respublika.lt

Kuo virto šiandieninė laisvė? visas tekstasnuotraukos (102)

2020 liepos mėn. 05 d. 13:14:23
Danutė ŠEPETYTĖ

Kai vergų choras Lukiškių aikštėje gieda odę džiaugsmui, vieno žmogaus mintis, kad Lietuva per Nepriklausomybę bus nudreifavusi nuo Atgimimo iki išsigimimo, atrodo bus taikliausiai išreiškusi laivo be kelrodės buvimo vietą šiandien. Nenuostabu, kad ir sąjūdiečio, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizacinio komiteto nario, trijų kadencijų parlamentaro Nikolajaus MEDVEDEVO svajonei per tris dešimtmečius nebuvo lemta išsipildyti. Lietuviai kaip gyveno, taip ir gyvena svetimu protu ir, maža to, regis, svetimo proto (ar kvailybės) Tėvynėje tiktai daugės.

×
nuotr. 8 nuotr.
Nikolajus Medvedevas. Eltos nuotr.

 

- Kodėl Lietuvai nepavyksta gyventi savo galva?

- Mano svajonė, kad lietuviai pradėtų gyventi savo galva. Skaitytųsi su Vakarų, Šiaurės, Rytų kaimynais, bet pasikliautų savo galva ir vadovautųsi Vinstono Čerčilio, kuris šiandien kaltinamas rasizmu (nors socialdemokratas, bet aš šį konservatorių myliu), taisykle. Jis pasakė, kad Anglijai privalu neturėti amžinų priešų ir amžinų draugų, - Anglijai privalu turėti savo ekonominius interesus. Na, o mes pamiršome turintys galvą ant pečių - pradėjom nusirašinėti, mėgdžioti kitų valstybių patirtis. Vien į švietimo ir apsaugos sistemą mes paėmėme visa, kas blogiausia Vakaruose. Gal aš klystu, bet tokia mano nuomonė.

Lietuvoje yra galvų: ir protingų, ir vidutiniškai protingų, ir visiškai neprotingų. Nepasakyčiau, kad į valdžią išrenkami patys protingiausi. Nes protingiausieji nelinkę į politiką, jie yra mokslininkai, medikai, meno žmonės, jie suvokia, kas iš ko išeina, kitaip tariant, supranta priežasties pasekmių ryšius. Kai jie neapsikentę prabyla, jų niekas negirdi arba, dar geriau, jie apšaukiami kone tautos priešais. Yra ir tokių žmonių, kurie laikomi protingais, bet iš tikrųjų jie - gudrūs. Gudrūs labai gerai organizuoja savo praturtėjimą, bet nemato toliau savo nosies, nesupranta, kad tas praturtėjimas - tiesiausias kelias valstybės griovimo link. Jie nesupranta (ar apsimeta), kad pavojus valstybei yra ne tiek iš išorės, kiek iš vidaus, kad didelė socialinė atskirtis valstybėje yra nestabilumo priežastis. Visos imperijos, be kita ko, griūna ne dėl išorinių priežasčių, o dėl vidinės nesantaikos ir konfliktų. Taip nutiko Romos, Osmanų imperijai, tas pat pasikartojo ir Sovietų imperijos atžvilgiu. Jeigu turtuoliams rūpi valstybės likimas, jei jie linkę dalintis, jei valstybė rūpinasi savo piliečiais, užtikrina visiems vienodą teisingumą, jos piliečiai pasiruošę iš paskutiniųjų ginti savoTėvynę.

- Gal ir tiesa, kad prie ruso buvom didesni patriotai?


- Ne prie ruso, bet prie Sovietų Sąjungos. Praradę galimybę savarankiškai valdyti savo valstybę, lietuviai instinktyviai suprato, kad vienintelė tuo metu galimybė, vienintelė įmanoma gintis yra saugoti savo kalbą, savo meną, kultūrą. Prisipažinsiu, man buvo gėda, kai iš Graikijos atvažiavo bičiuliai deputatai ir restorane panoro pasiklausyti lietuviškos muzikos, nes sakė nesuprantantys, kur atsidūrę - Amerikoje ar Anglijoje, tačiau muzikantai paaiškino neturintys gaidų. Už ką graikus gerbiu - jų miestuose skamba ir italų, ir prancūzų operos, bet restoranuose - tik graikiška muzika. Taip turėtų būti ir Lietuvoje. Sovietmečiu lietuviškų dainų viešose vietose buvo daugiau, apskritai sovietmečiu lietuviai siekė ne praturtėjimo, o laisvės. O kai tik pradedama siekti kuo daugiau turto, laisvė aukojama dėl turto. Kai laisvė aukojama dėl turto, žmogus tampa turto vergu, o vergą lengva valdyti ir lengva užkariauti. Mes padarėme klaidą, kai atėję į valdžią pradėjome privatizaciją už čekius, mes per anksti paskelbėme restituciją. Reikėjo žmonėms pasakyti: jūsų turtą valstybė grąžins tada, kai praturtės, dabar svarbiausias uždavinys sukurti tikrą valstybę. Stiprią valstybę, kur jūsų vaikams bus lengvai prieinamas mokslas, kur bus rūpinamasi kultūra, sveikata ir nebus leidžiama neteisėtai praturtėti. O mes iš karto puolėme daryti ką? Dalinti turtą.

