Libertas Klimka: Kintantys papročiai

- Senovėje buvo tikima, kad, atėjus pavasariui, nubunda ne tik gamta, bet ir anapusinis pasaulis - prisikelia vėlės, jos esą klajoja iki pirmojo perkūno griausmo, kuris tarsi priverčia jas grįžti atgal ir vėl pasinerti į ramybę. Ar išties Velykų pavadinimas kilo nuo vėlių?

- Yra tokių samprotavimų apie Velykų pavadinimą, tačiau niekas negali garantuoti, kad jis kilo tikrai nuo vėlių. Tai - tik viena iš versijų. Kita versija - kad tai yra Velykij denj, (vertimas iš slavų kalbų - didžioji diena, didžioji šventė). Abu samprotavimai - lygiaverčiai, ir sunkoka pasakyti, kuris nusvertų.

- Bet dėl pagoniškų šv. Velykų šaknų niekas nesiginčija, ar ne?

- Taip, ši šventė turi labai aiškias pagoniškas šaknis. Senovėje tai buvo pavasario lygiadienio šventė. O per lygiadienį, kai dienos trukmė susilygina su nakties trukme, grįžta paukščiai. Ir tais senais senais laikais tai būdavo didelis džiaugsmas, nes žmonės anuomet žiemą neretai alkdavo, badaudavo, tad paukščių grįžimas pavasarį ir pirmųjų kiaušinių sudėjimas, prasidedantis naujas augmenijos ciklas jiems reiškė gyvybę, sunkmečio pabaigą. Galų gale, ir paukščių galėdavo susimedžioti, ir kiaušinių lizduose rasti - visa tai buvo galimybė išgyventi, todėl paukščių sugrįžimą džiaugsmingai sutikdavo.

Ir pirmasis margutis turbūt ir buvo auka dievams, kaip mokslininkė Marija Gimbutienė pasakytų, deivei Paukštei, kuri atsiunčia kasmet tuos paukščius ir taip žmonėms padeda išgyventi po sunkios, šaltos žiemos.

Tikėtina, kad Velykos kažkada turėjo pastovią datą, kuri greičiausiai būdavo siejama su pavasario lygiadieniu. Tai rodo kai kurie archajiški papročiai, pavyzdžiui, prausimasis saulei tekant iš rytų tekančio upelio vandeniu. Esą per Didžiąją savaitę arba Velykų rytą reikia susirasti upelį, kuris atiteka iš rytų, ir tame upelyje saulei tekant nusiprausti - tada esą būsi sveikas visus metus.

O pažiūrėjus į astronominį kalendorių, žinome, kad Saulė teka tiksliai rytuose ir leidžiasi tiksliai vakaruose būtent per lygiadienį. Tad didžioji pavasario šventė turėjo pastovią datą ir tai greičiausiai buvo lygiadienis. Ir tik krikščionybei įsigalėjus, Velykų datą imta derinti su Mėnulio fazėmis, o Velykos siejamos ne tik su gamtos atgimimu, bet ir su Kristaus prisikėlimu.

- Etnologai konstatuoja, kad Velykų tradicijos smarkiai pakito ir po truputį nyksta. Ar iš senųjų velykinių papročių iki šiol išliko tik margučiai ir valgymo kultūra?

- Tradicijos nyksta, ir tai visai suprantama. Mūsų tautinės tradicijos yra susijusios su gamta ir kaimo gyvenimu. O mes nutolome nuo to, gyvename mieste. Argi čia galime pasistatyti sūpuokles, ar galime, kaip anksčiau, pereiti per kaimą su dainomis - nunyko ta lalautojų tradicija, kai jauni vaikinai dainuodami ir laluodami eidavo per visą sodžių visiems linkėdami, kad šventieji jiems padėtų, kad ūkininkams geras derlius užaugtų.

Supimasis sūpuoklėse kažkada būdavo reikšminga apeiga, nes buvo manoma, kad kuo aukščiau įsisupsi, tuo tavo javai, linai aukštesni augs. Kai vaikinai merginas sūpuodavo, tai būdavo tokia svarbi gal vaisingumo, gal gamtos pažadinimo apeiga. Nes kai supiesi, atrodo, kad žemė aplink tave sukasi, tarsi būtum lopšy.

Visa tai dabar nunyko. Kaip ir laistymasis vandeniu. Būtų gražu bent išlaikyti margučių ornamentus, nes juose yra tas archajiškas pasaulio suvokimas, vaizduojamas pasaulio modelis - ta laiko ir erdvės struktūra, pavaizduota įvairiais simboliais. Tuo mūsų margučiai yra išskirtiniai, lyginant su kitomis tautomis. Mes turime labai archajišką kiaušinių marginimo paveldą.

- Lenkai iki šiol antrą Velykų dieną laistosi vandeniu. Kodėl pas mus šis paprotys nunyko, o gal net nebuvo įsitvirtinęs?

- Buvo šis paprotys ir pas mus, ypač Žemaitijoje, - apie tai rašo M.Valančius ir pabrėžia, kad jaunimas laistydavosi kaip pašėlęs. Tautiniuose papročiuose beveik per visas pavasario šventes yra laistomasi vandeniu. Tai galbūt lyg užkeikimas gamtos, kad nebūtų sausros.

Kodėl Lietuvoje nunyko tradicija laistytis vandeniu antrąją Velykų dieną? Manau, dėl to, kad per šaltas mūsų klimatas. Lenkai gerokai šilčiau gyvena. Ten antrą Velykų dieną kokiame nors mažame miestelyje pavojinga pasirodyti - visą kibirą vandens gali užversti.

- Kokios jūsų Velykos būna?

- Atvažiavau į kaimą pas dukrą, kuri yra pabėgusi iš miesto ir gyvena nuošaliame kaime. Atvažiuos daugiau tokių pabėgėlių, - visi susirinksime ant piliakalnio. Tad margučius ridensime nuo piliakalnio, taip ne vienus metus jau esame darę.