Knygos, kurių Lietuvos valdžia neperskaitė

Kaip tik todėl į pagalbą Lietuvai šiandien pasikviečiau solidžiausią lietuvių literatūros specialistę - profesorę Viktoriją Daujotytę, idant padėtų parengti kiekvienam prie Lietuvos vairo esančiam ar prie jo artintis ketinančiam politikui privalomų perskaityti nacionalinės literatūros klasikos knygų sąrašą.

- Norėtųsi kalbėtis vien apie lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei esminius grožinės lietuvių literatūros kūrinius, tačiau pokalbio pradžioje dera pasakyti, kad išties šis „privalomųjų knygų sąrašas“ turėtų būti trisluoksnis. Juk pirmiausia pradėti reikėtų nuo savos istorijos pažinimo. Ir ne tik Antanas Šapoka čia turimas omenyje - taip pat ir užrašytos Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos, Mykolo Krupavičiaus, kitų valstybės kūrėjų patirtys... Antrąją sąrašo dalį turėtų sudaryti Lietuvos mąstytojų, kultūros veikėjų, rašytojų, dvasininkų, pedagogų parašyti ne grožinės literatūros kūriniai, tokie kaip Vydūno „Tautos gyvata“, Antano Maceinos „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“, Palaimintojo Jurgio Matulaičio „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“, Arvydo Šliogerio „Lietuviškosios paraštės“ ar „Bulvės metafizika“, Česlovo Milošo „Gimtoji Europa“ bei „Tėvynės ieškojimas“, Marcelijaus Martinaičio eseistika, Meilės Lukšienės veikalai, Justino Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“ ar visai neseniai išėjusi Vytauto Rubavičiaus „Vėluojanti savastis“... Ir jau tik trečioji sąrašo dalis - beletristiniai lietuvių klasikų kūriniai.

- Tokia mąstymo kryptis yra teisinga. Teisinga yra galvoti, kad nė vienas mes nepradedame nieko daryti tuščioje vietoje ir kad garbinga yra bent pagalvoti - kas yra mąstyta iki mūsų apie Lietuvą, jos žemę, dangų ir vandenis. Kaip gyventi, kaip tą žemę dorai pasidalinti, idant didžioji jos dalis neatitektų saujelei ponų, o kitiems - vos po grumstą. Dora yra neužmiršti, kad tavo minėtasis Mykolas Krupavičius šiuos dalykus gerai išmanė ir tikrai neblogas gaires brėžė... Tik štai kaip į savąsias sąmones mums įsikalti, kad privalome skaityti, kad privalome semtis žinių ir stengtis išmanyti bent jau tai, ką iki mūsų žmonės jau yra supratę? Antraip juk neįmanoma stumtis į priekį - gūžinėsime vis tame pačiame rate, liksime tamsoje.

Todėl vien perskaityti nepakanka, būtina dar ir tikėti tuo, kas parašyta. Tikėti, kad Lietuva yra turėjusi ir tebeturi savųjų išminčių. Manyčiau, net ir tie valstybės vadovai, kurie yra skaitę mudviejų čia aptariamas knygas, iš širdies netiki, kad esame turėję ir tebeturime išmintingų žmonių, kad verta pasiklausti jų patarimo - ramiai atsisėsti kamputyje su knyga ir su ja kalbėtis. Būtent bendravimas su knygomis, o tiksliau - per knygas, suteikia vientisumo, tęstinumo, išliekamosios vertės pojūtį, suteikia šiandien itin stokojamo tikėjimo, kad nesame iškritę iš dangaus, kad tebeturime ir tebesimaitiname iš savo šaknų.

Na, taip, šiandien madinga vienu gaistu atmesti visa, kas buvo parašyta sovietmečiu, tad tavo minėti Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščiai be datų“ daugeliui atrodo nebūtini jau vien dėl to, bet jie tuomet turėtų bent perskaityti tai, kas buvo parašyta iki sovietmečio: ir didį tautinės sąmonės ugdytoją Stasį Šalkauskį, ir Antaną Maceiną, ir Vydūną, išdėsčiusį visą programą, kaip reikia gyventi, kaip ir ką padaryti, kad lietuvių tauta pasijustų esą žmonės, sau žmonės, kad esame vertingi savuoju žmogiškumu, kad nėra prasmės šuniškai elgtis. Paprasčiausiai nėra prasmės.

