Knygius. Pašnekovo portretas

- Skaitytojas klausia, iš kur, sveikas, atėjai?

- Iš toli. Prosenelių, senelių, tėvų gyvenimų. Iš jų buvimo manyje - to nematai, neapčiuopi, bet jauti. Iš knygų - visa sena mūsų giminė - knygiai, visi mokėjo rašto, visi kurpė ir saugojo knygas. Ir mano žmonelės giminė tokia, ir martelė tokia, matau, kad knygiais tampa anūkas ir anūkėlė.

- Ką davė knyga?

- Išmintį. Pažinimą. Fantaziją. Knygiai yra keliauninkai į senovės paslaptis ir į nepažintą ateitį. Sėdėk tarp knygų, ir pasaulį pažinsi giliau, nei turistaudamas. Mano kūnas visada gyveno Lietuvoje, o pažinimo siela ėjo priešakyje ir vedėsi mane. Ir šiandien neleidžia nurimti.

- Tikite Dievu?

- Tikiu galybe, kuri sutvėrė pasaulį. Dievo sūnų Kristų pažįstu, Dievas sutvėrėjas yra pasaulio visuma. Visumą pažinti sudėtinga.

- Ar esate išgyvenęs... stebuklą?

- Išgyvenau du stebuklus. Iš šeimos istorijos žinau, kad dar proseneliai svajojo apie šeimos kunigystę. Seneliai kalbėjo, kad vienas iš mūsų galėtų tapti ganytoju. Tėvas kalbino mane rinktis kunigystę, bet visų kartų sūnūs to nenorėjo. Ir štai vieną pavakarę mano vyresnysis sūnus Egidijus atsargiai prasitaria: tata, norėčiau tapti kunigu. Suakmenėjau! Ir dėl to, kad to nelaukiau, ir dėl to, kad po 100 metų ėmė pildytis protėvių svajonė. Dabar sūnus Egidijus, baigęs aukštuosius sielovados mokslus Lietuvos ir užsienio universitetuose, klebonauja Šventežeryje.

- Bet jaunėlis Raimundas kažkodėl nusibloškė į Čikagą?

- Tai neramioji, maištaujanti dvasia. Į Čikagą iš mūsų Miroslavo miestelio parsikvietė gryną lietuvaitę Rasą, sukūrė šeimą, išplėtė savo verslą, susilaukė sūnelio Vytauto ir dukrytės Ievutės. Svečiavausi tenai, mačiau - gyvena pasiturinčiai, galvojau nebegrįš, vaikai nutautės. Bet vaikeliams paaugus gauname žinią: Rasa su abiem vaikeliais grįžta namo! Tėvai nutarė, kad atžalos turi mokytis Lietuvoje, katalikiškoje mokykloje. Anūkas ir anūkė labai sėkmingai mokosi Alytaus švento Benedikto gimnazijoje, anūkė lanko baleto studijas, anūkas - krepšinio Centro mokyklą. Prisipažinsiu, kaskart juos išvydęs, susigraudinu - Juravičių sėkla auga Lietuvos žemėje: sutvarkęs verslo reikalus anksčiau ar vėliau sugrįš ir sūnus.

Jei myli Tėvynę, tai ja tikėk kaip Dievu ir stebuklai išsipildys.

Apie gyvenimo liniją

Laikausi giminės priesako: saugok savo namus, savo šeimą, save ir savo žemę - ji išmaitins ir aprengs.

***
Saugokis, kad nebūtum perdirbtas. Žiūrėk, kad į Nieką nebūtų perdirbti tavo vaikai. Perdirbtas lietuvis tampa mišrūnu, jį lengva prisijaukinti ir nusivesti.

***
Išlaikyk padorų atstumą su savo kaimynu, valdžia, partija, vadu ir net bažnyčia. Neprisilaižyk, nes prilipsi. Prielipų visi nemėgsta. Į rimtą klausimą atsakymų daug tik po 24-ių valandų. Tiek užtenka, kad priimtum teisingą sprendimą.

***
Ieškok savo gilių šaknų. Tik suvokęs iš kokių gelmių atėjai, suprasi, kur link turi keliauti. Nelėk į nežinią it akis išdegęs.

