respublika.lt

Kostas Smoriginas: „Apie daug ką šiandien patartina tylėti“

(1)
Publikuota: 2023 vasario 08 13:28:18, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 5 nuotr.
Kostas Smoriginas. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Šitos garsenybės klausk, ko nori, ji nuoširdžiai atsakys į visus klausimus. Aktorius ir režisierius, dainų kūrėjas ir atlikėjas, Nacionalinės premijos laureatas Kostas SMORIGINAS, kiek duota jį pažinti, nemėgsta „kabinti makaronų", jis yra realistas, vaikštantis žeme, kurioje apstu ne tik nuostabių žiedų, bet ir kibaus purvo bei mėšle besikuisiančių padarėlių.

 

Vis dėlto eidama pas jį žinau, kad neklausiu apie karą Ukrainoje ir apie pabėgėlius, kurie kaip įkirpti Vilniuje šneka vien tik rusiškai, neklausiu profesionalo nuomonės apie holokaustui skirtus spektaklius, kuriems be jokios išlygos garantuotas finansavimas, ir tikrai neklausiu apie kultūros ministro daromą įtaką nacionalinei kultūrai. Šiaip ar taip einu pas žmogų, kuriam teko pabuvoti ant gyvenimo ir mirties briaunos.

Tačiau Kostas, tartum skaitydamas mintis, pokalbiui įsibėgėjus pasakys: „ Pabandyk ką nors bloga pasakyt apie partizanus! Taigi tave uždrabstys purvais. Nevalia kritiškesnio žodžio tarti ir apie ukrainiečius, juo labiau - apie žydus. Valdžios irgi negalima kritikuoti, nes iškart pasidarai prorusiškas. O su mano pavarde išvis geriau tylėti..."

Nors tariuosi K.Smoriginą kruopelę pažįstanti (kaip nebuvo, taip ir nepasidarė „dvaro" parankiniu), vis dėlto eidama jau į ketvirtus Kosto namus galvoju, kad kaskart einu vis pas kitą žmogų. Tiesa, jei suskaičiuotume visus butus, kuriuose jis gyveno, išeitų visi penki - Žalgirio gatvėje, pirmajame jo ir aktorės Dalios Brenciūtės šeimos būste, kur, jeigu neklystu, susilaukta sūnaus Kosto, šiandien garsinančio Lietuvą tarptautinėje operos scenoje, man neteko būti.

Tais jaunais metais tame name gyveno ir Algis Latėnas, ir šviesaus atminimo Arūnas Storpirštis su pirmąja žmona aktore Dalia Storyk, ir Vytautas Taukinaitis, paskui, anksčiau ar vėliau, kiekvienas įsuko į jiems skirtą taką ir vienoje laiptinėje daužytis alkūnėmis jiems nebereikėjo. Galėtum manyti, kad butai buvo keičiami iš įgimto namų ilgesio, tačiau greičiausiai - ne, nes šiandien Kostas sako būtų nieko prieš apsigyventi Tenerifėje ir prisijungti prie gatvėje sėdinčių senukų, ilgesingu žvilgsniu nulydinčių prošal skutančių gražuolių kojas... Šiaip ar taip balandį K. Smoriginui sueis septyniasdešimt.

- Podraug su gera žinia, kad pavyko nugalėti ligą, informacijos šaukliai skelbia apie jūsų jubiliejinius koncertus. Tik, regis, tapote kiek tykesnis. Gal net liūdnesnis?

- Ne, džiaugsiuos sulaukęs septyniasdešimt. Tik niekaip neapleidžia mintis apie mirtį. Bet kurią minutę mane gali ištikti insultas. Vienas profesorius sakė, kad būtų šiokia tokia galimybė, nors rizika nemenka, man padėti, bet aš ligoninių jau paniškai bijau. Praėję metai buvo sunkūs ir baisūs.

Penkis „sepsius" turėjau ir likau gyvas, nors žmogus, būna, ir nuo vieno miršta. Galvojau, kad nebeištversiu, mintyse buvau atsisveikinęs su šiuo pasauliu, ir jeigu ne medikų, ne geriausių chirurgų pagalba, šiandien vargu ar mes kalbėtume. Supratau, kad dar nėra galutinio sprendimo, dar Dievulis susimylėjo ir mane paliko žemėje... Invalidumą gavau, bent mašiną galiu statyti negalios žmonėms skirtose vietose. (Juokiasi.)

