Kodėl gi nėra lietuvių filmų Bolivude

Lietuvos kino centro filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vyriausiasis specialistas Vidas Grigoraitis juokauja:

- Taip, kai kurie žmonės labai stebisi, ypač tie, kurie gimę atgavus Nepriklausomybę. Ar tie, kurie be interneto paieškos sistemos nėra matę spausdintos knygos ir atėję į archyvus prašo spalvotos didžiojo kunigaikščio Vytauto fotografijos, nes ja norėtų iliustruoti savo darbą...

- Čia anekdotas?

- Ne, čia ne anekdotas. Kolegos iš archyvų pasakoja... Na, o mane labai linksmina, kai ateina koks tikrintojas ir klausia, kodėl mes vaidybinių filmų kopijas perkame būtent iš „Gosfilmfondo“, kodėl neįrašome daugiau potencialių pardavėjų. Kai pasakau, kad būtų sunku iš Holivudo ar Bolivudo įsigyti lietuviškų filmų kopijų, nesutrikę sako: tai ką, ten jų nėra?.. Jie nežino, kad tarybų laikais visų meninių filmų, kurie buvo pagaminami „broliškose“ respublikose, pagal sąjunginį sprendimą originaliosios medžiagos turėjo būti perduodamos saugoti Maskvai; tiksliau, Maskvos srities Domodedovo rajono Belyje Stolbų miestelyje 1937 metais įsteigtai valstybinei kino dokumentų saugyklai „Gosfilmfondas“. Ten atsidūrė ir visų Lietuvos kino studijoje iki 1990 metų pagamintų meninių filmų originalios juostos. Ten joms gana saugu; šaldymo agregatai naudojami tokie pat kaip ir žvejybiniuose laivuose, sukasi dviguba variklių sistema, vienam sugedus įsijungia kitas ir t.t. Saugyklų teritorija aptverta aukšta tvora, budi sargyba, naktį paleidžiami šunys... Tame devynių aukštų pastate saugoma apie milijonas dėžučių su kino juostomis; tai bene antra ar trečia pasaulyje pagal savo sukauptus fondus ir dydį kino dokumentų saugykla. Į kai kurias patalpas, pvz., kur sudėtos nitrojuostos, neleidžiama net užeiti: specialistų teigimu, uždegta tona nitrojuostos prilygsta tonos trotilo sprogimui. Kažkuriais metais Švedijoje buvo nufilmuotas tokios juostos naikinimas ugnimi - ėmė lydytis gana toli nuo padegtos krūvos stovinčio gaisrinio automobilio stiklo žibintai, nutekėjo buferis... Nors juoda-balta nitrojuosta yra itin degi, ji yra „ilgai grojanti“, t.y. ilgaamžė. Nuo brolių Liumjerų išradimo praėjo daugiau kaip šimtas metų, o patikimesnės vaizdo laikmenos už sidabro juostą pasaulis neišrado. Šiandien ją pakeitę skaitmeninio filmo kietieji diskai turi nemažų trūkumų - jie ima ir neatsidaro. Tai viso pasaulio galvosūkis, ne tik mūsų. Gyvenimas pakeitė ir kino teatrus, nes su žiburiu tenka ieškoti kino teatrų, kur galima rodyti analoginio kino juostas, nes visur tik skaitmeniniai ekranai...

- Kokie šiandien Lietuvos kino centro ir „Gosfilmfondo“ santykiai?

- Santykiai dalykiški, korektiški, juolab kad praėjusį spalį buvome partneriai organizuojant lietuviškų kino filmų savaitę Maskvoje. Tai sulaukė nemenko visuomenės dėmesio, o į Rimui Tuminui skirto dokumentinio filmo (režisierė Ramunė Sakalauskaitė) premjerą subėgo intelektualiausioji Maskvos visuomenės dalis, ir šis festivalis visuomenės beigi „Gosfilmfondo“ akyse paaugo. Jo atstovai juokavo, kad lietuviai ne tik Maskvos teatrus „paėmė“, - jie ir kiną „ima“ Maskvoje. Vadovai užtikrino, kad bendradarbiausime ir lietuviško kino invazija, t.y. sklaida, Rusijoje didės. „Gosfilmfondo“ saugyklose man teko lankytis mūsų kino paveldo interesais - pasirinkom informacijos, pasidarėm sąrašą, kurie filmai ar filmų fragmentai išlikę šiame archyve. Lietuviško kino istorija yra gana sudėtinga ir ją dokumentuoti, patvirtinti arba paneigti gana sunku, nes neturime visos išlikusios informacijos, pačių filmų. Užtat ieškau visko, kas dvelkia Lietuva: prisistatau esąs šiek tiek kinu pamišęs lietuvis, kuriam viskas reikalinga, viskas įdomu, kas susiję su jo valstybe ar jos teritorija, ar jos žmonėmis. Tai ir mūsų politikos, visuomenės veikėjai, gamta, tai ir likučiai nuo lietuviškų filmų kūrimo. Krasnogorsko kino fotodokumentų archyve man pavyko surasti iki tol nežinomą garsaus dokumentininko Stepono Uzdono filmą su užfiksuotais 1943 metų Vilniaus vaizdais...

