Meile Lietuvai ir Nijolei dvelkiantys J.Lukšos laiškai seniai sudėti į knygą „Laiškai mylimosioms“. „Respublika“ pasidomėjo, koks N.Bražėnaitės, gyvenančios Jungtinėse Amerikos Valstijose, laiškų, rašytų J.Lukšai, likimas.

- Savo knygoje „Mūsų nepalaužė“ daug vietos skiriate partizano Juozo Lukšos-Daumanto ir jo mylimosios Nijolės meilės istorijai. Kaip susipažinote su N.Bražėnaite? Kaip ji dabar gyvena? - „Respublika“ paklausė prieškario Lietuvos diplomato Aniceto Simučio anūkės, Amerikos lietuvės Laimos Vincės SRUOGINIS.

- Nijolė Bražėnaitė buvo mano močiutės sesers draugė iš prieškario Kauno „Aušros“ gimnazijos laikų. Mes šeimomis bendraujame daug metų. Per tuos bendravimo metus su Nijole labai suartėjome. Mano mama, Aldona Simutis, daug padeda Nijolei. Jos beveik kaimynės - abi gyvena Niujorko priemiestyje, gal keletos kilometrų atstumu viena nuo kitos. Nijolės, kuriai dabar 96 metai, sveikata labai trapi. Jai atlikta širdies operacija, ji beveik akla. Tad mano mama dažnai važiuoja pas Nijolę, kalbasi su ja.

Tą meilės istoriją daug kartų girdėjau iš pačios Nijolės lūpų. Jie susipažino Paryžiuje, į kurį Juozas atvyko prasiveržęs pro geležinę užtvarą - į Vakarus vyko pranešti pasauliui apie žiaurią sovietų okupaciją Lietuvoje, užsitikrinti užsienio paramą pasipriešinimo judėjimui. Netrukus po jų pažinties Nijolė susirgo tuberkulioze ir daugiau nei metus praleido Paryžiaus ligoninėje, po to sanatorijoje kalnuose. Juozas Paryžiuje gyveno nelegaliai, slapstėsi ir nuolat kaitaliojo būstus, registruodamasis pramanytais vardais, kad išvengtų NKVD bei lietuvių pabėgėlių, kurie galėjo jį atpažinti. Bendravo tik su Bačkių šeima, dar su keliomis lietuvių šeimomis.

Priverstam nuolat slapstytis Juozui tik keletą kartų pavyko aplankyti Nijolę ligoninėje. Tad abu jie galėjo tik susirašinėti - nuo 1948 metų iki 1950 metų Juozas ir Nijolė kasdien rašė vienas kitam.

Juozas pradžioje buvo apmokomas Prancūzijos žvalgybos mokykloje, vėliau su juo susisiekė CŽV ir pakvietė jį prisidėti prie žvalgų mokymo stovyklos Kaufboirene, Vokietijoje. Čia Juozas rengėsi skrydžiui į sovietų okupuotą Lietuvą ir CŽV misijai joje. Kasdien rašydami laiškus Nijolė ir Juozas dar labiau pamilo vienas kitą. Abu norėjo susituokti. Nors ir žinojo, kad Juozas, įsipareigojęs Amerikos žvalgybai ir Lietuvos išlaisvinimo kovai, turės grįžti į gimtinę ir kovoti kartu su kitais partizanais.

Kai Nijolė pasveiko, jie susituokė 1950 liepos 23 dieną. Kartu pagyveno tik savaitę Traifenbergo kalnuose šalia Tiubingeno Vokietijoje, nes Juozas privalėjo grįžti į Amerikos žvalgybos stovyklą tęsti ruošimąsi skrydžiui į Lietuvą, į kurią ir buvo netrukus išskraidintas.

Su Nijole jie buvo sutarę, kad abu sudegins vienas kito laiškus. Bet nė vienas to nepadarė - tokia kvapą gniaužianti buvo jų meilė.

