Kodėl tyli mūsų fotomenininkai?

- Yra manančių, kad kūrybines sąjungas finansuoja valstybė. Ar tai tiesa? Kokios paramos ieškote ir kokios tikitės iš valdžios institucijų?

- Gal Fotomenininkų sajunga nėra visiškai tipinė kūrybinė sajunga pagal veiklos pobūdį. Mes turime keturias fotogalerijas per visą Lietuvą, kur surengiame po keliolika parodų per metus, plius edukacinė, leidybinė veikla, Fotografijos sklaida užsienyje - visa ta kompleksinė veikla peraugo tik asociacijai būdingą veiklą. Maža to: kol valstybėje nėra fotografijos centro, kuris rūpintųsi fotografijos tyrinėjimais, leidyba, sklaida, nemažą dalį šių funkcijų atlieka Fotomenininkų sąjunga. Gal net valdžios žmonės pastebi, jog sukaupę unikalų Lietuvos fotografijos archyvą, esame priversti rūpintis ir jo saugumu, ir skaitmeninimu, ir sklaida, - šios funkcijos labiau atitinka muziejaus paskirtį. Tikiu, kad ateityje mums ir Kultūros ministerijai pavyks rasti bendrą sprendimą, kaip dalį funkcijų nuimti nuo mūsų pečių. O dėl finansavimo - kol kas Fotomenininkų sąjunga gauna nedidelę garantuojamą valstybės paramą veiklai užtikrinti, bet verčiasi iš Kultūros tarybos finansuojamos projektinės veiklos.

- Ar gali Fotomenininkų sąjunga padėti į bėdą pakliuvusiems jos nariams?

- Stengiamės patys pastebėti, kam sunkiausia, stengiamės padėti parengti kokią nors paraišką dėl finansavimo, ieškome socialiai jautrių programų, kurios galėtų palengvinti jų gyvenimą, nes sąjungos galimybės - tik simbolinės, organizacija nėra turtinga.

- Diduma kūrėjų kratyte kratosi administracinių pareigų, nes žino, kad dalį kūrybinės energijos suės organizaciniai rūpesčiai. Kokią prasmę matote savo darbe, kokios kompensacijos sulaukiate?

- Argi ne džiugu, kad Manheime, Vokietijoje, atidaryta A.Sutkaus fotografijų paroda „Kosmos“ - neabejotinai didžiausia muziejinė paroda už Lietuvos ribų. Argi ne džiugu, kad pasaulis iš naujo atranda vieną svarbiausių laikmečio fotografų, provokuojančių perrašyti fotografijos istoriją. Labai smagu pakliūti į aplinkybes, kai manei, kad tai jau rezultatas, kelio pabaiga, tačiau pasirodo - tik tarpinė stotelė, dar visko bus... Atradau, kad darbas, ieškant kūrėjų ir žiūrovų, kūrėjų ir muziejų, muziejų ir kuratorių jungčių, taip pat yra kūrybiškas, nes jas įžiebti ne visada gali iš karto. Tenka ieškoti išradingų priėjimų ir menkiausias postūmis šioje srityje mane pradžiugina, ypač jei jis tampa didelio proceso dalimi, kai gali peraugti į didesnę parodą ar į svarbesnį susitikimą su leidėjais, kuratoriais. Džiugina nenuspėjamumas šito darbo, džiugina galimybės, kurias žada kiekviena diena ir aš būnu laimingas, jeigu pavyksta bent viena jų pasinaudoti.

- O jūsų paties meistrystė - juk jūs puikus fotografas?!

- Jei kalbate apie mane kaip fotografą, turiu pripažinti, kad negaliu daryti dviejų darbų ar trijų užduočių vienu metu: kai atlieku kuratoriaus ar administratoriaus pareigas, negaliu būti tuo pat metu ir menininkas. Tačiau dėl to neišgyvenu, gal tik sapnuose ar mintyse apie tai svajoju, bet nesijaučiu neįprasminantis savęs kūrybiškai šitoje administracinėje ar kuratorinėje veikloje.

- Pavyko nuveikti ką nors dėl savo kūrybos per tą laiką, kai vadovaujat sąjungai?

- Ne, ne ir ne. Esu prisidėjęs prie daugiau kaip 20 fotografijos knygų leidimo, bet tai nėra mano autorinės knygos. Dar turiu minčių, turiu ambicijų, bet turiu ir stabtelėti esamoj pozicijoj, kad nuveikčiau, kam pasiryžęs. Kas žino, gal nusišypsos laimė ir aš dirbdamas šį darbą paraleliai pafotografuosiu, bet kol kas savęs neskubinu. Man nėra neramu, žiūriu į gyvenimą gana jautriai, kad ir kur mane neš vėjas, rasiu išeitį.

