų tuštėjimo meto...

×
nuotr. 2 nuotr.
„Smagu džiuginti žmones, nešti jiems kultūrą“, - sako Igliškėlių ir Igliaukos kultūros skyrių kultūrinių renginių organizatorius ir koordinatorius Dovydas Stralkus. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.



- Nuo mokyklos suolo jaunimas svarsto, kur kilti, lėkti. Kažkur, tik toliau nuo namų. Gal ir tu turėjai tokių planų, tik kažkas atsitiko ir likai? - teiraujuosi Dovydo.

- Tikrai ne. Aš visada norėjau likti Lietuvoje. Tik gal taip tiksliai nebuvau apsibrėžęs, kad liksiu gimtajame kaime ir bursiu žmones kultūrai. Viskas prasidėjo mokykloje. Baigiau Igliškėlių pagrindinę ir reikėjo apsispręsti, į kurią gimnaziją suksiu. Buvo du variantai. Važinėti mokytis į kurią nors Marijampolės gimnaziją ar rinktis už kelių kilometrų nuo namų esančią kaimišką Igliaukos Anzelmo Matučio gimnaziją. Labai džiaugiuosi čia mokęsis. Nedidelė, jauki mokykla, nedidelė klasė. Baigėme 12 abiturientų. Esu dėkingas savo auklėtojai Aušrai Brusokienei. Pamačiusi, kad sugebu, auklėtoja mane skatino scenarijus rašyti, vesti renginius. Tai šimtadienis, tai koks minėjimas, svarstydavau, kaip, kas turi vykti. Įsivažiavau. Skautavimas, gitaros pamokos, šokių repeticijos Igliaukos šokių kolektyve „Tryptukas“ - visa tai buvo į temą. Šoku „Tryptuke“ iki šiol, bet jau su vyresniais. Baigęs mokyklą, pasirinkau kultūros ir sporto vadybos studijas Marijampolės kolegijoje. Mane pastebėjo ir pakvietė dirbti kultūros organizatoriumi Igliškėliuose. Nuo metų pradžios dirbu tą patį darbą Igliaukoje. Nėra sunku, abiejų vietovių žmones daugiau mažiau pažįstu, atstumas nedidelis. Sėdi ant dviračio, jei ne dargana, ir nušauni tuos devynis kilometrus. Metų pradžioje buvau susidėliojęs „riktą“ darbui per abu skyrius. Daug ką sujaukė karantinas. Po karantino sunkoka grįžti visiems, bet džiaugiuosi, kad žmonės per tą niūrų laiką labai išsiilgo renginių. Turėjome labai gražias Joninių šventes Igliškėliuose ir Igliaukoje. Žinoma, ne tą pačią dieną, per dvi vietas nepersiplėši. Igliškėliuose buvo vokalinis moterų ansamblis, jo veikla nusilpo, nelikus vadovo. Dabar ieškom naujo vadovo ir tęsim. Prie bažnyčios veikia parapijos choras, bibliotekoje suburtas moterų klubas. Tai ne mano nuopelnas, bet požymis, kad žmonėms reikia bendravimo. Igliauką garsina šokėjai. Jaunimo daugiau Igliaukoje nei Igliškėliuose, nes ten yra gimnazija. Igliškėliuose jaunimo sumažėjo, nes nebeliko mokyklos. Likučius vežioja į mokyklą, į Igliauką. Ne tas pats. Nelieka prigimtinio ryšio.

- Jei nebūtum tapęs kultūros darbuotoju, kur būtum sukęs?

- Ką gali žinoti. Kai buvau mažas, galvojau būsiu ūkininkas. Šiaip aš gimęs mieste, tik mokantis pradinėse klasėse tėvai sugrįžo į gimtinę. Bet aš kaime, pas močiutę augęs. Dabar jau šviesios atminties močiutė man daug ką leisdavo, daug išmokė. Eidavo giedoti į bažnyčios chorą ir mane vesdavosi. Žemės ūkininkavimui buvo išskyrusi. Padėjo įsigyti vištų. Sakiau, auginsiu ir pardavinėsiu kiaušinius. Pasisodinau daržovių, triušius, net ančiukus auginau, bet ūkininku netapau. Tą etapą vertinu kaip hobį. Norint dirbti žemę ir iš to turėti pajamų, reikia technikos, žemės ir pašaukimo. To pašaukimo, matyt, nebuvo.