***
Neprisivalgyk, nes persivalgius suima miegas. Ne miegoti atėjai į šį pasaulį. Miegui skirta naktis.

***
Nesimėtyk nuo vienų draugų prie kitų. Nesinaudok kitų gerumu, nes nepajausi, kaip tapsi žinduku. Besimėtantis žmogus - pavojingas, nes praradęs savo stuburą. Todėl nestabilus ir nepatvarus. Žindukai kito geru greit įkyri. Nereikalauk iš valstybės pats nesusitvarkęs gyvenimo.

***
Žmonės sako: nieko neužgyvenau, neturiu ką palikti savo vaikams. Raminu: žinia, koks didžiausias tavo palikimas? Sveikai užauginti, išmokyti, dorai išauklėti vaikai. Prasti vaikai tavo turtus prašvilps per dvi savaites.

***
Tokia visa mūsų giminė: neturtingi, bet ir ne bėdžiai. Ne profesoriai, bet savo šeimos, savo Tėvynės istoriją žinome, kaip „Sveika, Marija!“ Nesame mitinguotojai, bet kai reikia, mokame suturėti piktą ranką, pamokyti ir atsilaikyti. Mūsų nepastumdysi.

***
Daug kas mane trynė: vieni, kad vadovavau „Saulės“ kolūkiui dažnai ne pagal partinę liniją, kiti, kad pirmasis rajone sukviečiau kolūkiečius ir pasakiau: sąžiningai pasidaliname kuo turtingi ir skirstomės prie savo žemių, treti, kad aktyviai veikiau Žemdirbių sąjūdyje ir priešinausi žemės kilnojimo politikai.

***
Esu kantrus. Įkąsdamas - gali paspringti ir blogai pasijausti. Todėl mane pakenčia net neprietėliai. Gyvenimo linija - tiltas, kuriuo keliauji visą gyvenimą. Kas dvasios tilto nepasistatė - tas benamis, lengvutis pienės pūkelis - kur vėjūkštis pūstels - ten ir nulėks. Tokiam Tėvynė - visa Europa ir net visas pasaulis. Kvailiau nesugalvosi. Globalistus vadinau tautos išvaržomis... Tai perdirbti žmonės. Netikri.

Ieškok ir rasi

- Kokia intencija praėjusių metų lapkričio 4-5 dienomis lankeisi Lenkijos Seinų vyskupijos rūmuose ir Lietuvių namuose?

- Minėjome trijų Seinų kunigų Laukaičio - mirė Sibiro kalėjimuose, Narijausko, Dvaranausko 1906-1914 metais leisto lietuviško savaitraščio „Šaltinis“ 110-ies metų sukaktį. Pranešimus skaitė Lenkijos, Lietuvos istorikai, podraug buvo pristatyta mano parengta 160 psl. knygelė apie to meto Seinų, Suvalkų, Punsko trikampio lietuvių gyvenimą carinės Rusijos okupacijos sąlygomis. Žinias, faktus sulesiojau ir sudėliojau iš visų išsaugotų 9-erių metų „Šaltinio“ komplektų. Vos nepražiūrėjau savo akelių... taigi, konferencijos metu žodelį teko tarti ir man.

- Punske išleidai ir šmaikščiai parašytą apystorę knygą „Toks gyvenimas“. Kodėl Punske, kodėl tavo knygos nėra knygynuose?

- Pasiskaičiavau, kad Punkse išleisti knygą kone dvigubai pigiau nei Lietuvoje - leidau už savus... Šią knygą skyriau anūkams ir proanūkiams. Jei norės žinoti, kaip gyveno jų seneliai, proseneliai - galės pasiskaityti. Tai namų knyga. Knygoje neaptiksi literatūrinės meistrystės, bet tiesos ir sąžinės aptiksi į valias. Tai lyg metraštis. Smarkiai nusenęs anūkams gali pripasakoti nebūtų dalykų...

- Lenkijos lietuvių draugija kasmet leidžia knygą „Jotvingių žemė“. Ten aptikau tavo įdomią publikaciją apie Metelių dvaro, kuris - Alytaus rajono pašonėje, istoriją.

- Šį puikų dvarą 1944-aisiais sudegino besitraukdami vokiečiai. Kelerius metus per Amerikos lietuvių spaudą ir tenai gyvenančius pažįstamus ieškojau dvaro savininkės Marijos Vaitkevičienės palikuonių, kol vienintelį dvarininkės sūnų Feliksą Zubrų užtikau Venesuelos sostinėje Karakase ir pasikviečiau į svečius.