- Sakykite, kokį kapitalizmą per tiek metų Lietuvoje pavyko sukurti?

- Vis dar laukinį. Kol kas mes bandome išeiti iš XIX-XX a.kapitalizmo, kuris puikiai aprašytas Čarlzo Dikenso romanuose. Išsivystęs kapitalizmas turi ir tikrą socialdemokratų partiją, ir tikras stiprias profsąjungas, o tikri kapitalistai nežiūri vien savo interesų, jie siekia subalansuoti savo ir valstybės interesus. Tarptautinis kapitalizmas man nelabai patinka, nes jis ateina tam, kad iš silpnų valstybių ištrauktų viską, kas tiktai įmanoma: turtą, protus ir neskatina progreso, nes jiems svarbiausia pigi darbo jėga….

Atsimenu, apie kokią Lietuvą svajojome rašydami Sąjūdžio programą…

- Turbūt šiandien ji atrodo beveik utopija.

- Ne utopija. Nereikėjo vadžių paleisti iš rankų, nereikėjo paklusti tiems, kurie šaukė „restitucija“, „privatizacija“, reikėjo viską paskaičiuoti iki paskutinio cento ir už grobstymus taip duoti per pirštus, skirti tokias griežtas bausmes, kad dingtų mažiausias noras ką nors prichvatizuoti.

- Tai panašu į diktatūrą.

- Taip, galima sakyti, tai teisės diktatūra. Bet parodykite man bent vieną valstybę, kuri po griūties būtų išėjusi į pirmūnus per demokratiją. Konradas Adenaueris buvo kietas diktatorius, De Golis valstybę tvarkė geležine ranka. Galėčiau paminėti ir baisiai nuniokotą Pietų Korėją, kuri stojosi ant kojų valdant karinėms vyriausybėms, valstybės interesus iškeldama aukščiau asmeninių (verslininkui, įsigijusiam prabangią jachtą, būtų grėsęs kalėjimas, nes šis veiksmas nenaudingas valstybei). Ir tik tada, kai šalis tapo turtingesnė, joje įsitvirtino demokratija. Jeigu pasakysite, kad Japonijoje yra demokratija, jūs jos nematėt ir nepažįstat.

- O kaip yra Lietuvoje?

- Yra dvi skirtingos sąvokos: demokratija ir ochlokratija, „demos” - tai yra pilietis, „ochlos“ yra minia. Mes labiau atitinkame minios demokratijos sąvoką, nes valdžią renka ne patys protingiausieji, renka bet kas, nieko nenusimanantis apie valstybės reikalus. Mano nuomone, turėtų būti bent išsilavinimo cenzas, ir, sakysim, girtuokliai neturėtų dalyvauti balsavime (nori dalyvauti valstybės valdyme, negerk). Žinoma, tai įgyvendinti labai sunku, bet kai valdžią pradeda rinkti ne piliečiai, o minia, demokratija išsigimsta. Minią lengva valdyti, ir kuo ji tamsesnė ar kvailesnė, tuo lengviau valdyti. Ji eina paskui tuos, kurie daugiau sumoka arba daugiau pažada, primeluoja. Melą nuo teisybės gali atskirti tik išsilavinęs blaivus žmogus.

- Tačiau sunku nesutikti su tais, kurie sakytų, kad mūsų valstybė vis dėlto stiprėja.


- Aš pasakysiu taip: ačiū Dievui, Lietuva ne taip serga tomis ligomis, kuriomis serga Europa ir Amerika, mes vis dėlto išlikome labiau žmonėmis. Man yra paguoda, kad mes nepasiduodame, laikomės tradicinės šeimos, nors rečiau, bet vaikštome į bažnyčią. Mažiau meldžiamės, bet išlaikome krikščioniškas dorybes labiau, negu Europa ir Amerika. Pas mus dar, ačiū Dievui, tikrai nėra religinio antagonizmo ir labai menki etniniai konfliktai, palyginti su tuo, kas dar laukia Europos. Galbūt dėl tų „akmenų“, kurie padėti į valstybės pagrindą Gedimino, nes būtent jis sukvietė darbščiausius, protingiausius žmones iš visos Europos dirbti Lietuvos labui.

- Gal tokios politikos reikėtų laikytis ir šiandien?

