- Gal iš tikrųjų gyvename laiką ne tiktai po tiesos, bet ir po meno?

- Aš niekad nesupratau, ką reiškia postmodernizmas. Bandžiau aiškintis, bet kol aiškinausi, atėjo postpostmodernizmas... (Juokiasi.) Aš manau, kad gyvename postkultūriniu laikotarpiu, kai kultūra žmonių gyvenime nebeatlieka to vaidmens, kurį atlikdavo per visą žmonijos istoriją. Kai paskaitai senuosius graikų išminčius, galų gale mus pasiekusius rašytinius Romos imperijos šaltinius, supranti, kad filosofija, kultūra buvo valstybės vystymosi pagrindas. Dabar gyvename laikotarpiu, kai viskas absoliučiai suniveliuota, ir meną baigia pasiglemžt komercija. Ar galėjome tai numanyti tada, kai Sąjūdyje svajojom apie kultūros reikšmę mūsų būsimoje valstybėje, kai, Romualdo Ozolo paakinti, kartu su kitais mokslui, menui, kultūrai atstovaujančiais žmonėmis (aš buvau Sąjūdžio Seimo kultūros komiteto narys), pradėjome rengti Kultūros kongresus. Niekur neminima, kiek daug prie to prisidėjo profesorius Krescencijus Stoškus. Manėme, kad tai gyvybiškai svarbu atsikuriančiai jaunai valstybei, kad per protą, laisvą valią ir savitą kultūrą mes sugrįšim į Europą.

Buvo parengta šūsnys dokumentų, įsivaizdavimų, kokia, atgavus Laisvę, turėtų būti kultūros raida, kryptys. Aš apstulbęs, kad dabar tai niekam nereikalinga, kad minint Sąjūdžio 30-metį niekas nė žodeliu neužsiminė apie Kultūros kongresus; jų buvo trys, ne mažiau. Kodėl rengiant kultūros strategijas niekas nepasidomi šita medžiaga, juk ji yra archyvuose. Kodėl niekam neparūpsta atsiversti bent vieną tos medžiagos lapelį, kur yra tiek ir tiek minčių ir svajonių sudėta. Jų užtektų ilgam, juo labiau kad viskas tuomet buvo nuoširdžiai, švariomis rankomis ir švaria siela daroma.

- Menininkui, ko gero, net būtų pravartu šalintis šiandienės kultūros (nekultūros), nenorint tapti jos dalimi?

- Aš kartais susigūžiu nuo to, kas šiandien pavadinama kultūra, ir kas man itin skaudu, kad šalia žodžio „kinas“ vis rečiau išgirstu žodį „menas“, beliko vien „kino industrija“. Jau nekalbu apie tuos kriterijus, kuriais remiantis parama menui skirstoma, - jie yra įslaptinti kaip ir Kultūros tarybos ekspertai. Kodėl? Juk kitų sričių ekspertai, įvairios komisijos, skirstančios kur kas didesnius pinigus, kažkodėl neįslaptintos. Galbūt taip išsiduodama, demonstruojamas požiūris į tuos nenuspėjamo elgesio kultūros, meno žmones? O gal įslaptinti dėl to, kad tarp Kultūros tarybos ekspertų gali būti asmenų, kurie tikrai nėra geriausiai išmanantys apie jų vertinamą meno šaką, pakliuvę ten tik kokio nors valingo sprendimo pagalba? Slėpimas visuomet sukelia įtarimų. Neretai matome, kaip žaidžiamas ne visada sąžiningas žaidimas vadinamųjų regionų kultūros atžvilgiu. Tada pradedi galvoti, kad svarbiausia - tinkamas projekto parašymas (kai kas jau taip uždarbiauja - atsirado universalių įgudusių projektų rašytojų), o ne rezultatas: vieni giriasi, kad skiria vis daugiau pinigų regionų kultūrai, o gaunantys paramą apsimeta, kad vis svariau prisideda prie jos vystymo.

- Jūsų meninė juosta „Duburys“ pagal Romualdo Granausko romaną, - paskutinis jūsų filmas Nepriklausomos Lietuvos metais (2009), yra vienas meniškai stipriausių šio laikotarpio kino meno darbų. Šis filmas bene daugiausia pakeliavo po pasaulį?

- Tikrai jo geografija gana plati: buvo rodomas Pietų Afrikos Respublikoje, kur turbūt nė vienas lietuviškas filmas gal net rodytas nebuvo, vienoje Japonijos filmotekoje kelis mėnesius buvo demonstruojamas studentams, Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMa) po jo kilo ilgos diskusijos, nes, pasak žiūrėjusiųjų, filmas pasakoja ir apie jiems svarbius dalykus...