- Nijolė išsaugojo visus Juozo Lukšos jai rašytus laiškus. Bet kaip jos pačios laiškai, rašyti Juozui, vėl atsidūrė pas ją?

- Toje Amerikos žvalgybos mokykloje, kurioje grįžimui į Lietuvą buvo ruošiamas J.Lukša, sekretore dirbo viena Amerikos lietuvė. Ji rašydavo Nijolei ir pasakodavo apie Juozą, kol jis dar buvo treniruočių stovykloje. Tą dieną, prieš išskrendant į Lietuvą, Juozas sudėjo Nijolės laiškus į rudą voką, ant kurio raudonu pieštuku užrašė garsiąją frazę lotyniškai: „Noli tangere circulos meos!“ („Nekliudykite mano apskritimų“) ir, nunešęs voką minėtajai sekretorei, paprašė, kad ji sugrąžintų laiškus Nijolei. Moteris taip ir padarė. („Noli tangere circulos meos“ - tokius žodžius, anot legendos, ištarė smėlyje apskritimus braižantis ir kažką skaičiuojantis Archimedas atėjusiam jo nužudyti romėnų kariui - red. past.).

Sėkmingai pasiekęs Lietuvą, J.Lukša apie pusmetį slapstėsi pas Vincą ir Eleonorą Labanauskus, kurių namuose slėpėsi ir legendinis partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Vėliau, 1951 metų rugsėjo 4 dieną, Juozas Lukša žuvo, išduotas bendražygio. Jam buvo 29-eri.

- O N.Bražėnaitė-Lukšienė? Kaip ji gyveno?

- Nijolė savojo Juozo laukė 6 metus, nieko apie jo žūtį nežinodama. Labai kankinosi. Skaudžią žinią jai pranešė JAV kongresmenas Čarlzas J.Kerstenas (Charles J.Kersten), kuris įvairiose pabėgėlių stovyklose Vakaruose rinko medžiagą apie Baltijos šalių okupaciją, trėmimus į Sibirą, sovietų žiaurumus. Nijolė tada dirbo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto sekretore, mokėjo daug kalbų - prancūzų, anglų, vokiečių, lietuvių, rusų - tad buvo pakviesta vertėjauti, kai kongresmenas Kerstenas važinėjo po pabėgėlių stovyklas. Taip jie susipažino. Jis ir jo šeima vėliau padėjo Nijolei persikelti iš Europos į Ameriką.

Kongresmenas Kerstenas, sužinojęs faktus apie pasalą J.Lukšai ir tai, kaip jis buvo nušautas, 1956 metais papasakojo Nijolei. Tad apie mylimojo mirtį Nijolė sužinojo tik po šešerių metų nuo jo žūties.

Nors N.Bražėnaitė-Lukšienė Europoje jau buvo baigusi medicinos studijas, Amerikoje studijuoti mediciną jai reikėjo iš naujo. Besimokydama ji susipažino su mediku, medicinos mokslininku italu Renzu Paronetto. Jie susituokė 1961 metais, praėjus 10 metų po Juozo žūties. Užaugino 2 dukras.

N.Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto, prisimindama praeitį, yra sakiusi, jog priimti sprendimą tuoktis tada jai padėjęs ir Juozo atsisveikinimo laiškas, kuris, 1950-aisiais jam išskridus į Lietuvą, buvo perduotas Nijolei. Jame J.Lukša lyg nujausdamas lemtį rašė: „O jei kartais likimui patiktų mane fiziškai sunaikinti, padaryk mane kažkur egzistuojantį laimingu, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą“.

Pasak Nijolės, ji labai laiminga moteris, nes gyvenime sutiko du gerus vyrus. Renzui buvo skaudi ši Nijolės pirmosios meilės istorija, bet kuriam vyrui būtų skaudu, jei mylima žmona turėtų neužmirštamą pirmąją meilę. Nenorėdama vyro skaudinti, Nijolė stengėsi kuo mažiau apie tai kalbėti. Slėpė ir laiškus.