- Kai dar buvau Seimo Nacionalinio saugumo komiteto narys, aplankiau Anglijoje gyvenantį pusbrolį; jis dirbo departamente, kuris sprendė pabėgėlių problemas. Paklaustas, koks mano credo pabėgėlių atžvilgiu, pasakiau, kad pasienį turi saugoti valstybės pareigūnai, kurie pabėgėlius, nežinia su kuo ateinančius pas mus, apsuktų 180 laipsnių kampu ir pasiųstų atgal rūpintis savo šalimi. Jis man sako: tu - rasistas. Aš - ne rasistas, sakau, aš noriu, kad mano vaikai ir anūkai ramiai vaikščiotų gatvėmis. Dabar mano pusbrolis jau yra baigęs tarnybą ir pasprukęs iš Londono, kur knibždėte knibžda pabėgėlių. Klausia, iš kur aš žinojau, kad jie prekiaus narkotikais, prostitutėmis, ginklais, kad sprogdins, kels riaušes ir panašiai. Pabėgėlis, sakiau, pirmiausia turi duoti priesaiką, kad bus ištikimas kitos šalies įstatymams, kad išmoks jos kalbą, gerbs kultūrą, perims papročius tos tautos, pas kurią atėjęs. Jeigu jis šito nenori, tada jukš iš mūsų valstybės.

- Įvykiai Amerikoje rodo, kad tamsi minia įgauna vis daugiau galių.

- Apie tai rašė dar senovės Graikijos filosofai, kurie sakė, kad yra kaita. Diktatūra nuverčiama, stoja demokratijos amžius, demokratija pamažu išsigimsta, ateina totalitarinis valdymas, diktatūra, ir vėl ciklas pasikartoja. Šį dėsningumą galima įžvelgti ne tik Graikijos, bet ir visos Europos istorijoje, kuriai prisikelti padėjo ne vien Maršalo planas, bet ir Europos vadovai, kuriems prilygti nė vienas dabartinis negali. Emanuelis Makronas nepanašus į Šarlį de Golį, Borisas Džonsonas, - tai ne Čerčilis ir ne Margaret Tečer, Angela Merkel - ne Adenaueris ir, deja, Trampas - ne Teodoras Ruzveltas, prikėlęs Ameriką po 33 metų suirutės. Aš nesu Den Siopinas, juo labiau komunistų šalininkas, bet Den Siopinas ir dabartinis Kinijos vadovas Si Dzinpinas - kieti vyrukai. Kad sutvarkytum milijardinę valstybę, oi, reikia durnium nebūti. Kai su lietuvių delegacija grįžau iš Kinijos, manęs rinkėjai paklausė, kokį ji paliko įspūdį, ir aš jiems sakiau: nuėjęs į bažnyčią uždegiau žvakę ir padėkojau Dievui, kad Kinija taip toli nuo mūsų. Nes Kinijai būdinga ekonominė, šliaužianti ekspansija ir su labai darbščiu drausmingu žmogumi. Rytuose pamačiau mums sunkiai suprantamą civilizaciją, jiems Europos teisės - nė motais. Jiems palankus ir Europos silpnumas, ir Amerikoje vykstanti sumaištis. Liūdna, kai matai nuverstą Dž.Vašingtono skulptūrą, bet kai matai išniekintą paminklą ispanų rašytojui Servantesui, kai matai baltąją moterį, priverstą bučiuoti juodaodžiui batus, situacija atrodo net pavojinga. Aš su dideliu nerimu žiūriu į tai, kas vyksta Amerikoje todėl, kad ši valstybė jau skilusi į dvi puses: respublikonų ir demokratų, jie labai priešiški vieni kitų atžvilgiu ir neketina nusileisti. Viena vertus, tai valstybė, kuri turi atominį ginklą, kita vertus, ji - ekonominio stabilumo pasaulyje garantas. Ši aplinkybė svarbi tokioms mažoms valstybėms kaip Lietuva, nes jos dėl to irgi tampa silpnesnės.

- Bet kas geba valdyti istoriją, tas valdys ir ateitį, ar ne?

- Ateitį valdys tie, kas valdys žmogaus protus. Deja, siekiama valdyti žmonių protus ne šviesinant juos, bet jais manipuliuojant, verčiant žmogų vartojimo sistemos varžteliu, gyvenimo tikslu teigiant naudą, turtą ir malonumus. Labai negeros tendencijos visame pasaulyje. Aš įsivaizduoju mūsų Žemę kaip didelį laivą: jo restorane žmonės pešasi dėl gražių indų ir patiekalų, o laivo dugne - skylė. Vanduo jau veržiasi pro ją, bet tartum apkvaitinti keleiviai nepastebi, kad tuoj tuoj įvyks katastrofa… Pasižiūrėkite, koks drugys krečia planetą: kokios liūtys, kokie potvyniai, kokios sausros, uraganai, gaisrai.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (102)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ŠILUMA: rugpjūtį vidutinė centralizuotai tiekiamos šilumos kaina Lietuvoje yra 3,46 cento už kilovatvalandę (kWh) ir, palyginti su liepos mėnesiu, yra 0,57 proc. mažesnė.
  • ATŠAUKTAS: galutinai atšauktas dėl koronakrizės dukart atidėtas Paryžiaus maratonas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar paplūdimiuose turėtų būti privalomos veido kaukės?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kur dažniausiai perkate knygas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+13+15 C

+12 +15C

 

+12 +15 C

 +19 +22 C

+20+23 C

 

+20 +23 C

2-4 m/s

2-4 m/s

 

1-3 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.1783 PLN - 4.4018
RUB - 85.6858 CHF - 1.0743
GBP - 0.8984 NOK - 10.5658

Nuorodos