Kad tapau kultūros žmogumi kaime, manau, nėra atsitiktinumas. Didele dalimi tai močiutės įtaka. Matau prasmę savo darbe. Smagu džiuginti žmones, nešti jiems kultūrą. Rengiu ne tik šventes, bet ir edukacijas, parodas. Mes neturime savo laisvalaikio salėje jokių pagalbinių darbininkų, nebent kas geranoriškai ateina į pagalbą. Pats kalu, gaminu ką reikia. Daug ką moku. Artimiausia mūsų kaimo šventė - Patilčių parapijos šimtmetis rugpjūčio 16 d., Roko atlaidai tą pačią dieną, mišios, o paskui agapė ir kultūrinė dalis - pučiamųjų orkestro ir Neringos Nekrašiūtės koncertas. Dirbame ne atskirai, o kartu - bendruomenė, parapija, kultūros centras. Igliaukoje savaitgalį pradėjome Oninių rugiapjūte. Su dalgiais ėjome pjauti kvietrugių, susukau filmuką. Dalgis man prigimta, o muzikos instrumentus teko prisijaukinti. Gitara atėjo iš skautavimo laikų. Nuvažiuoji į stovyklą, vaikinai gitaromis brązgina. Pavydu. Pasakiau tėvams, kad norėčiau išmokti. Palaikė. Kaime nebuvo kas mokina, lankiau privačias pamokas Marijampolėje. Šią vasarą užsibrėžiau išmokti groti armonika. Kultūros centro etnografijos specialistė parodė pradmenis. Toliau kabinuosi pats. Na, dar liko išmokti groti vargonais (juokiasi)... Aš rimtai...

- Esi vienas iš jauniausių kaimo bendruomenės pirmininkų Marijampolės krašte. Paprastai vyresni sau vadovo ieško iš vyresnių, o išsirinko tave, jauną...


- Buvo nerimo iš pradžių, bet pasvarsčiau, jeigu nebandysiu, nesužinosiu, ar sugebu. Surizikavau ir neblogai sekasi. Bent jau man taip atrodo (juokiasi). Prisižiūrime kultūros centro aplinką, praėjusį savaitgalį sutvarkėme mokyklos sporto aikštyną. Kai mokykla užsidarė, viskas labai apsileido. Rengiu projektus, pernai ir užpernai iš laimėtų pinigų surengėme išvykas į Zanavykų kraštą ir į Kauno muzikinį teatrą. Kaip mane pakvietė? Paprastai. Atėjau dirbti į kultūrą, pradėjau šmėžuoti po akimis. Pamatė, kad šį tą gebu padaryti ir pasiūlė vadovauti bendruomenei. Mūsų bendruomenė nėra didelė. Ji mane kartais pastumia, jei nespėju pamatyti, kai ji aptyksta, aš paraginu. Taip draugiškai, bendruomeniškai ir gyvename.

- Sakei, nenorėjai išvažiuoti iš Lietuvos. Kiti tik apie tai tegalvoja...

- Nežinau, ar čia tinkamas pasakymas, bet aš jaučiuos savo krašto patriotu (juokiasi). Man reikia ryšio su gamta, prie kurios užaugau. Man artimi Lietuvos žmonės. Jei svetur išvažiuočiau, pasimesčiau. Išvažiavo mano draugų, bet jie pamažu grįžta. Matyt, ne tik aš taip jaučiuosi. Bendraklasė iš Igliškėlių pagrindinės mokyklos buvo išvažiavusi. Užsidirbo pinigų, statosi namus ir grįš su draugu. Brolis, mano metų būdamas, buvo išvažiavęs beveik dešimčiai metų. Susitaupė pinigų ir kuria savo ateitį čia. Specialiai jaunimui Igliškėliuose renginių netenka rengti. Nėra čia jaunimo, išbyrėjęs. Bet man nesunku rasti kalbą su vyresniais. Apskritai kaime žmonės šiltesni. Su kiekvienu gali pabendrauti, visi sveikinasi. Turiu vyresnių draugų, kurie iš miesto atvažiuoja į mano renginius, padeda, kai reikia. Mieste, sako, atėjai, pabuvai ir išėjai. Niekam tu neįdomus. Kaime vyksta bendravimas, yra ryšys. Puodelis arbatos sutelkia. Nors dauguma tame pačiame kaime gyvena, retai susitinka. Reikia progos, o mano darbas tas progas sukurti.

- Žmonės dažnai skundžiasi, kad nepragyvena. Ar įmanoma pragyventi Lietuvoje?

