1 nuotr.Kodėl lietuviai lyginami su žirniais maiše? Iš kur atsirado posakis „Trys lietuviai - penkios partijos“ ir kodėl mums smagu, kai kaimyno troba dega? - į šiuos ir kitus klausimus atsakys istorikas Gediminas Kulikauskas, neseniai išleidęs knygą „Lietuvio kodas. Įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų“. „Pradėdamas rašyti knygą pats nesitikėjau, kad to senovinio šimtamečio lietuvio būdo bruožuose atpažinsiu tiek šių dienų tautiečio savybių. Apie daugelį kurių (dažniausiai neigiamų), tiesą sakant, galvojau, jog tai viso labo nykstantis sovietmečio palikimas. Bet paaiškėjo, kad daugelis jų būdingos net XIX amžiaus lietuviui“, - sakė rašytojas.
- Kaip per šimtmetį keitėsi lietuvio buitis ir kaip tai keitė (ar nekeitė) jo būdą, požiūrį?
- Jei kalbant trumpai, papročiai švelnėjo, daugėjo patogumų, daugiau dėmesio skirta higienai, o pradėjus naudoti technines naujoves, mažėjo sunkaus rankų darbo. Tokį pat algoritmą, ko gero, pastebėtume ir dabar... Štai iki I pasaulinio karo žmones labai vargino „sausieji“ ir „juodieji“ (t.y. be kiaušinių, pieno ir mėsos produktų) pasninkai. Pasninkauta septynias savaites prieš Velykas (gavėnia), keturias prieš Kalėdas (adventas), prieš visas didžiąsias šventes: Grabnyčias, Šeštines, Sekmines, Jonines, Žolinę. Be to, dar ir kiekvienos savaitės penktadienį. Tik I pasaulinio karo metu ir po jo dauguma šių pasninkų panaikinta ar sušvelninta.
Žemės ūkyje medinius noragus imta keisti metaliniais plūgais, naudoti spyruoklines akėčias. Čia pat prasidėjo kartų konfliktai - sūnus norėjo giliai ariančių plūgų, tėvai dar laikėsi įsikibę paviršių tenudraskančių žagrių... Į Ameriką masiškai ėmus emigruoti darbingam jaunimui, ūkininkai, susimetę po kelis, pirkdavosi ar nuomodavosi kuliamąsias - ir net didžiausi skeptikai pripažindavo, kad tai geras išradimas.
Iš gaisrų siaubiamų gatvinių kaimų skirstytasi į vienkiemius. Imta daugiau skaityti: jei anksčiau pakakdavo maldaknygės ir kalendoriaus, dabar kai kas jau imdavo prenumeruoti laikraščius. Jei XX a. pradžioje seniai labiau papsėjo pypkes, tai jaunuoliai jau sukosi suktines, jei šeimynose XIX a. dar srėbta iš bendro dubens, tai XX a. jau kiekvienas turėjo savo bliūdelį. Anksčiau visai šeimai užtekdavo vienintelių šukų (įkištų virtuvės sienoje į plyšį), o nagus daugelis tiesiog nusikramtydavo. Bet įsibėgėjant XX a. jau kiekvienas šukavosi savomis (ir nenoriai skolindavo), o nagai buvo kerpami.
- Lietuviui žemė buvo didžiausias turtas. Kas didžiausias turtas yra dabar?
- Daugelis pasakytų, kad sveikata, bet iš tikrųjų retas į ją investuoja... Jau prieš šimtmetį etnografai stebėjosi, kad lietuvis, jei ir prasigyvena, pinigų nebando investuoti į kokią kitą veiklą - tiesiog prisiperka dar daugiau žemės, ar jos dirbimui reikalingų ūkio rakandų. Sprendžiant iš šių dienų žmonių elgesio investuojant santaupas, didžiausiu turtu daugeliui tebėra žemė, tik pakitusia - nekilnojamo turto - forma. Tai butai, sodybos, namai, kurie išnuomojami. Vakarų Europoje žmonės gali visą gyvenimą nugyventi nuomojamame bute, o pinigus leisti kelionėms, pramogoms, kvalifikacijai kelti. O Lietuvoje retas žmogus, neturintis nuosavo būsto, jausis gerai. Bet čia, jei kalbame apie senąją kartą. Jaunieji, gimę jau po Nepriklausomybės atkūrimo, mano požiūriu, didele dalimi atsikratę senojo kodo - tiek gerų, tiek blogų jo savybių. Taip pat ir žemės traukos. Jie jau pasaulio piliečiai, kur kas lengviau keliantys sparnus ir menkiau suleidę šaknis.
- Kodėl anuomet tarp lietuvių buvo labai mažai amatininkų, verslininkų (krautuvininkų). Ar tai, jog verslumo įgūdžių stokojame ir dabar, yra kažkaip užkoduota?
