- Kiek ta laimė gali tęstis? Jūs, be abejonės, kalbatės apie ateitį, kiek ilgai ukrainiečiai nusiteikę čia dirbti?

- Šiai dienai jiems patinka, jie gauna normalius atlyginimus, pasijuto žmonėmis, gyvena normaliai. Savivaldybė jiems davė butą. Geri žmonės padėjo butą apstatyti baldais. Pakako paskelbti, ko mums reikia, tuoj atsiliepė daug žmonių. Vieni dovanojo skalbimo mašiną, kiti šaldytuvą, dar kiti virtuvinius baldus. Per savaitę viskas buvo apstatyta. Žinant, kas darosi Ukrainoje, jiems čia yra puiki, kultūringa, rami šalis. Visi lanko vairuotojų kursus. Aleksandras jau žvalgosi namuko nusipirkti. Jie labai taupo, dalį pinigų siunčia namiškiams. Kad jausčiau kažkokį nerimą dėl jų - taip nėra. Sakau, jeigu liks vienas ar du - labai gerai. Ukraina didelė, atvažiuos dar. Manau, per ketverius penkerius metus išsikristalizuos pastovi trupė. Prieš porą metų situacija buvo liūdna. Tai yra emigracijos rezultatas. Kad ir kaip būtų keista, miestas tuštėja, bet žiūrovų turime, vaikai, ačiū Dievui, gimsta.

- Ar jūsų tradicinės romantiškos vasaros kelionės su Lėlių vežimo teatru nenutrūks, kai tvirtinama, jog kaimai nyksta?

- Keliausime. Tik dabar mums pagrindinė problema tampa arkliai. Arklių darbui mažai kas belaiko. Mūsų rėmėja Krakių bendrovė nebeturi. O vežimui traukti reikia porinių, kad būtų iš vienos bandos. Dabar ūkininkai taip apsodina laukus įvairiomis kultūromis, kad nelabai kur yra arklius ganyti. Anksčiau bent prie fermų pririšdavome, dabar ir tų fermų nebėra. Todėl rimtai galvojame apie garvežį, kuris galėtų tempti mūsų vežimą.

- Jūs kaip retas kitas tose kelionėse matote provinciją. Ką pastebite?

- Kaimai tuštėja labai stipriai. Aš atsimenu visas sodybas, kuriose kažkada esu nakvojęs. Liūdna. Važiuoji pro sodybą, žinai, kad gyveno žmonės, buvo bobutė, buvo senelis, priimdavo, šnekėdavomės. Dabar važiuoji - langai išdaužyti, žolė iki palangių užaugusi, niekas nebegyvena. Išvada - senukai numirė, vaikai nebeatvažiuoja. Per tiek metų Pandėly (Rokiškio r.) gal keturis kartus esame vaidinę. Įvažiuodavome turgaus dieną, subėgdavo minia žmonių. Senukai prieidavo, žiūrėdavo, kaip tas mūsų vežimas padarytas, kur čia stabdys, kokie arkliai, kokie pakinktai. Apžiūrinėja, kaip arkliai pakaustyti, kokios kanopos. O dabar įvažiuojame - tuščias miestelis. Sustojame, išsilankstome, susitvarkome, įjungiame muziką - tuščia. Galvojame, nebus žiūrovų. Prieš pat dvyliktą subėgo, pažiūrėjo spektaklį, po penkių minučių vėl tuščia. Anksčiau vaikai stovėdavo, laukdavo, o po spektaklio bėgdavo paskui vežimą dar porą kilometrų prašydami pavežti.

- Kas pakeitė tuos žmones?

- Toks įspūdis, kad žmones apėmusi apatija. Jie užsidarė kiekvienas savo namelyje. Turbūt jaučiasi nesaugūs. Jų namai tampa jų tvirtove. Gal dėl to, kad žmonės labai daug neigiamo mato. Mato televiziją, girdi Seimą, kas darosi Vyriausybėje, galų gale pasaulyje. Žmonės gal išsigandę. Nežino, kas bus ryt. Nes kiekvieną dieną kažkas brangsta, vyksta kažkokie skandalai, kiekvieną dieną kažkokius vaikus atima arba negrąžina. Todėl žmonės užsidaro savo namuose, įsijungia savo kompiuterius, telefonus, įlenda į internetą, kur sėdi dienomis ir naktimis.