- Be to, jis yra pelnęs daugybę apdovanojimų. Naivu klausti, bet vis dėlto: kodėl tokių sukrečiančių filmų nesukuriama mūsų dienomis - nebėra poreikio?

- Man atrodo, visko esama - ir poreikio, ir talentų, bet daug ką deformuoja ir žaloja dabartinis požiūris į gyvenimą: vietoj kultūrų įvairovės - kultūros globalizacija. Nors dabar turime galimybę pamatyti ir pažinti pasaulį, daugelis (ačiū Dievui, ne visi) ima ir pasiduoda pagundai pamėgdžioti, ir mėgdžioja dažniausiai nevykusiai, provincialiai. Profesijos reikia mokytis geriausiose mokyklose ir iš geriausių mokytojų, o paskui jau pačiam, visą gyvenimą. Bet ko vertos dauguma tų nesibaigiančių kino, literatūros stovyklų, dirbtuvių (koks netinkamas tam žodis), kuriose kažkas, remdamasis svetur verslo tikslais sukurtomis schemomis ir taisyklėmis, aiškina, kaip rašyti, kaip filmus daryti, kad kuo daugiau žiūrėtų, kuo daugiau pirktų. Internete jau gali rasti šablonus, kaip parašyti scenarijų. Ten išdėstyta, kurią minutę herojus turi pasibučiuoti, kurią muštis, šaudyti, lėkti automobiliu, - užpildai schemą ir scenarijus gatavas. Nedaug betrūksta, kad ir kinas, kaip tai jau daro televizijos, pradėtų pirkti iš kitų šalių - tarsi dėvėtus rūbus, tarsi iš antrų rankų - scenarijų formatus, tik vardus ir vietovardžius beliktų pakeisti. Kažkas yra pajuokavęs, esą nukirpus trečdalio vaidybinių filmų titrus, galėtum pamanyti, kad juos visus darė vienas autorius. Kūryboje neįmanoma pamėgdžioti jokio dailininko, jokio režisieriaus ar rašytojo, nes tai iš karto pamatoma, atspėjama, pasmerkta užmarščiai; vien tik tai, ką pats darysi savo protu ir širdimi, tas ir tebus vertinga...

- Jūsų patirtis sakytų, jog ne visada dėkinga...

- Taip, tiesa. Mane gi norėjo pašalinti iš Kinematografijos instituto be teisės ginti diplomą, nes viskas, ką besiūliau diplominiam darbui, buvo negerai. Na, kai parašiau savo scenarijų „Medžiotojai ir žvėrys“, tuomečių kino korifėjų kantrybė baigėsi ir jie surengė mano teismą. Prisimenu, Sergejus Bondarčiukas, kurį labai mėgau kaip aktorių, ėmė rėkti ant manęs, vadinti fašistu, kaltinti įvairiais nebūtais dalykais; galų gale pasiūlė atimti teisę gint diplomą. Gal jie būtų išvis išmetę mane iš instituto (1970-aisiais su žmogumi galėjo padaryt ką nori), bet netikėtai mane užstojo katedros vedėjas kino režisierius Sergejus Gerasimovas. Po teismo jis ant mano scenarijaus užrašė „Eto serjozno, chotj i pečalno“ („tai rimta, nors ir liūdna“ - rus.). Suprask, kaip nori. Filmuoti neleido, bet ir neišmetė. Padėjo A.Žebriūnas, leidęs savarankiškai nufilmuoti dvi jo filmo „Naktibalda“ dalis. Paradoksas: baigiant institutą man įteikė raudoną diplomą; įmečiau į stalčių ir gyvenime jo man niekad neprisireikė. Pajuokausiu: nepadėjo jis man, pvz., tada, kai Lietuvos kino studijoje sumaniau režisuoti filmą „Vasarą baigiasi rudenį“, pagal R.Granauską. Tuometis studijos vadovas Vytautas Žalakevičius vis atmesdavo scenarijų. Galiausiai, po 8 metų, jo, bet ne mano, kantrybė baigėsi ir jis pasakė: „Gerai, Lukšai, daryk, bet jeigu susimausi, tai bus paskutinis tavo filmas!“ Nesusimoviau. O jis buvo bene vienintelis žmogus, kuris pasveikino po filmo priėmimo Maskvoje ir pasakė: „Na, gerai jau. Tu laimėjai...“ (Juokiasi.)

- Filmas laimėjo ir sąjunginiame kino festivalyje Leningrade: buvo apdovanotas už geriausią aktorių ansamblį.