- Kiek kainuoja vieno filmo kopija?

- Ji svyruoja priklausomai nuo filmo trukmės, be to, esame susitarę, kad „Gosfilmfondas“ atliktų ir pradinį restauravimą - išlygintų bendrų planų šviesos intensyvumą. Filmo iki valandos kopija kainuoja keletą tūkstančių eurų. Sakysim, filmo „Gražuolė“ pirkimas, skenavimas, vaizdo ir garso restauravimas, subtitrų anglų ir prancūzų kalbomis parengimas ir t.t. kainuos iki 50 000 litų (14 481 Eur). Užtat, įsigiję jau penkiolikos filmų kopijas, mes kol kas terestauravome kelis.

- Kiek metų galėtų prireikti, kol mes atgausime iš Maskvos bent didžiąją dalį ten nukelto kino paveldo?

- Jei turėsime tokias pat pirkimo galimybes - po 8-10 filmų kopijų per metus, - ekspertų sudarytų prioritetinių 50 filmų sąrašą įveiksime per penkerius metus. Nepirkdami galėtume restauruoti kasmet penkis ar daugiau filmų, bet manome, kol nepasikeitė situacija, parsivežti kuo daugiau geros kokybės kopijų. Ne tik tai svarbu. Mums reikėtų turėti ir nacionalinę filmoteką, su edukaciniu centru, su skaitmeniniam formatui demonstruoti tinkama sale, kur galėtume rodyti nekomercinio kino filmus; tokią filmoteką, teikiančią ne tik edukacinę, bet ir intelektualinę naudą, senokai turi ne tik broliai lenkai, bet ir kitos Europos šalys.

Dabar turėtumėt mane paklausti, kodėl nerestauruojame tų kino juostų, kurios yra Lietuvoje?

- Paklausiu, bet pirma norėčiau išgirsti jūsų nuomonę, kodėl Lietuvoje nėra sovietų meto lietuviškų filmų DVD formatu?

- Iš esmės abiem klausimams atsakymas būtų vienas ir toks pat. Tos juostos, kurios saugomos bendrovėje „Lietuvos kinas“, kino teatruose buvo prasuktos šimtus kartų; įsivaizduoti, kad iš tokios juostos galima gaminti DVD, reikia didelės fantazijos ir... pilnos kišenės. Kino teatruose rodytų juostų pakitimai tokie dideli, kad restauratoriai nesiima jų restauruoti, o jei imtųsi, procesas atsieitų kelis kartus brangiau ir kelis kartus ilgiau bei be jokių garantijų, kad restauruotas produktas bus identiškas autentiškam. Mano galva, dauginti prastos kokybės kopijas ir leisti jas DVD formatu būtų neetiška ir pačių filmo kūrėjų atžvilgiu, nors, aišku, man, kaip vartotojui, labai norėtųsi lietuviškus filmus žiūrėti ir namie... Tiesa, anksčiau verslas buvo pradėjęs lietuviškų filmų DVD gamybą, bet ji nutrūko, kodėl - negalėčiau atsakyti.

- Jums, cituoju, „šiek tiek kinu pamišusiam lietuviui“, turėtų rūpėti, kad auganti karta turėtų kuo daugiau galimybių susipažinti su lietuvių kino istorija...

- Ji ir susipažins. Lietuvos kino centras įgyvendina tęstinę kino edukacijos programą, kurios prioritetas - nacionalinis kinas. Štai ką tik pradėtas „Lietuvos kino fondo“ projektas, kuris leis planšetinių kompiuterių ir mobiliųjų telefonų savininkams susipažinti su archyvinių filmų „kramtuku“, reiklesnei publikai yra LRT mediateka, kurioje, manau, ateityje turės rastis geros kokybės mūsų filmų, ir trečia vieta, jau gurmanams, - skaitmeninis kinas salėje; nors parodykit man tas minias, kurios veržtųsi į senąjį lietuvišką kiną? Juk kino platintojai bandė daryti senojo lietuviško kino parodymo projektą su privačia parama ir išėjo šnipštas, - minia nesusirinko. Na, o kai kaimo ar miestelio bendruomenė (tai dabar populiaru), užsimaniusi parodyti kokį filmą, kreipiasi į Lietuvos kino centrą, mes išduodame leidimą jį demonstruoti (UAB „Lietuvos kino studija“ turtines kino filmų teises nuo 2014 m. yra perdavusi valstybei) ir nurodome, kur to filmo kopiją galima įsigyti. Tad nė kiek neabejoju: žmogus, kuriam rūpi mūsų kino praeitis, tikrai ras būdą su ja susipažinti, - ji neužsklęsta narvelyje, prieinama visiems.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“