- Tad gal mažai klystu manydama, kad kaskart matau vis kitokį Kostą?

- Vienąkart kalbu rimtai, kitą kartą ironiškai, trečiąkart liūdniau, - be abejo, balansavimas tarp gyvenimo ir mirties negali nepaveikti, jis paliko tam tikrą pėdsaką ir manyje. Atlaidesnis kitiems jau seniai tapau, supratęs, kad ne viskas, kas juoda, yra juoda ir ne viskas balta, kas yra balta.

Na, jauni buvome pasiutę, energija liejosi per kraštus, daug keliavome, vaikus auginome už spintos, nes gyvenome vieno kambario bute, vargome, kaip ir diduma socialistinio lagerio žmonių. Paskui atsisveikinome su tarybomis, išlaukėme nepriklausomybės, tikėjome, kad tuoj tuoj viskas pasikeis, pradės judėti gero link, bet kaip neprasideda, taip neprasideda...

Žmonės gyvena sau, valdžia - sau, ji tvarkosi savo reikaliukus, suprantate, visų jų rankos - vienas kito kišenėje. Pats kartą mačiau, kaip aršiai socdemai su konservatoriais pliekėsi televizijoj, o po to išėjo ir išgirdau vieną jų sakant: „Tai tu permesk man tą „otkatą"... Savo ausimis girdėjau. Aš, kvailys, maniau, kad jie nekenčia vienas kito, o jie, pasirodo, bendrus biznio reikalus tvarko!

Bjauriausia, kad šiandien nebegali būti tikras, kad viskas, ką nuoširdžiai išsakei draugui, nebus perduota kitoms ausims ir tu netapsi tautos priešu. Dabar pabandyk ką nors bloga pasakyt apie partizanus! Taigi tave uždrabstys purvais. Nevalia kritiškesnio žodžio tarti ir apie ukrainiečius, juo labiau - apie žydus. Valdžios negalima kritikuoti, nes iškart pasidarai prorusiškas. O su mano pavarde išvis geriau tylėti.

- Šiandien tarp šitų sienų gyvena dainuojantis žmogus. Nemažai aktorių, sulaukę vyresnio amžiaus, deja, nueina į užkulisius, tampa scenai nebereikalingi. Šiuo atžvilgiu turėtumėt jaustis laimingas, nes aktorystė turi tęsinį.

- Vieni prisimena mane kaip artistą, kiti kaip dainų autorių ir atlikėją, bet ir tie, ir tie teisūs. Nes iš tikrųjų tai - sceninės specialybės ir jeigu tiek vienur, tiek kitur dirbsi rimtai, netaupydamas ir nesigailėdamas savęs, sulauksi atitinkamo atsako. Iki šiol gaunu didelę motyvaciją iš žiūrovų, gaunu didelę grąžą atgal, jie yra mano maitintojai. Kol jie eina į koncertus, klauso mano dainų, tol, manau, ir dainuosiu.

Po ligoninės atlaikiau vieną koncertą ir penkis roko operos „Jūratės ir Kastyčio" spektaklius; ją pats ir režisavau. Dalia (žmona) tikino, kad neapsijuokiau, bet nebuvo lengva. Nelauktai parašiau naujų dainų Liutauro Degėsio, Evaldo Jaro tekstais, visos jos skambės ne tik jubiliejiniame koncerte, bet įeis ir į naują kompaktinę plokštelę.

Apie aktorystę, aišku, aš daug suprantu. Kai kuriuos savo vaidmenis spektakliuose „Kvadratas", „Dėdė Vania", „Nosis", „Makbetas" laikau etapiniais. Vieni mane keitė į vieną pusę, kiti - į kitą. Pavyzdžiui, po „Kvadrato" supratau, ką reiškia būti profesionalu ir daugiau niekada neleisdavau nei lengvinti užduočių, nei apeiti aštresnių kampų.

