Kiek laisvės jie mums paliks?

- Ko šiandien dar galima tikėtis iš tradicines vertybes vis labiau paminančių valdančiųjų?

- Žinote, kai Lietuvai nutiko „tai, kas galėjo nutikti geriausio", o tai reiškia, kai į Seimą atėjo ši dauguma, tai bet kokio įstatymo pataisos ar naujai kurpiamas įstatymas visuomenėje sukelia aibes klausimų. Klausite kodėl?

Todėl, kad šios valdančiosios daugumos prioritetai yra visai kitokie nei mes, kaip Tauta, suprantame. Pasižiūrėkime į jų per šią kadenciją teikiamus įstatymų ar pataisų projektus. Be didelių mąstymų matyti, kad jie visuomenėje pastoviai sukelia daugybę klausimų, skaldo ją, dalina į priešingas stovyklas, kelia nerimą ir suirutę.

Vaizdas toks, kad valstybei svarbių klausimų jau neliko. Svarbiausios problemos yra lytiškumas, partnerystė, Stambulo konvencija, narkotikų legalizavimas ir kt. Visi šie aktualūs jiems įstatymai yra slapta, bet kokiomis formomis prakišinėjami, slepiami, užkapstomi smėliuku, tai nebūna darbotvarkėse, tai vėl atsiranda.

Žodžiu, bandoma nedemokratiškais ir parlamentarizmo principams nebūdingais veiksmais prastumti kažkokiai mažumai reikalingus sprendimus. Ir viskas yra pagrindžiama žmogaus teisėmis, nes, kaip žinote, didžiausią iniciatyvą šiais klausimais rodo Seimo žmogaus teisių komiteto vadovas Tomas Vytautas Raskevičius.

Juk ne paslaptis, kokiai grupei jis atstovauja. Ir tai nėra blogas reiškinys, jei kalbame apie mažumas, apie žmones, kurie turi savų polinkių ir savų sprestinų klausimų. Bet nereikia pamiršti, kad „žmogaus teisės" plačiąja prasme apima ir daugumos teises - juk ne veltui yra sakoma, kad „asmens ar asmenų teisės baigiasi ten, kur prasideda kito asmens teisės", o valstybė yra pagrindinis žmogaus teisių garantas. Ir ji turi užtikrinti, kad šalyje žmogaus teisės būtų gerbiamos ir saugomos, o visos valstybės institucijos - teismai, teisėsaugos institucijos, savivaldybių institucijos ir kitos, priimdamos sprendimus ir vykdydamos savo veiklą, gerbtų ir paisytų visų be išimties žmonių teises.

Šiandien mūsų Seimo ir valstybės institucijų sprendimai yra priiminėjami taip, lyg važiuotume gatve, kurioje vyrauja tik vienos krypties eismas su vienos krypties ženklais ir su spalvotomis perėjomis, kurias spalvina savivaldybės tarnybos. Žmogaus teisių komitetas pasidarė tam tikrų, išskirtinių žmonių teisių komitetu.

Kodėl apie tai kalbu? Matote, šiandien aptariamo „Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo" pataisas kūrė būtent Seime sudaryta darbo grupė, kurioje pagrindą sudarė Žmogaus teisių komiteto nariai ir, aišku, jo pirmininkas.

Štai dėl ko visuomenei kilo klausimas - kas, kodėl, kokiu tikslu, kodėl parūpo religinės bendruomenės, ar tai jau labai aktualu ir t. t.? Pabandykime pasidomėti.

- Ar tai nėra bandymas įstatymu daryti spaudimą tradicinėms religinėms bendruomenėms, kad tylėtų ir neskleistų savo mokymo visuomenėje?

- Bet koks įstatymas gali būti suprantamas kaip įrankis vykdyti numatytą veiklą pagal visiems nustatytą tvarką ir taisykles. Aišku, pirmiausia jis negali prieštarauti LR Konstitucijai ir turi būti suderintas su žmogaus teisių samprata bei principais.

Lietuvos Konstitucijoje tikėjimo, religinėms laisvėms apibūdinti yra skirtas atskiras 26 straipsnis, kuriame aiškiai ir konkrečiai apibrėžtos tikinčiųjų teisės ir laisvės, todėl bet kokie spaudimai ar bandymai riboti išpažinti ar skleisti savo įsitikinimus yra negalimi. Aišku, išimtį sudaro visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ir dorovė. Tačiau dar iki šiol neteko nei girdėti, nei matyti, kad religinės bendruomenės pažeidinėtų šias išimtis.

Be to, Konstitucinis Teismas 2000 metais savo nutarime suformulavo Lietuvos valstybės ir bažnyčios (tradicinių religinių bendruomenių) santykių pagrindus, paremtus konstituciniais valstybės ir bažnyčios atskirumo, valstybės neutralumo ir pasaulietiškumo principais.

Ir jei šiandien vyksta kažkokie tai veiksmai, susiję su lytiniu ar genderiniu švietimu mūsų švietimo įstaigose, tai, patikėkite, yra ne religinių bendruomenių darbas ar veiksmai. Ir tai negali būti pagrindu daryti spaudimą religinėms bendruomenėms dėl kažkokių nederamų veiksmų ar priežasties jas uždarinėti. Tai yra griežtai antikonstituciška. Nes, kaip parašyta mūsų Konstitucijoje, „tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus".

O tai, kas yra planuojama švietimo įstaigose, tai yra aiškinti ar diegti mokymus dėl lytiškumo, genderizmo ir panašiai, yra mūsų valstybinių institucijų aklas noras „būti europiečiais ar vakariečiais", nekreipiant dėmesio į tėvų ar globėjų Konstitucijoje numatytas teises.

