Kompiuterizuotame pasaulyje, kai klavišo spustelėjimu gali pašauti žinią gyventojui kitoje gaublio pusėje, kaip niekada brangintinas gyvas ryšys, ne tik siekiantis, bet ir jungiantis tautas. Ši pamoka dar sykį pakartota šeštadienį Prancūzijos ambasadoriaus Fransua Lomonjė (Francois Laumonier) rezidencijoje Vilniuje. Joje buvo pagerbti žmonės, savo veikla artinantys Lietuvos ir Prancūzijos kultūras.
Tai pirmasis Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Filipas de Siurmenas (Philippe de Suremain), rezidavęs 1991-1996 metais. Jam pavyko per trumpą laiką įsirašyti į lietuvio, net nutolusio nuo politikos, atmintį, jis iki šiol su simpatija atsiliepia apie mūsų šalį. Tai Kauno medicinos universiteto infekcinių ligų klinikos profesorius Alvydas Laiškonis, po stažuotės Prancūzijoje užmezgęs ryšius su medicinos įstaigomis ir organizavęs labdaringas medikamentų siuntas Lietuvon, aktyvus Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos narys. Trečiajai vakaro garbės viešniai - Karolinai Masiulis-Paliulienei, aktorei, rašytojai, režisierei, vertėjai, J.Masiulio ir prancūziškų knygynėlių savininkei, - padarė įspūdį, kad profesoriaus kontaktas su Prancūzija taip pat radosi per knygas. Kadaise sovietmečiu iš pasmerktos gimnazijos bibliotekos jam buvo leista pasiimti knygų ir jis pasiėmęs dvi: vieną iš Lietuvos ir Lenkijos istorijos, kita knyga buvo V.Hugo “Paryžiaus katedra”. “Labai įdomu, kokią įtaką kalbos ir knygos daro žmonių gyvenimams”, - sako ji.
Kelionė giminės pėdsakais
K.Masiulis-Paliulienė tą vakarą kalbėjo, kad jai nebuvo sunku eiti giminės pėdsakais, kurių yra net Sankt Peterburgo Fontankoje, iš kur jos senelis pasidavė Paryžiun, nesiskirdamas su lietuviškos žemės žiupsneliu sidabro dėžutėje. Dabar ši dėžutė su žiupsneliu - Karolinos bute ant lentynos. Tais metais, kai Karolinos senelis iš mamos pusės, jaunas gabus kulinaras, dirbęs kunigaikščio virėju, pasitraukė iš Rusijos, kitas senelis Juozas Masiulis Panevėžyje įsteigė knygyną. Po devynių dešimtmečių jų vaikaitė Karolina iš Paryžiaus važiuos į Vilnių, labai dažnai dėl jos lagaminų oro uostuose kils problemų, nes jie bus, pilni... knygų.
“Atsimenu, oro uoste dirbo toks simpatiškas žmogus, jis kaskart man sakydavo: “Na, Paliuliene, paskutinį sykį tai rašau kaip humanitarinę pagalbą, daugiau negalėsiu to daryti”. Ji gabendavo prancūzų klasiką, mokomąją literatūrą ir stebėjosi, kaip ji greit, net Panevėžyje, dingdavo iš lentynų.
Prarasto rojaus tema
Šešerius metus K.Masiulis-Paliulienė pati dirbo prancūzų kalbos knygynėlyje Prancūzų kultūros centre Vilniuje. “Dirbdama susipažinau su daugybe žmonių, išklausydavau jų mažų išpažinčių, ir nors iš pradžių buvo sunku, bet manau radusi savo vietą, esu kaip tiltas tarp dviejų kultūrų. Tai man labai tinka, nes Lietuvoje esu prancūzė, o Prancūzijoje - lietuvė. Aš užaugau Prancūzijoje, bet mano aplinkoje buvo žmonių, kurie įkvėpė nostalgiją, kad Lietuva - nuostabi šalis, nelyg prarastas rojus”.