- Aš tuo džiaugiausi, žinoma. Paskui gal antrą valandą nakties į viešbučio kambarį, kur buvau apsistojęs, su nugertu konjako buteliu prisibeldė žiuri narys aktorius Viačeslavas Tichonovas. „Svoloči my, prodažnyje škury“ („Bjaurybės mes, parsidavėliai“ - rus.), - kalbėjo jis apie komisiją ir paaiškino, kad filmui buvo skirtas pagrindinis festivalio prizas, bet netikėtas skambutis iš Lietuvos (spėju, kad iš CK, o gal iš saugumo, kur jau buvau anksčiau nuvestas ir prigąsdintas) pakoregavo jų sprendimą ir mano filmui teko pasitenkinti prizu už aktorių ansamblį...

- Jūsų verstose Ivano Turgenevo miniatiūrose „Senilia“ radau frazę „Gera gyventi kvailiams tarp bailių“, kuri, atrodo, tinka ir šiai situacijai apibūdinti. Kuo jus patraukė Turgenevas?

- Ieškodamas man mažai žinomų, neskaitytų kūrinių Rašytojų sąjungos bibliotekoje, pasilypėjęs ant kopėtaičių aptikau daugybę senų leidinių, tarp jų - trylika I.Turgenevo raštų tomų. Pradėjau žiūrėt, ką aš skaičiau mokykloje ar studijų laikais, ir man pasidarė gėda, nes staiga aptikau tokių kūrinių, apie kuriuos niekad nebuvau girdėjęs nei besimokydamas Rusijoje, nei - juo labiau - gyvendamas Lietuvoje. Godžiai puoliau skaityti ir pamažu įsitraukiau į namų darbus, tikrindamas rusų kalbos žinias, ieškodamas aristokratijos žodyną atitinkančių lietuviškų posakių ir pan. Tyliai tuos užsiėmimus pavadinau literatūros archeologija ir prisižadėjau sau toliau ieškoti, ko pats nebuvau skaitęs. Ačiū „Sofoklio“ leidyklai, kuri į mano pramogą pažiūrėjo rimtai ir išleido knygą.

- Nors nūnai nemadinga prijausti Rusijos menui ir kultūrai, bet jūs esate iš tų, kurie joje suranda sielai peno?

- Kadaise Europos kritikai I.Turgenevą buvo pripažinę vienu geriausių Europos rašytojų. Na, o meilę rusų klasikai man įskiepijo legendinė rusų asmenybė, ikitarybinio periodo rusų literatūros tyrinėtojas Viktoras Šklovskis. Į jo paskaitas studentai plaukė iš visų aukštųjų Maskvos mokyklų, sėdėdavo susigrūdę ant grindų, ramstė sienas... O ar galėjo būti kitaip, jeigu žmogus pasakodavo apie Bloką, Buniną, Mandelštamą, kitus korifėjus ne iš knygų, bet iš asmeninės patirties. Kartą jis pasakė frazę, kurios nepamirštu visą gyvenimą: „Nė vieno iš jų nebėra tarp gyvųjų, o aš vis gyvenu. Kodėl aš gyvenu, jeigu jų nėra?“ Šitaip radosi mano meilė rusų literatūrai, rusų klasikai. Ji, žinoma, nekonkuruoja su meile lietuvių literatūrai, jos kūrėjams, su kuriais, atrodo, pats gyvenau visą gyvenimą, - Juozui Baltušiui, Kaziui Sajai, Juozui Apučiui, Romui Granauskui, Sigitui Gedai, Marcelijui Martinaičiui... toli gražu ne visus išvardinau... Vieni jų tapo draugais visam gyvenimui, pagal kitų kūrinius, kurie man buvo ypač artimi, kurie, atrodė apie mane patį, režisavau filmus... Atsimenu, kaip R.Granauskas mokė mane virti vengrišką guliašą. Atsimenu, kaip su M.Martinaičiu žiemą važiuodavom į Vanaginę maitinti benamių kačių. Atsimenu, kaip su J.Apučiu, pas kurį tradiciškai į Dzūkijos miškus nuvažiuodavau pagyvent savaitę, vaikščiodavome pušynais ir jis pasakodavo istorijas, jas gražiai dramaturgiškai užsukdamas. Atsimenu, kaip mes su S.Geda gyvenom Žaibo gatvėje ir kartais jis įkaušęs vydavosi mane tąja gatve rėkdamas „Lukšai, aš tave užmušiu!“ ir visos gatvės langai žiūrėjo, kaip jis mane vejasi iki pat miškelio. Daugumos jų irgi nebėra. Daug ką atsimenu...