- Neseniai „vėjas“ nešė į Nidą, į tradicinį fotografų seminarą?

- Kasmetinis fotografų susitikimas kiekvieną kartą suteikia progą pasimatyti su Lietuvos ir užsienio fotografais. Tikimės, kad Nidos fotografų susitikimai įgis vis didesnę reikšmę regione, nes pasaulyje nėra tiek daug tokią ilgą tęstinę patirtį turinčių ar festivalių, ar seminarų, ar simpoziumų. Nidos festivalis - vienas seniausių, vis daugiau sulaukiantis svečių iš užsienio, vadinasi, suteikiantis daugiau progų lietuvių fotografams susitikti su užsienio kuratoriais, fotografijos tyrinėtojais, megzti pažintis, tartis, dėl galimų parodų, ir panašiai.

- Visuomenėje, kur sureikšmintos individo laisvės, bendruomeniškumas - jeigu ne pasmerktas, tai stagnuojantis reiškinys. Drįstumėte Fotomenininkų sąjungą pavadinti bendruomene?

- Bendruomeniškumo mes pasigendame, jis išsiskaidęs į mažesnes bendraujančių grupes, tačiau juk esame tos pačios susiskaldžiusios ir individualėjančios visuomenės dalis. Menininkai įgyvendina savo projektus individualiai. Mes irgi išgyvename, kad bet kurioje srityje mažta poreikis būti bendruomene - kartu kurti, kartu idėjas generuoti, jomis dalintis. Manau, kad tai nemažas nuostolis, nes bendruomeniškumas yra labai pozityvus ir padeda pasiekti tų rezultatų, kurių negali pasiekti individualiai.

- Tik retas kultūrininkas, turiu galvoje ir fotomenininkus, metasi į visuomenę skaldančias diskusijas, retas drįsta, gal bijodamas nusideginti, pareikšti savo nuomonę visuotinai svarbia tema. Kokiais atvejais tylėti, jūsų nuomone, nebegalima?

- Gal menininkai yra ta visuomenės dalis, kuri apskritai turėtų netylėti ir mano nuomone, jie prabyla, gal vieną kartą tyliau, kitą kartą garsiau, bet jie kalba tiek apie visuomenei skausmingas temas, tiek apie sau ar žmogui gresiančius pavojus. Gal jūsų paminėtas atvejis dėl Fotomenininkų sąjungos patalpų nebuvo išskirtinis atvejis, bet jis parodė, kad esama jautrių ar pavojingų zonų, kur išties galime nemažai prarasti neatsakingai priiminėdami politinius sprendimus. Menininkai neturi įgūdžių numatyti, kaip vieni ar kiti politiniai sprendimai gali išprovokuoti problemas, apsunkinsiančias jų gyvenimą ateityje, tad turime būti solidarūs ir dėmesingi ne tik sąjungos, bet ir visos kultūros lauke. Suprantama, kad be kultūros nebus ir šalies istorijos.

- Nemanote, kad iš dalies kultūrininkai, jų pasyvumas kalti dėl to, kad kultūros vaidmuo mūsų valstybėje nuolatos sumenkinamas?

- Iš kur tas pasyvumas, turėtume suprasti, nes kultūros bendruomenės ir valdžios, politikos žmonių dialogo šiandien nėra, kad ir kiek jo buvo ieškoma. Patikėkit, labai dažnai net mažas sprendimas pareikalauja didžiulių pastangų, ar jo būtų siekiama per dialogą su savivaldybe, ar su Vyriausybės padaliniais - kiekvieną kartą turi įrodyti dalykus, apie kuriuos išvis net nereikėtų kalbėti. Įsivaizduokit, menininkai verčiami prabilti teisine kalba (ieškoti tų įgūdžių savyje, arba samdyti iš šalies), perkeliant jiems nereikalingas atsakomybes. Pasyvumas, sakote? Ar mes turėtume piešti transparantus ir juos iškėlę marširuoti gatvėmis? Taip, yra tiesos jūsų žodžiuose, taip, gal nesame kultūros bendruomenė, taip, gal ne tokia įtakinga kaip anksčiau, bet, sakykite, ar šiandien visuomenė tesugeba pamatyti tik ryškias spalvas? Ar visuomenė gali išgirsti tik sprogimo garsą?