Jau keleri metai, kai K.Masiulis-Paliulienė išnuomojusi visus knygynus, bet veiklos nepristinga, nebent laiko. Ji įvairių frankofonijos renginių bendradarbė, literatūrinio prancūziškos knygos konkurso, organizuojamo tarp studentų, prezidentė. Verčia knygas, išvertė Marko Zingerio apysakas, kelionės vadovą “Lietuva”. Pernai su studentais pastatė pjesę, ją rodė Menų spaustuvėje, o šiemet ketina nuvežti į Briuselį, galvoja sukurti spektaklį apie Paryžių. Vienas paskutinių aktorės vaidmenų, jei neskaitysime Vilniuje filmuotame tragiško garso režisierės Nadinos Trentinjan (Nadine Trintignant) televizijos serialo “Koletė”, - Igno Jonyno filme “Sekmadienis toks, koks yra”. “Kol dar nesame seni, - planuoja Karolina, - su aktoriumi Petru Venclovu norime išleisti kompaktinę plokštelę - Oskaro Milašiaus poezijos skaitymus. Petras skaito fantastiškai. Jam irgi artima Lietuvos, kaip prarasto rojaus, į kurį mes būtinai būtinai nuvyksime, tema, nes jis pats yra gimęs Sibire”.
Kilnaus daktaro memuarai
Dar vienas solidus rūpestis, kurį aktorei norėtųsi įgyvendinti, - tai medicinos profesoriaus Jozefo Franko, prieš du šimtus metų gyvenusio pastate, kur šiandien įsikūręs Prancūzų kultūros centras, memuarai, apimantys kone visą šimtmetį. Tik mažytė jų dalis yra išversta į lietuvių kalbą ir išleista (“Atsiminimai apie Vilnių”, 2001). K.Masiulis-Paliulienė atliko titanišką darbą - transkribavo šimtus ranka rašytų dienoraščio puslapių, kad tekstas būtų lengviau prieinamas akims. Ji pasakoja, kad J.Frankas garsėjęs filantropiškumu, kilniems darbams pasitelkęs net žmonos, talentingos italų prancūzų kilmės dainininkės iš Vienos, talentą. Jis organizuodavo jos koncertus rotušėje aristokratams ir gautus pinigus panaudodavo labdarai - už dyką skiepijo ir dalijo vaistus vargšams. Daktaro istorija, pasak K.Masiulis-Paliulienės, prasideda Italijoje, tęsiasi Vienoje, Vilniuje, Peterburge... Joje apstu įdomios medžiagos istorikams ir meno mylėtojams, nes J.Franko namuose apsistodavo muzikos garsenybės pakeliui iš Europos.
Nuolat Lietuvoje Paliuliai gyvena nuo 1993 metų ir jau seniai pardavė savo butą Paryžiuje. “Kai grįžtu į Paryžių, malonu matyti savo draugus, bet dabar mano gyvenimo čia daugiau. Lietuvoje mūsų bazė, tikrai gyvensime čia iki mirties. Lietuviams juk labai aktualu, kad jų kapai būtų savo žemėje. Atsimenu, kaip žmonės važiuodavo į Sibirą parsivežti senelių palaikų, kad jie bent po mirties atgautų ramybę susilieję su savo gimtine”.
Lietuvybė labai svarbu
Karolina sako pastebėjusi ypatingą lietuvių santykį su gamta. Ją vis dar stebina, kad kiekvienas lietuvis žino, kokių žolių nuo kokios ligos reikia gerti, kad pasijustų sveikesnis. Jos nuomone, lietuviai dar puoselėja pagonybės liekanas, juolab kad sovietmečiu daug ko trūkę ir žmonės nori nenori gręžęsi į juos maitinančią ir gydančią žemę. “Kai buvau vaikas, gimęs Paryžiuje, augęs tarp asfalto gatvių, kur nebuvo daug medžių, gerai prisimenu, kad man jų reikėjo kasdien ir užuot ėjusi trumpesniu keliu, traukdavau per parkelį, kur tekėjo upelė ir buvo taip gera kvėpti tręštančių lapų kvapą. O kai važiuodavome į mišką dviračiais, močiutė prašydavo parvežti tokių ir tokių lapų, aš juos visus visada surasdavau, nors manęs niekas to nemokė. Matyt, tai lietuvio genuose”.
Ko gero. Kaip ir Atgimimo priešaušryje jos pastatytas spektaklis apie disidentę Nijolę Sadūnaitę. Kaip ji, būdama toli, pajuto laisvės šauksmą? Šiandien apsistojusiai protėvių krašte K.Masiulis-Paliulienei labai skaudu, kad daugelis žmonių negali išgyventi Lietuvoje ir priversti išvykti. Į tą patį Paryžių, Londoną, kitur: “Pykstu ant Seimo narių, kad nereaguoja, nedovanoju, kad jie nieko nedaro. Juk lietuvybė taip svarbu”.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