Tačiau čia esama ir gana rimtos, sunkiai pašalinamos kliūties - idant knygose susitiktum su išmintimi, idant jos ieškotum, yra būtina tos išminties šiek tiek jau turėti. Kad suprastum Vydūną, kad patirtum, jog jis tikrai ir pats gyveno taip, kaip mokė, kad atsiversdamas jį suvoktum rankose laikąs šį tą švento, neišvengiamai turi būti perėjęs tam tikrą brandos etapą. Vydūnas giliai juto, kad yra atėjęs ne šiaip sau, aiškiai suprato savo misiją - pasakyti savajai Tautai, saviesiems žmonėms ne kaži kokią absoliučią tiesą, o tai, ko tiems žmonėms tuo metu labiausiai reikia. Pasakyti taip, kad nesuprasti tų žodžių būtų neįmanoma. Kuo toliau, tuo tvirčiau įsitikinu, kad lygiai tą pačią misiją turėjo (ir žinojo turįs) taip pat ir Justinas Marcinkevičius. Ta pati pagrindinė mintis - žmogus sau. Kupinas taurumo ir savigarbos. Augdamas toks žmogus pasiekia antrąją pakopą - tampa žmogumi Tautai. O jau tada seka aukščiausioji pakopa - žmogus žmonijai.

- Šiandien itin gausu besiskelbiančiųjų „žmonėmis žmonijai“, bet vargu ar jie yra buvę „žmonėmis Tautai“ ir netgi „žmonėmis sau“.

- Tas ir yra, kad šių pakopų peršokti ar sukeisti vietomis neįmanoma. Nėra įmanomas sveikas kosmopolitizmas, jei nesi užaugęs iki patrioto. Nes natūraliai, savąja sąmonės ir sielos prigimtimi žmogus paprasčiausiai negali trokšti tapti „žmogumi pasauliui“ - žmogaus prigimčiai tai pernelyg abstraktu. Tokie troškimai - jau nebe prigimties, o ideologijų sritis.

- Č.Milošas yra sakęs, kad apskritai nebūna kitokio pašaukimo, kaip tik savam kraštui, savo „parapijos“ reikalams.

- Visiškai su juo sutinku. Ir jei jau užsiminei apie Č.Milošą, tai pasakysiu, kad jis šiam sunkiam mūsų laikui yra duotas kaip dovana. Pats metas dabar būtų sėsti prie jo kūrinių, perskaityti „Isos slėnį“ - tą didžiąją apologiją savam kraštui, savai žemei, jos ežerams ir medžiams... O tuomet pasinerti į jo skausmingų ir ironiškų svarstymų sūkurį „Gimtojoje Europoje“, „Tėvynės ieškojime“, „Pavergtame prote“... Argi nėra mums šiandien aktualus Tėvynės ieškojimo klausimas? Jos nepaliaujamai ieškome ir tik ieškodami išgirstame iš toli ataidintį Vydūno pasergėjimą nevirsti „Tėvynei nukirstu medžiu“.

Tad kaip vėl dabar sugrįžti prie to, kas padėtų žmogui gyventi, dirbti ir atsakomybę kitam jausti? Nėra kito kelio, kaip tik vidinis žmogiškųjų resursų sutelkimas savy.

- Bet argi tai reiškia ne tą patį, ką ir „sėsti prie knygos“?

- Būtent. Kaipgi kitaip, iš kurgi tuos žmogiškuosius resursus sutelksi, jei ne iš buvimo su žmonėmis? O knygos - kaip tik tai ir yra buvimas su žmonėmis, net ir su tais, su kuriais jau kitaip pabūti ir neįmanoma. Pagaliau juk žmogus tik skaitydamas susipažįsta su savimi. Skaitydamas staiga arba nušvinta, arba apsiniaukia save supratęs, save atpažinęs: štai mano jausmai, štai mano klaidos, štai manosios užduotys, kurias apleidau... Ir nuo tos akimirkos jis ima gyventi jau šiek tiek kitaip.

- Tad pamėginkime sudaryti sąrašą. Siūlyčiau pradėti nuo Martyno Mažvydo. Net jei ir visi manome, kad esame skaitę.

- Žinoma. Ir skaitant reikia matyti ne tik šią mažutę knygelę, bet ir žmogaus valią, valią įvertinti situaciją, pajusti, kad metas prabilti, kad ir taip jau smarkiai vėluojame, tuomet atsistoti, žengti prieš srovę ir prisiimti už tai atsakomybę.

- Iškart po jo įrašiau Jono Bretkūno „Postilę“.

- Gerai padarei. O Mikalojų Daukšą? Jo „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“?

„Kur pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Per amžius žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba, visada rūpinosi ją išlaikyti, gražinti, skleisti... Nėra tokios niekingos tautos, nėra tokio menko žemės užkampio, kur nebūtų vartojama savoji kalba...“

Neabejoju, kad Justinas Marcinkevičius, rašydamas preambulę Lietuvos Konstitucijai, sąmoningai pasirinko būtent M.Daukšos kalbėjimo registrą.

O dar labai svarbu Juozą Tumą-Vaižgantą įrašyti. Jo „Pragiedrulius“. „Vaizdai kovos dėl kultūros“ - tai amžiams mums jo ištarta. O kova dėl kultūros - tai juk kova dėl žmogaus sielos, dėl viso, kas jai reikalinga.