- Gerai paieškojęs rastumėt už ką dėkoti ir „Makbetui"? Prisimenu jus pasakojus, kad vaidindamas mintyse persižegnodavot, tarsi saugodamasis nuo tikro ar tariamo šios tragedijos prakeiksmo ir kad palyginti lengvai išsisukote - per jį buvot susilaužęs tris šonkaulius...

- Kurdamas šitą vaidmenį tapau profesionalu. Nurimau. Prisimenu, važiavom su juo į ilgas gastroles, Italijoje per pusantro mėnesio buvo numatyti net 27 pasirodymai. Būdavo, po spektaklio išeini - nuo prakaito autai šlapi, kelnės šlapios, marškiniai nors gręžk, išdžiaustai, nes išsiplauti nėra kur, o kitą dieną, nors jie tebėra drėgni, vėl tuos pačius trauki ant savęs; kostiumininkės niekuo negalėdavo padėt.

Nebuvo kada savęs gailėtis: sukandi dantis ir eini į sceną, po pirmo veiksmo galvoji, kad dar du veiksmai liko, o jau per trečią kaip arklys jauti, kad bėgi namo. Prisimenu, po paskutinio suvaidinto spektaklio Perudžoje režisieriaus padėjėja nusivedė pavakarieniauti, sakė, jau galima išgerti ir alaus. Pasiėmiau bokalą alaus, ir nuo to bokalo paskui svirduliavau laikydamasis sienų - nuo lengvo itališko alaus buvau gatavas.

Iki tol, būdavo, atsikeli, apeini miestelį, pasižiūri į tas krautuves, nuo kurių jau mirga akyse, grįžti atgal, dar papusryčiauji, atsigeri kavos, guliesi į lovą, kompiuteris - ant pilvo, skaitai arba galvoji apie vaidmenį, o jau popiet po krūtine pradeda virt virt virt; supranti, kad liko valanda, kita, važiuoji į teatrą ir ten iš naujo prasideda toji kančia.

Tu negali pasakyti, kad blogai jautiesi, kad tau pakilusi temperatūra, turi dirbti kaip profesionalas, - galbūt dėl to mane kažkas iš kolegų pavadino žmogumi, kuriam reikia daug. Jeigu rūkyti, tai rūkyti daug, jeigu gerti, gerti daug, baliavoti, tai baliavoti daug, jei dirbti (irgi taip išėjo), - daug.

O kai Jaunimo teatre turėjau vaidinti „Juną Gabrielį Borkmaną" (režisierius Gintaras Varnas - D.Š.) ir negalėdamas gerai valdyti rankos sunkiai užsisegdavau sagas, net kostiumo kelnes užsitraukti man buvo problema, pagalvojau, kad nenoriu, kad šitas bėdas matytų kostiumininkės ir pasakiau sau: užteks. Taip susiklostė, kad kai kurie man tekę vaidmenys buvo ir fiziškai, ir psichologiškai sunkūs.

- Ką jūsų akimis atplukdė į šiuolaikinį teatrą globalizmas?

- Man nepriimtinas tas šių dienų teatras, kuris yra tapęs uoliu projektų vykdytoju. Yra režisierių, kurie net sako, kad norint pastatyti spektaklį, jiems nereikia jokios pjesės. Tai iš ko statys spektaklį? Gal iš nosies „rutuliukų", gal iš lubų?

Mano manymu, literatūra, pageidautina, gera literatūra yra teatro pagrindas. Suprantu, karas Ukrainoje ir holokausto temos yra itin skausmingos žmonijai, bet pastaruoju metu jos varžyte varžosi su dokumentikos žanrais. Kaip šiandien dažnas jaunuolis, suvaidinęs epizodą kokiame nors sumautame seriale, ima vadintis aktoriumi, taip bet koks žodžių kratinys nuo scenos pateikiamas kaip menas. Deja, aktorystė šiandien yra devalvuota, kaip ir didžiosios dorybės.

Viskas stipriai pasikeitė, ir mes, per kasdienį nerimą dėl kaimynystėje vykstančio karo, jo baisumų ir galimos baigties nori nenori esame įtraukti į politiką, kuri kaip lakmuso popierėlis mums išduoda vertybinius virsmus. Jau išgyvenome laukinio kapitalizmo šoką, kai didžiausia siekiamybe buvo tapę pinigai, jau apsipratome su euro visavaldyste, dabar atėjo imitacijų, apsimetinėjimo, susireikšminimo metas.