- O ar patį tie dalykai veikia?

- Mane veikia bejėgiškumas. Jeigu žurnalistai kažką iškniso apie valdžią, ir viskas kaip ant delno, jiems sako: ne, mes nieko nepažeidėm. Jauti, kad negalima nieko padaryti. Iš ekranų liejasi daug demagogijos. Aš, kaip kultūros žmogus, nebetikiu, ką daro Kultūros ministerija. Kaip dirbs naujasis ministras, nežinau. Bet artėja kovo 27-oji, Teatro diena. Bus teikiami „Auksiniai scenos kryžiai“. Pristatėme porą savo spektaklių. Mūsų paprašė informuoti, kada vaidinsime tuos spektaklius. Anksčiau atvažiuodavo kritikai, pažiūri ir paskui sprendžia, vertas ar nevertas to kryžiaus. O dabar turiu užpildyti paraišką ir vaizdo medžiagą nusiųsti. Tai ką, kamerą pastatei, nufilmavai ir viskas? Tai kaip jie vertins? Pernai buvo atvažiavęs vienas Remigijus Vilkaitis. Bet vienas yra vienas. Jeigu aš vienas, ir dar be nuotaikos? O trise - jau trys nuomonės. Kai pagalvoji, kas ta Lietuva, 300 km nuo vieno krašto iki kito. Juk ekspertai gauna atlyginimus už tą darbą. Ar neturėtų jie pažiūrėti vietoje? Tada pradedi galvoti, kad ta grietinėlė yra tiktai Vilniuje, kad mes čia galbūt nereikalingi. Kad gal tada reikalingi, kada reikia „24 valandoms“ pafilmuoti kokį brudą, kada reikia parodyti, kad šulinyje ką nors nuskandino ar ką nors papjovė. O šiaip kasdieniniame gyvenime mūsų nėra. Ir mes kalbame apie aukščiausius teatrinius apdovanojimus Lietuvoje! Aš kalbu tik apie vieną smulkmeną. Bet jų daug. O Kultūros taryba, tie projektai... Kai matai sąrašus, kas gavo ir kas negavo rėmimo, - vėl nebetiki.

- Ir ateinantys rinkimai neteikia vilčių?

- Seimas priėmė sprendimą dėl referendumo, opozicija rėkia, kad taip vilioja rinkėjus dėl Skvernelio. O aš galvoju, kad bet kokiu atveju viskas eina į gerąją pusę. Ateis toks momentas, kad ateis balsuoti absoliučiai visi. Net numirę atsikels ir tie nueis balsuoti. Ir tegul eina visi. Bet jeigu išsirinks, ko neturėtų išsirinkti, paskui tegul nieko nekaltina.

- Ko jau ko, o verkšlenančių ir keikiančių savo valstybę netrūksta. Tačiau žmonės, pasivažinėję po pasaulį, sako, kad Lietuva fantastiška šalis, kad čia gera, ramu gyventi. Kodėl mes patys to nevertiname?