Viešėjo porą savaičių - aprodžiau kone visą Lietuvą. Buvo pakerėtas, sakėsi, kad pora naktų negalėjo užmigti. Antrą sykį į svečius atvažiavo su sūnumi, aukštu JAV karinių pajėgų karininku. Pastarajam buvo pirma kelionė į Europą. Antrą sykį Felikso sūnus apsilankė jau dirbdamas Budapešte, Vengrijoje. Pasiėmė atostogas, išsinuomojo automobilį, apvažiavo pusę Europos ir vėl atsidūrė senelių gimtinėje. Prakalbėjome iki ryto. Lietuviškai! Protėvių tėvynė jam įsismelkė į jo širdį... Šitaip atsekiau Metelių dvaro istoriją ir ją publikavau.

- Ko taip dažnai vienas, o neretai ir su sūnumi klebonu beldiesi į Baltarusiją?

- Dėl dviejų dalykų. Baltarusijos pakraštyje, 20 kilometrų iki Ukrainos pasienio, yra išlikęs... Juravičių kaimas! Sūnus Lietuvos archyvuose atsekė, kad būtent čia yra mūsų giminės šaknys. Tai liudijo 1760-ųjų metų bažnytiniai dokumentai. Tačiau mums rūpi, kokia šeimos, giminės dar ankstyvesnė, iki 1760-ųjų metų, istorija... Gal kas yra išlikę ir Baltarusijos archyvuose...

Antroji priežastis: maga parengti, kaip gilias lietuviškas šaknis turinti šeima, laiko šlifuojama, pamažu perima kitos tautos gyvenimo būdą, papročius, kalbėseną ir tautiškai nunyksta, nors Lietuva ranka pasiekiama! Domina tautiško išvėsimo proceso trukmė - per kiek laiko lietuviškose šeimose ima reikštis įtrūkiai, kelių kartų tam prireikia? Dabartinis lietuviškas nuvėsimas žymiai spartesnis, sakykime, Anglijoje. Kodėl? Patyrinėsiu atsidėjęs.

- Pritrenkė žinia, kad net du sykius buvo apiplėštas tavo namų muziejus.

- Dingo seni giminės išsaugoti leidiniai, Kęstučio ir Vytauto laikų pinigėliai, nedorėliai pavogė 14-a senovinių kardų, senąją Bibliją su puikiausiais Dorė piešiniais... Vienoje senų knygų parodoje sūnus Bibliją atpažino, bet pamatęs, kad ji jau priklauso Biblijos draugijai - sumaišties nekėlėme: Biblija apsaugota, o kad mums nebepriklauso jau, nebesvarbu. Tarp pačių seniausių foliantų laikiau 1759 metų Vilniaus universiteto išleistą knygą „Vadovas“. Tai tikras senųjų laikų vadybos elementorius... Vilniaus universitetui padovanojau per stebuklą išlikusią, 180-aisiais metais po Kristaus gimimo senovės Romoje nukaldintą monetą... Ilgai ieškojau vagišių, bet, ko gero, išnešti daiktai bus nukeliavę į svečias šalis... Keletą užslėptų retų knygų teko parduoti, mat sušlubavo sveikata... Istorija gyvena manyje. Aš jos nevaldau. Ji valdo mane... Ji kužda į ausį, kad nenuleisčiau rankų...

- Tavo namų muziejuje stovi labai masyvus platus stalas...

- Už šio stalo susodindavau partinę valdžią ir pavaišindavau geru, skaniu kepsniu ir šviežiu alučiu. Už jų nugarų ant sienos kabojo... visų Lietuvos kunigaikščių bareljefiniai portretai. Mačiau - norėtų, bet kaustė baimė. Klausdavo: o kas tau juos padarė? Kas? Aš pats! Jei norit, padarysiu ir jums. Tokie ten ir buvo partiečiai. Beje, kunigaikščių bareljefus padarė gabus liaudies menininkas Jonas Matulevičius. Ne man vienam.

- Ar esi laimingas?

- Su kaupu. Priekaištų savo gyvenimui neturiu. Dabar su žmonike gyvename anūko, anūkėlės ateitimi. Vis dairomės į dangų, gal dar anūkėlį ar anūkę gandras atneš... Gandrų gyvenimo dar nepažinau, nes netyrinėjau...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“