- Tuo metu, t.y. prieš šimtmetį ir daugiau metų, tarp lietuvių vyravo požiūris, jog prekyba yra nuodėmė. Ji nedera katalikui, nes, kaip rašyta XX a. pr. lietuviškoje spaudoje „prekyba visur paremta ant apgavymų“. Žodžiu, artimiau susidūręs su ja būsi apgautas pats arba turėsi apgaudinėti kitus. Amatininkystė toleruota daugiau, bet tik iki tol, kol netapdavo pagrindiniu žmogaus užsiėmimu, pragyvenimo šaltiniu, už kurį imami pinigai. Inteligentai, dvasininkai, šviesuomenė visaip stengėsi tą požiūrį (kad lietuvis tinka tik „žemę dirbti ir į Ameriką bėgti“) išgyvendinti, nes vien iš žemės pramisti jau buvo sunkiai įmanoma. Situaciją keitė ir iš užjūrio grįžę emigrantai, steigę pirmąsias lietuviškas krautuves kaime ir ėmę konkuruoti su žydais. Tarpukario Lietuvoje tos nuostatos ėmė blėsti, jau atsirado ir stipresnis lietuviškų verslininkų sluoksnis, o tada driokstelėjo sovietmetis, ir senasis požiūris grįžo nauja jėga, tik ant kito „ideologinio arkliuko“. Taigi, pati idėja verslininkauti, prekiauti, net amatininkauti tebeliko dalinai sukompromituota, tapusi sukčiavimo, nesąžiningumo sinonimu. O šiandien šį stereotipą, nepasitikėjimą dosniai „maitina“ kiekvienas šių dienų skandalas, kurių tik retame neskambės verslininko, politiko ar valdininko vardai. Taip pat manyta, kad lietuvio charakteris tiesiog netinka prekybai. Net tarpukario Lietuvoje rašyta, kad tautiečių „lėtumas, pasikliovimas Apvaizda, savotiškas fatalizmas <...> tai vis priešinga gero pirklio ypatumams. Tik suvalkiečiai beturį daugiau inicijatyvos...“
Kaip šiandien sovietmetis, taip tuomet kaltinta baudžiava, kuri subukino, atpratino valstiečius nuo sąmoningo darbo, tad išliko daugiausia tik žmonės be iniciatyvos. Esą todėl į XX a. lietuvis atėjo, nors ir nemėgdamas sunkaus darbo, bet netikėdamas, „kad lengvas darbas gali būti pelningas“.
- Šiandien dažnas lietuvis gyvena skolon: bankų paskolos, greitieji kreditai? Kaip buvo anuomet?
- Bent jau to meto žemaičiui, anot etnografo Igno Končiaus, laimė buvo puikiai prižiūrėtas ūkis, neturintis „nė skatiko skolos“. Joks ūkininkas, jei tik paimdavo kreditą (net jei šį panaudodavo itin efektyviai) jau negalėjo būti vadinamas geru gaspadoriumi. 1910 m. rašyta, kad „Apskritai, ūkininkas nors ir geriausia gyventų, bet jeigu turi nors kiek skolų, tai jau skaitomas „prastu“ ūkininku“. Todėl jei kas ir imdavo kreditą - tai dažnai tie patys, pasaulio matę emigrantai-sugrįžėliai. Dažnai jie šitaip įsigydavo kuliamąsias, kurias čia pat pradėdavo nuomoti savo paskolų bijantiems kaimynams. Sakyčiau šių bruožų lietuviai tebeturi ir dabar: visai neseniai paskelbtas „Finansinio gyventojų charakterio“ tyrimas, iš kurio matyti, kad brangius pirkinius lietuviai dažniau perka susitaupę, nei pasiskolinę.
- Ar mes madinga tauta? Ar madų anuomet vaikėsi tik pirmosios šalies ponios?
- Mados egzistavo, kaip be jų. Jau 1893 m. rašyta, kad „lietuvės pradeda virsti į ponias, nenori vilkėti sermėgom, o vis tikt stelaujasi žiponus. Zanavykuose jau seniai moterys metė milines drapanas. O jau dabar ir apie Senapilę (Marijampolę - aut. past.) pradeda jas niekinti“. Todėl per jomarkus prekeiviams kilusi problema, mat puikiausios moteriškos sermėgos krūvomis guli neparduotos, kai už žiponus, net abejotinos kokybės, moteriškės moka didelius pinigus. Žemaitijoje kunigai irgi fiksavo merginų daineles, kad „nors ir duonos neturėčiau, by tik puikius parėdnius dėvėčiau“. O pirmuosius lietuvių prekeivius XX a. pradžioje mokyta, kad šie neprisipirktų daug galanterijos - kaspinų, sagų, blizgučių. Mat „šįmet sagutės yra didelės, o kitais metais bus mažos; šįmet papuošalai ir agramantai yra tokie madoje, o kitais metais ir vėl kitoniški. O mūsų papuošimų ir agramantų pirkėjos taip yra sugadintos, kad vis reikalauja, kad būtų „madna“, nauja, o senųjų ir puspigiai neperka“.