- Žinoma, įrašiau ir Vaižgantą, bet tarp jo ir M.Daukšos - dar keletas pavardžių. Na, kad ir didysis Kristijonas Donelaitis...

- O štai už Donelaitį lietuviai nusipelno kuo karščiausių pagyrimų - labai gražiai atšventėme jo jubiliejinius metus, daug nuveikta, plačiai skambėjo, gražiai išryškintos „Metų“ prasmės, jų vertė. Tebūnie tai mums pavyzdys, kaip galime suartėti, kai ko kartu išmokti, šį tą svarbaus drauge nuveikti. Svajoju, kad kiti tokie vardiniai metai būtų skirti Simonui Daukantui. Jo „Darbams senovės lietuvių ir žemaičių“ arba „Būdui“... Kad paskaitytume ir pajustume: čia mūsų, čia mums. Kaip kad pajutome Donelaitį.

- Jaučiu, kad šalia Daukanto būtina įrašyti Vincą Kudirką, bet nesurandu konkretaus jo kūrinio, kurį perskaityti politikus norėčiau priversti.

- Kaipgi nesurandi, Rimvydai? Tegu perskaito Lietuvos himno žodžius. Ir lai nesiteisina, kad ir be to jį moka atmintinai. Nes klausomės, bet negirdime. Lai pamedituoja ties juo - ten daug maitinančios, stiprinančios prasmės. Antai kompozitorius Giedrius Kuprevičius viename kultūros leidinyje skelbia savąją paskaitą apie Lietuvos himną. Man labai patiko, kad jam, netgi ne literatūros žmogui, kilo noras darsyk įsiskaityti, įsigilinti ir paanalizuoti himno žodžių prasmes. Linkėčiau tai padaryti kiekvienam, idant tos prasmės „neužsimuilintų“. Juk tai mūsų Tautos malda, ateinanti dar nuo Adomo Mickevičiaus, nuo Maironio. Jos nepatobulinsi, nepakeisi ir nepatrumpinsi. Ji - kaip „Tėve mūsų“.

O dar būtina įrašyti Žemaitę. Nieko neaiškinant ir nevardijant kūrinių. Kai šitokia moteris mato jaunimą, kai sako: „Šviesesnis pasidaryk“, dėl to negali būti jokių abejonių.

- Tuomet - Vincas Krėvė? Jo „Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė“ ir, be abejo, „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“?

- Būtų dar labai gerai pridurti jo „Dangaus ir žemės sūnus“. Kad žinotume, jog būta Lietuvoje žmogaus, galėjusio kalbėti apie Biblijos kontekstus, Biblijos laikų žmones, būtent apie Dangaus ir žemės sūnus. O drauge V.Krėvė gebėjo matyti ir iš giliai giliai iškylančią mitinę ir mistinę Lietuvą.

- Norėtųsi būtinai įrašyti ir Vincą Mykolaitį-Putiną, asmenybę, sąmoningai apsisprendusią neemigruoti ir nežūti, idant liktų ir saugotų. Apsisprendė likti paskutiniąja moralės saugykla, kuri buvo taip reikalinga tuo metu sparnus skleidžiančiai jaunajai kūrėjų kartai. Manau, tai labai svarbu, tačiau, išskyrus eilėraštį „Vivos plango, mortuos voco“, nesugalvoju, ką konkretaus pasiūlyti.

- „Rūsčios dienos“ - visas 1941 metų eilėraščių rinkinys. Kad ir „Prisisek, lietuvi, gedulo spalvą“ - sovietinio saugumo akimis žvelgiant, mirtinas įkaltis, kuris bet kurią dieną galėjo būti padėtas prieš jį ant stalo. Taip, būtina ir šį rinkinį įtraukti į sąrašą.

- Sąrašą turėtų užbaigti Justinas Marcinkevičius, Jonas Strielkūnas ir Marcelijus Martinaitis, tačiau tyčia pabaigai palikau svarbiausią - Maironį...

- Minėtųjų poetų pavardės, jų kūriniai sąraše tikrai turi būti, tačiau nereikėtų sakyti, kad šiais autoriais nacionalinio registro lietuvių literatūra pasibaigia, - būtina padėti daugtaškį, nes jau tariuosi matanti ir jų kelio tęstinumo ženklų.

Na, o dėl Maironio... Pernelyg paprasta būtų tiesiog perskaityti „Pavasario balsus“ - manau, reikėtų mokėti atmintinai ar bent gebėti cituoti jo „Užmigo žemė“, „Trakų pilis“, „Vilnius prieš aušrą“, „Nuo Birutės kalno“, „Lietuva brangi“, „Marija, Marija“... Bent tiek.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“