- Iš tikrųjų Lietuva graži šalis. Aš labai daug apvažinėjau ir niekur kitur nenorėčiau gyventi. Man čia gera. Turiu problemą iš serijos „gyveno kartą nesveikas berniukas, jis buvo ligonis dėl to, kad jis dirbo teatre“. Apie save taip sakau, nes truputėlį jautriau, per daug skaudžiai į viską žiūriu. Jeigu būčiau koks kelininkas, dirbčiau su kastuvu, būtų kitaip. Bet iš tiesų man čia labai gera. O kad visi perpykę, gal tai mūsų prigimtis. Gal turi ta karta išmirti. Kai liks Nepriklausomybės karta, gal ji kitaip į viską žiūrės. Mes buvome pripratę prie aiškumo, sėslumo, viską žinojom kelerius metus į priekį. Bet pasaulis keičiasi. Tik gaila, kad kažkas žmonėse yra užmušta. Užmuštos kažkokios bendražmogiškos ląstelės smegenyse. Kartais atrodo, kad pasaulis išprotėjo. Mes persivalgėme, persižiūrėjome, persitechninome. Nieko nebeliko tikro. Dabar visi sintetiniai, blizgantys, toks įspūdis, kad žmonės nebegyvena, nebebezda, nebevalgo lašinių su kaimiška duona. Kad žmonės liko be kvapo, be spalvos. Kartais mano darbuotojai atsineša žurnalų. Iš nuotraukų matai, kad sostinėje buvo kažkoks renginukas. Žiūri - stovi dviese. Gali suvokti, kad tai vyras ir moteris, bet nebesupranti, kuris yra moteris, kuris yra vyras. Ir ar iš viso, ar ten moteris, ar ten vyras. Botulininiai veidai, rūbai kažkokie nepatogūs. Tokiems žmonėms, aišku, labai svarbu, kokioje mašinoje jie sėdi... Keisti tie žmonės. Aš visada sakau, jeigu aš mirsiu, mirsiu ne dėl ligos. Aš mirsiu iš nuostabos, kad taip gali būti.

- Ko reikia žmogui, kad jis būtų laimingas?

- Aš nežinau, ko reikia kitiems. Žinau, ko man reikia. Aš labai noriu su kaimynais bendrauti. Jie paprasti žmonės, primityvūs kaip dvi kapeikos. Bet man gera nuo jų paprastumo. Man su jais gera būti kaimiečiu. O būti kaimiečiu, kaip aš suprantu - būti laisvu, tikru žmogumi. Aš labai namų pasiilgstu. Pusantro hektaro žemės mano, pusantro hektaro dangaus mano, pusantro hektaro žvaigždžių - mano. Net kartais į tą plotą mėnulis įlenda. Vasarą išeinu iš ryto į kiemą su chalatu - lakštingalų choras. Koks šimtas lakštingalų. Aš net išmokau jas nutildyti, jeigu noriu. Paimu vamzdžio gabalą ir plaktuką - dzingt - ir visos nutyla. Kurį laiką ramu. Paskui nedrąsiai sučiulba viena, kita, trečia. Aš kalbuosi su eglėmis, kurios turi vardus. Gal ir durnas iš šono atrodau, bet man taip gera.

Turiu porą avelių. Žiemai atiduodu žmogui, pavasarį parsivežu. Jos manęs laukia. Paprastai guli po medžiais, kai įvažiuoju, strykteli. Šuniukai loja, vadinasi, irgi tavęs laukia, vadinasi, tu reikalingas. Duodi paėsti, jauti iš tų gyvūnų dėkingumą. Kartais pagalvoji, jeigu visi, kurie tvarko pasaulį, būtų kaip tie gyvūnai, kaip būtų gera ir lengva.

- Dabar itin populiari tema, kas bus po „Brexit“. Valdžia pranašauja, kad mūsų vėl bus trys milijonai. Ar tikite, kad bus daug grįžtančių?

- Abejoju. Mano brolis jau dešimt metų gyvena Anglijoje, turi namą, jis tikrai nebegrįš. Kada pabūni tikrai saugioje šalyje, tu matai, kad ten žmogus tikrai yra žmogus, kad jo paisoma, kad visas gyvenimas tarnauja žmogui, o ne parodymui... Dabar jie ten susinervinę, jiems sunku. Manau, daug kas grįžtų, bet bijo. Bijo dėl to, kad čia nesaugu. Kai matai, kas čia dedasi, negali būti garantuotas, kad kaimynas iš Rytų nepaleis kokios raketos. O ten ji tikrai nenukris. Nes ten jų pačių daug gyvena. Ten jų vaikai, ten jų turtai.