1 nuotr.Mums dažnai kartojama, jog reikia ne tik klausytis, bet ir mokytis išgirsti. Tuo tarpu nauju savo kūriniu „Klausymosi Ištekliai" kompozitorius, garso menininkas, auksinio scenos kryžiaus laureatas Arturas Bumšteinas kviečia mus pasinerti į negirdėjimą.
Šį ketvirtadienį, gruodžio 9 d. „Menų spaustuvėje" vyksiančios ,,Klausymosi išteklių" premjeros metu menininkas tyrinės vis kitas negirdėjimo arba kitokio, konceptualaus, o gal net ir ezoterinio girdėjimo būdus. Įgarsinti keturias performanso pjeses kompozitorius patikėjo Naujosios vokalinės muzikos kolektyvui „Melos".
Kaip skamba muzika, atliekama dėvint garsą izoliuojančias ausines ir kas slypi už ,,Klausymosi Išteklių" pavadinimo trumpai papasakoti sutiko pats autorius Arturas Bumšteinas.
Kaip jūs suprantate „Klausymosi Išteklius"?
Arturas Bumšteinas: Klausymosi ištekliai - tai milžiniškas įsivaizduojamas archyvas, kuriame telpa visi įmanomi besiklausančiojo afektai bei jo santykis su įvairiomis kurtumo gradacijomis. Aš nesu geras aiškintojas - greičiausiai, kad mano atsakymas tik supainios ir sutrikdys.
Kiek jūsų darbinėje veikloje yra klausymosi?
A.B.: Be klausymosi yra dar ir intuicija, pavyzdžiui, klausantis daug muzikos per išmanųjį telefoną dažnai pasitelkiu vaizduotę kompensuoti dažniams, kurių telefonas negali atkurti.
Keturiomis performanso pjesėmis tyrinėjate vis kitus negirdėjimo arba kitokio girdėjimo būdus. Kas jus, kaip kompozitorių, paskatino domėtis šiomis būsenomis? Kaip gimė mintis kurti šį performansą?
A.B.: Tiesą sakant, aš iš pradžių norėjau sukurti choreografinį kūrinį chorui, dėvinčiam apsaugines ausines. Visa choreografija tūrėjo būti paremta nuotraukomis žmonių, besiklausančių muzikos ausinėmis. Vėliau nusprendžiau šią idėją sumažinti iki trumpos pjesės, kuri bus atlikta koncerte tarp kitų, skirtingų pjesių.
„Klausymosi Išteklius" vadinate „kūnų muzikos" žanro performansu. Ką tai reiškia?
A.B.: Tai reiškia, kad kūnas su savo visais aspektais, tokiais kaip balsas, garsas, judesys, statiškumas, santykis su kitais kūnais ir objektais, veiksmas (pvz.: klausymasis)... visi šie aspektai vienodai dalyvauja ir yra komponuojami kūrinyje, kurį galima vadinti muzikiniu, nes net ir ne muzikiniai aspektai kontroliuojami partitūros/instrukcijos kontekste. Kūnas kaip pagrindinė plotmė, kurioje įgyvendinamas kūrinys, o laiko ir erdvės kontrolė matoma iš muzikinio kūrinio istorijos perspektyvos.
Kaip sekasi ruoštis premjerai?
A.B.: Didžiausias džiaugsmas nutiko per mūsų paskutinę repeticiją, kuomet garsą izoliuojančias ausines dėvinčios „Melos" pabandė atlikti lietuvių liaudies dainas. Toks jausmas, kad nesu gražesnės muzikos girdėjęs.
Tai - ne pirmas jūsų bendras projektas su „Melos" kolektyvu. Ar seniai bendradarbiaujate? Kaip sekasi dirbti kartu?
A.B.: Tai - puikus kolektyvas, seniai norėjau su juo kartu kažką nuveikti. Esame ankščiau bendradarbiavę vieną kartą, kuomet pakviečiau „Melos" padainuoti jų vaistų lotyniškus pavadinimus vienai instaliacijai.
Jūsų santykis su muzika ir garsais - labai savitas ir įkvepiantis. O kas įkvepia jus? Koks momentas kompozitoriaus darbe labiausiai žavintis?
A.B.: Mane įkvepia įvairūs dalykai. Žmonės, patirtys, gamta, knygos, menas. Man mano kompozitoriaus darbe labiausiai patinka tai, kad niekas nieko iš manęs nelaukia ir nesitiki. Lietuvoje esu susikūręs ganėtinai kontraversišką reputaciją, taigi jaučiuosi laisvas nuo lūkesčių ir galiu daryti ką noriu.
Trumpam grįžkime prie artėjančios premjeros. Ką geriausio, jūsų manymu, klausytojai gali išsinešti iš „Klausymo Išteklių"?
A.B.: Žinoma, kad gausmą ausyse. Paskutinė kūrinio dalis nusimato būti labai triukšminga.
Ką planuojate ir kuriate 2022-iesiems?
A.B.: Lig šiol nesu dar sukūręs operos. Gal sekančiais metais išbandysiu ir šį žanrą.