Imta perrašinėt istoriją, nugriautas paminklas rašytojui Petrui Cvirkai, dabar eilėje laukia Salomėja Nėris. Kad ir ką sakytumėt, P. Cvirka buvo nuostabus rašytojas, jis, kaip ir daugelis tautiečių, buvo priverstas kolaboruoti ir dalyvauti sovietiniam gyvenime. Kita vertus, jo laikysena smarkiai skiriasi nuo Kosto Kubilinsko išdavystės, kuris visą likusį gyvenimą rašė tik vaikams ir gėrė tol, kol gavo kepenų cirozę; bent tuo jis išpirko savo kaltę. Pažinojau jo brolį Albiną, jis dirbo kino studijoje vairuotoju.

- Žmogaus gyvenime susikryžiuoja daugelio keliai, susikerta ir išsiskiria, susieina ir bėga viena kryptimi. Vis dėlto tiek asmeniniame gyvenime, tiek karjeroje būna išskirtinių asmenybių, be kurių biografijos greičiausiai būtų kitokios. Kas tie svarbiausi žmonės jūsų gyvenime?

- Žmona Dalia, sūnus. Juo toliau, juo labiau džiaugiuosi, kad Kostas atrado save, kad tapo tikru profesionalu. Bet jeigu ne Dalia, seniausiai būčiau į kalnelį nuvažiavęs. Galvoju, laimingas tu žmogus, Kostai: 45 metai mes kartu, ir nors visko buvo, turint galvoje mano temperamentą ir Dalios žemaitišką charakterį (tik nepažadink jos ugnikalnio!), bet apsisukus vėl nusistovėdavo giedra, nes ji žino, kad jeigu ne jos globa, man būtų blogai. Aš nežinau, ar galėčiau taip, kaip ji, aukotis dėl kito žmogaus.

- O profesinėje karjeroje?

- Režisierė Dalia Tamulevičiūtė.

- Tikėjausi išgirsti, kad Eimuntas Nekrošius. Juk visi jūsų suminėti etapiniai spektakliai jo režisuoti.

- E.Nekrošius buvo viena iš tų didžiųjų girnų, kurios mane permalė, o režisierė D.Tamulevičiūtė, kurios kursą Muzikos akademijoje baigiau ir kaip vienas iš jos „dešimtuko" atėjau į Jaunimo teatrą, davė suvokimą apie specialybę. Jos neužmiršiu niekada. E.Nekrošius man davė profesijos supratimą ir profesijos skonį - kaip smėlį tarp dantų. Jis buvo labai nelengvas žmogus.

Susitikę mes kalbėjome apie ką tik nori: anūkus, šunis, mašinas, tik ne apie specialybę, tik ne apie teatrą. Būdavo, jis paskambina, sako žinąs gerą restoraną, kur galima pavakarieniauti, būdavo, sustoja mašina Stiklių gatvėje, kur tuo metu gyvenau, ir važiuoja važiuoja važiuoja, kol sustoja prie „Neringos"...

Kelis kartus mes taip važiavom, kelis kartus vakarieniavome „Neringoje" ir šnekamės kaip seni geri pažįstami. Mes nebuvome tokie draugai, kuriuos galima laikyti neišskiriamais, nors, kai gėrėme, visko buvo, nešiojome vienas kitą: jis mane - į Stiklių, aš jį - į Grybo gatvę šalia filharmonijos. Iš jo sužinojau daug teatro, tarp jų ir režisūros, paslapčių.

Ir jeigu turėdamas mintyje D.Tamulevičiūtę, sakyčiau, kad ji buvo geniali pedagogė, tai turėdamas galvoje E. Nekrošių, net neabejočiau, kad jo asmenyje mačiau genijų. Su kuriuo dar ir dirbti teko.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
517
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar reikia griežtai riboti Lietuvos pilietybės suteikimą Rusijos ir Baltarusijos piliečiams?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar naudojatės socialiniu tinklu „TikTok"?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+4 +7 C

+2 +7 C

 

-1 +4 C

+4 +10 C

+3 +8 C

 

+2 +5 C

0-5 m/s

0-6 m/s

 

0-8 m/s