- Pinigų kiek turi, tiek užtenka. Tik kaip visada, žmogui norisi daugiau. Niekada taip nebus, kad turėtum viską. Ne daiktuose, gausoje esmė. Esmė, kas tavo galvoje ir širdyje. Tie, kas nori dirbti, darbo visada susiranda. Iš Igliškėlių daug kas važinėja dirbti į Marijampolę. Kita vertus, kaime daliai jaunimo atrodo nyku, jiems čia trūksta veiklos. Nori kažką naujo pamatyti, išbandyti, kažko ieško. Paprastai sakant, ne visi jauni žmonės panašūs į mane. Daugeliui, atrodo, norisi bėgti nuo savo šaknų kuo toliau. Bet laikas visada sugrąžina. Man neteko girdėti, kad laikui einant kas nors gailėtųsi gimęs Lietuvoje, kaime. Kur gimei, ten tavo vieta. Tai reikia vertinti. Pasaulis šiais laikais nebe toks. Nepatogumų mažiau nei atrodo. Sėdai į automobilį, nulėkei kur nori. Apsipirkti galima internetu, net ir į vienkiemį atveš. Kodėl norisi žmonėms išvažiuoti? Man, tokio noro neturėjusiam, sunku suprasti. Aišku, būna tų juodų dienų, jas vadinu pilnatimis, kai klausi, kam čia viską darai? Paskui nusiramini ir pagalvoji, argi taip čia blogai? Reikia tik pozityviai žvelgti. Kaip ta vandens stiklinė. Arba pusiau pilna, arba pusiau tuščia, priklauso nuo to, kaip į ją žiūri. Taip ir su išvažiavimu. Jei čia gerai, jeigu tavo stiklinė pusiau pilna, ko svetur trenktis? Prasimušti iš tiesų ten sudėtinga.

- Ar turi laisvalaikio?

- Mano laisvalaikis anksčiau buvo tai, ką dirbu dabar (juokiasi). Jeigu turiu laiko, važiuoju į Kultūros centrą per šventes patalkinti. Pasižiūriu, kaip kolegos dirba mieste. Tai yra motyvacija pačiam kilti.

Niekas manęs į miestą nevilioja. Mūsų vadovai kaip tik už tai, kad kaimuose dirbtų jaunimo. Vilniuje užpernai buvo organizuojamas Lietuvos Kalėdų senelių suvažiavimas. Ne raudonų „kokakolinių“, o etnografinių Kalėdų senelių. Pasiuvo man suvalkietišką Kalėdos kostiumą, padarė lazdą. Buvau jauniausias Kalėda tarp visų Kalėdų. Pernai per Kalėdas teko man dalyvauti vaikų edukacijose Marijampolėje su tradiciniu seneliu Kalėda. Kai kurie vaikai nesuprato, koks čia senelis be barzdos riešutus, giles dalija. O kitiems net labiau patikdavo.

- Tavo kaime neliko mokyklos. Ar žmonės jos nepasigenda?

- Pasigenda. Kai aš baigiau Igliškėlių pagrindinę mokyklą, mūsų klasė buvo didžiausia, septyni mokiniai. Buvome paskutinė dešimtokų laida. Nors ir nebuvo kam mokytis, sunku įsivaizduoti kaimą be mokyklos. Visi pastebi, kad mokyklos labai trūksta. Girdėdavo skambutį aidint, vaikus matydavo skubančius. Jautėsi kaime gyvybė. Net jei atsirastų daugiau vaikų, jau nebebus, kaip buvę. Per tuos keletą metų atsirado kita tradicija. Vaikus surenka ir išveža. Nors mūsų mokykla buvo sena, pastatas medinis, nykstantis, manau, kažką buvo galima išsaugoti bent simboliškai.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (8)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • APSIDRAUSTI: COVID-19 draudimu siūloma ir įmonėms, ir gyventojams.
  • APSAUGA: „Twitter“ stiprina politikų ir žurnalistų paskyrų apsaugą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar artimiausiu metu ketinate keisti darbą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar palaikote pilietinius, ekologinius sukilimus?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11C

+18 +11 C

 

+7 +9 C

 +17 +18 C

+18 +20 C

 

+16 +18 C

0-5 m/s

0-3 m/s

 

0-1 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.1797 PLN - 4.4579
RUB - 88.6075 CHF - 1.0742
GBP - 0.9153 NOK - 10.7238

Nuorodos