Kai Lietuvoje prasidėjo Atgimimas, Juozas Baužys, knygos „Laiškai mylimosioms“ sudarytojas, prašė, kad Nijolė atiduotų Juozo laiškus, rašytus jai. Ji juos davusi, nes tuose laiškuose buvo matyti ir begalinė meilė Lietuvai, kurią Juozas vadino pirmąja meile. Atiduodama Juozo laiškus, Nijolė neprasitarė, kad ir jos Juozui rašyti laiškai išliko.

Prieš dešimt metų savuosius laiškus ji atidavė man sakydama, jog galėsiu juos atspausdinti tik po jos mirties.

- Bet dabar N.Bražėnaitė-Paronetto pakeitė nuomonę, ar ne? Ką ketinate su jos laiškais daryti?

- Nijolė sakė, jog norėtų, kad knygoje būtų sudėti visi jos ir Juozo laiškai taip, kaip jie keliavo: atspausdintas Juozo laiškas ir šalia jos atsakymas. Kai ruošiau knygą „Mūsų nepalaužė“, taip, chronologine tvarka, buvau sudėliojusi visus Juozo ir Nijolės laiškus. Tai yra fantastika. Gal esu vienintelis žmogus, kuris perskaitė visus tuos laiškus kartu. Skaitai ir matai tą jausmingumą, kaip meilės istorija vystosi ir auga. Jaunos poros santykiai buvo kuriami ant ilgesio gimtajai šaliai pamato ir suvokimo, kad Juozas grįš į Lietuvą toliau kovoti partizanų gretose, o Nijolė lauks jo sugrįžtančio.

Nors ir buvau visus jų laiškus sudėliojusi, bet knygoje „Mūsų nepalaužė“ įdėjau tik keletą Nijolės laiškų fragmentų. Nes planuoju išleisti visus Nijolės ir Juozo laiškus atskira knyga. Esu susitarusi su Lietuvių literatūros institutu, kad parengsiu knygą, ir mes ją išleisime - jie turėtų prašyti Lietuvių kultūros tarybos paramos knygos leidybai. Nijolė sutiko.

Ji nenori, kad būtų kuriama grožinė literatūra apie ją ir Juozą. Apie jų meilę. Nes viskas, kas buvo sukurta iki šiol, ją labai nuvylė. Ji sako norinti, kad būtų tik faktai, tikrovė. Nes tikrovė stipresnė negu bet kokia grožinė literatūra. Ji nori, kad knyga būtų išleista būtent taip: Juozo laiškas ir jos atsakymas. Gal išnašos, komentarai galėtų būti, kurie paaiškintų aplinkybes. Ji nori, kad parašyčiau knygai įvadą. Nors jai 96-eri, bet ji labai žvalaus proto. Pažadėjau, kad padarysiu taip, kaip ji nori.

- Kada knyga galėtų pasirodyti?

- Gal po metų ar dvejų. Nijolė mane yra įpareigojusi saugoti jos ir Juozo istoriją. Ir pasakoti ją taip, kaip iš tikrųjų buvo - esu daug valandų praleidusi su ja kartu.

- Ar niekas nesikreipė į jus prašydamas Nijolės laiškų, leidimo juos panaudoti?

- Žinoma, kad kreipėsi. Bet kartais žmonės nori naudoti tuos laiškus ne tokiems tikslams, kaip Nijolė norėtų, pavyzdžiui, nori kurti grožinį kūrinį ar įkišti tuos laiškus į kokį nors kitą kontekstą. Ji to neleidžia. Nes jei yra grožinis kūrinys, tada sukurk ir laiškus pats, neimk to, kas yra tikrai dviejų žmonių išgyventa.

Kartais mane šokiruoja, kai rašytojai sako: rašysiu knygą apie tokį ir tokį partizaną ar istorinį žmogų, nė neatsiklausę to žmogaus ar jo artimųjų.

Turi gauti leidimą tai daryti. Visi tie etiniai klausimai Vakaruose yra daug svarbesni ir labiau pabrėžiami bei paisomi, nei Lietuvoje.