Būta, žinoma, ir protestų prieš besivaikančius mados. Apie 1914 m. rašyta, kad ir lietuvių kaimuos atsiranda tokių, kuriems nerūpi, ką šneka apie jų dorą, išsilavinimą. „Vieno tik jie nepakenčia ir bijos: kad kas kartais jų nepajuoktų - kad ne sulig mados apsitaisę, kad jų skribelė yra nusenus, pirštinaitės nebe dabartinės...“
- Pakalbėkime apie stereotipus. Kodėl atsirado posakis, jog lietuvis džiaugiasi, kad kaimyno troba dega?
- Tas posakis nėra toks jau senas, mat XX a. lietuvį, išgirdus tokią žinią, būtų apėmęs siaubas. Ne dėl kaimyno - paprasčiausiai kaimai buvo gatviniai, trobos greta, tad kilus gaisrui kaimynystėje, jau reikėdavo drebėti ir dėl savo trobos... Taigi, tai jau vėlesnių laikų, kai kaimai buvo išsiskirstę į vienkiemius (taip išvengdami masinio gaisro pavojaus), žodžiai. Spėčiau, kad posakio prasmė - dėl sunkaus, konfliktiško būdo, mat kaimynai retai iškęsdavo nesusikirtę dėl žemės lopinėlio, ne taip perkeltos tvoros, nuganytos pievos. Dauguma to meto tyrinėtojų pažymi, kad lietuviams ypač būdinga bylinėjimosi gausa dėl niekingiausių smulkmenų. Tad daugelis kaimynų turėjo visą virtinę nesuvestų sąskaitų ir geriau sutardavo su tolimesniais kaimynais, su kuriais jų žemė tiesiogiai nesiribojo. Nereikia toli ieškoti - net ir šių dienų Lietuvoje kaimynų konfliktai, pvz., užariami keliai, gana dažnas reiškinys.
O iš kur atsirado posakis „Trys lietuviai - penkios partijos“?
- Matyt dėl kraštutinio individualizmo, liūdno gebėjimo susipjauti lygioje vietoje, ypač darbo ar ūkio klausimais. Tyrinėtojai, etnografai pastebėjo, kad XX a. lietuviams nebūdinga jungtis į kokias ūkines bendrijas, nes pabandžius šios bemat iširdavo dėl įnirtingų tarpusavio ginčų. Tuo metu sklandė posakis, kad lietuviai yra kaip žirniai maiše: lyg visi kartu, bet iš tikrųjų kiekvienas kas sau. Todėl vos atrišus maišą, gavę laisvės, išsibarsto kas sau.
- Ar mums įprastas pasakymas „tas prakeiktas nuolankumas“, kalbant apie lietuvio būdo savybę, turi rimtą pagrindą? Tikrai viską nuolankiai priimame?
- Tikrai ne, daugeliu atveju tas nuolankumas išorinis ir apsimestinis, kai valdžios nurodymai lyg ir vykdomi, bet realybėje tyliai sabotuojami. Tai liudija knygnešystės fenomenas, tai liudija visa kontrabandos istorija, kurios, galbūt ne pagrindiniu, tačiau svarbiu varikliu visuomet kažkiek buvo ir socialinis protestas prieš valdžią. O kai jau visai nebeišgalima, „protestuojama kojomis“ - tiesiog tyliai pasitraukiant į šoną, išvykstant iš šalies.
Kita vertus, lietuvis išties ilgai, per ilgai, kenčia, tyloje kaupdamas savyje problemas, nuoskaudas, neteisybės jausmą, kol vienądien radikaliai pratrūksta. Dažniausiai kokiu radikaliu, skaudžiu sprendimu, kurio nebegali atšaukti - emigracija, savižudybe. Matyt reiktų atsigręžti į dar knygnešių spausdintus raginimus, kad nereikia valdžios prašinėti ir laukti jos malonių, reikia reikalauti, nes šioji „nieko geruoju neduoda“. Reikia kasdien, kiekvienoje smulkmenoje kovoti už savo teises, valdžia turi jausti nuolatinį spaudimą, bijoti atsipalaiduoti ar atsainiai, neracionaliai išlaidauti. Turi suprasti, kad ji tarnauja žmonėms, o ne beveidei masei, iš kurios gali nusilipdyti ką nori.