Tai nėra gerai, bet tai neturėtų būti susiję su religinių bendruomenių veikla, jų uždarymu ar likvidavimu. Nors tai tik mano subjektyvi nuomonė ir, kaip minėjau, ši, mus valdanti dauguma, gali greitai sudaryti tokias sąlygas, apie kurias blaiviai mąstantis žmogus net negalėtų pagalvoti. Tikėkimės, kad taip nenutiks.

- Lietuvoje turime tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų, kurios prieštarauja lyties keitimui, vienos lyties partnerystei. Ar tai, ką sukurpė grupė seimūnų, nebus įrankis atsikratyti tais, kurie nepritaria lyties keitimui, dviejų vyrų partnerystei ir panašiai, paskelbus, jog tai pažeidžia žmogaus teises, todėl tokios bendrijos išbraukimas iš juridinių asmenų registro yra būtinas demokratinėje visuomenėje?

- Jei gerai pagalvosi, tai atsakymas į šį klausimą glūdi šiandieniniame kontekste. Ir tai tikrai neturėtų būti lyties keitimo, partnerystės, ar genderizmo klausimai ar kova su jiems prieštaraujančiais. Bažnyčia visada pasisakė už vyro ir moters santykius, už šeimą, vaikus, gimusius šeimoje. Ir Dievo žodžiai negali būti suprasti kaip įrankis uždaryti bažnyčią ar likviduoti tikinčiųjų bendruomenes. Nepamirškime, kad esame krikščionių kraštas ir didžioji mūsų šalies dauguma yra katalikai. O daugumos tikinčiųjų išvarymas iš šių žemių prilygtų katastrofai.

Todėl priežastys kur kas paprastesnės, o gal ir sudėtingesnės. Mano įsitikinimu, jos susiję su karu Ukrainoje, Rusijos, kaip teroristinės šalies, teisių ir įtakos apribojimu ar net panaikinimu Lietuvoje.

Įstatymo pataisų projekte dar yra kalbama apie tradicinių religinių bendrijų veiklos ribojimą ir bendruomenių turto klausimus. Turime devynias tradicines religines bendruomenes: lotynų apeigų katalikus, graikų apeigų katalikus, evangelikus liuteronus, evangelikus reformatus, stačiatikius, sentikius, judėjus, musulmonus sunitus, karaimus. Atspėkit, kurios tradicinės religinės bendruomenės gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui? Kurios tradicinės religinės bendruomenės turtiniai (ne dvasiniai) reikalai turi mums rūpėti daugiausiai ir kokie pavaldumo ryšiai šiandien mums yra nepriimtiniausi?

Juk ne veltui darbo grupės narių pasisakymuose vyrauja tokios mintys, kad galimybė išregistruoti ar likviduoti religinę bendriją dėl grėsmės nacionaliniam saugumui įrašyta po diskusijų viešoje erdvėje dėl bendruomenių laikysenos karo Ukrainoje kontekste. „Mes turėjom tokių diskusijų viešoj erdvėj, kai tam tikros religinės bendruomenės ir tarptautiniam kontekste reiškia labai įdomias pažiūras dėl karo Ukrainoje, tai, jei būtų pripažinta, kad jos kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, teismas turėtų diskreciją tokį pripažinimą naikinti", - sakė T.V. Raskevičius.

Tai, kad pasisakymuose ir diskusijose atsirado terminas „grėsmė nacionaliniam saugumui" viską sustato į vietas. Gaila, kad nežinome Seimo nacionalinio saugumo komiteto narių nuomonės šiuo klausimu. Tačiau žmogaus teisių komiteto pirmininkui šiuo klausimu patarėjų nereikia. Jis pats viską gerai žino.

Bet kuriuo atveju bus įstatymo pataisos, gali būti ir įrankis kovoti su agresoriais. O gal eilinį kartą, prisidengiant karu Ukrainoje, bus galimybė pagąsdinti vietinius nepaklusnius tikinčiuosius?

Juk gąsdinti, drausti, bausti yra šios kadencijos valdančiųjų stilius. Deja, su demokratijos principų laikymosi ir puoselėjimu mūsų visuomenėje darosi vis prasčiau.

- Lietuvoje jau varžoma žodžio laisvė. Ar valdantieji, siūlydami leisti teismo sprendimu likviduoti religinę bendruomenę, jau nusitaikė ir į religijos laisvę?

- Sutinku, kad su laisvėmis yra sudėtinga ir valdantieji, pasikinkę valstybines ar visokias etikos tarnybas, vis daugiau skleidžia tik jiems vieniems suprantamos demokratijos tiesas. Kritikuoti valdžią ar jos sprendimus negalima, nes už tai gali būti inicijuoti tyrimai, ar tai gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Reikšti savo nuomonę praktiškai negali, nes niekas jos netiražuos. FB komentarai kupiuruojami ir uždaromi. Ministrai neklysta, nors kompetencijos ir neturi. Premjerė meluoja, bet ir neraudonuoja.

Klausimai dėl religinių bendruomenių likvidavimo ar išbraukimo iš Registrų pakibs teismuose, kurių sprendimais visuomenė dažnai abejoja. Bet Teisingumo ministerija, kuri inicijuos religinių bendrijų likvidavimus, juk yra teisingumo ministerija, o teismai, kaip suprantate, vykdo teisingumą. Štai jums ir atsakymas.

Tačiau, mano nuomone, visada sveikas protas ir tiesa nugali. Nugalės ir šį kartą. Religijos laisvė tikrai gyvuos taip, kaip gyvuos ir Lietuva.