Ketverių metų draugystė nuves į Paryžių

Pradžia nebuvo sklandi, tačiau dabar jojikė visiškai pasitiki savo keturkoju partneriu, su kuriuo keliauja po visą Europą ir už jos ribų. Sportinės kelionės nuvedė į Centrinės Europos regiono reitingo viršūnę, o tai reiškia beveik garantuotą kelialapį į 2024 m. Paryžiaus olimpines žaidynes.

Vilnietė jau ne kartą perrašė Lietuvos dailiojo jojimo istoriją. Ji pirmoji atstovavo šaliai pasaulio ir Europos čempionatuose, pirmoji pateko į prestižines pasaulio taurės finalo varžybas, kurios šių metų balandį vyko Omahoje (JAV). Šių varžybų „Grand Prix" rungtyje lietuvė užėmė 12-ąją vietą. J.Vanagaitė jau yra užsitikrinusi ir bilietą į kitų metų pasaulio taurės finalą, vyksiantį Saudo Arabijoje.

Jojikė dar kartą taps pirmąja Lietuvoje, jei startuos Paryžiaus žaidynėse. Tuo, kad startuos, J.Vanagaitė beveik neabejoja. Iš Centrinės Europos regiono (Europos C lygos) į Paryžių pateks du raiteliai, o Justina pirmauja reitinge ir konkurentus yra palikusi toli už nugaros. Oficialiai apie gautą olimpinį kelialapį ji turėtų sužinoti gruodžio 31 d.

Iki šiol olimpinėse žaidynėse dalyvavo tik vienas Lietuvos raitelis, bet tai įvyko dar sovietiniais laikais - 1988 m. Seule konkūrų disciplinoje varžėsi Raimundas Udrakis. Jei viskas klostysis pagal planą, J.Vanagaitė bus pirmoji nepriklausomos Lietuvos į žaidynes deleguota žirginio sporto atstovė.

- Kada ir kokiu būdu jūsų gyvenime atsirado žirgai? - paklausėme Justinos VANAGAITĖS.

- Viskas prasidėjo labai įdomiai, mano patėvis pakvietė mamą pirmam pasimatymui į žirgyną, kai man buvo 13 metų. Tai įvyko 2003-iaisiais. Tame pasimatyme dalyvavau ir aš. Taip gavosi, kad, nuėjusi į žirgyną, praktiškai iš jo ir neišėjau. Labai užsikabinau. Pirmuosius metus jodavau tik savaitgaliais, antruosius jau jodinėjau kiekvieną dieną. Mano žirgynas (sporto klubas „Mustangas") buvo už 35 km nuo Vilniaus, tekdavo važinėti autobusais arba bandydavau tartis su žmonėmis, kurie ten važiuodavo jodinėti. Nes man buvo pasakyta, kad niekas manęs nevežios ir turiu pati organizuotis keliones. Be to, buvo sutarta, kad turiu gerai mokytis, turėti ne žemesnį nei 8 balų vidurkį.

Nuo pat pradžių treniravausi pas Svetlaną Snarskienę, ji yra pirmoji ir vienintelė mano trenerė. Gal trečiaisiais jojimo metais mane nusivežė į varžybas. Pirmasis sezonas nebuvo įspūdingas, bet antrajame prasidėjo pergalės. Tapau Lietuvos vaikų, tada - jaunučių, jaunių, jaunimo čempione. Kai man buvo 18 metų, tėvai nupirko pirmąjį žirgą.

Kai buvau antrakursė, tėvai pasakė: jei nori išlaikyti žirgą, turi tai padaryti pati, nes išlaikymas daug kainuoja. Sukau galvą, kaip gauti pajamų, ir viena draugė pasiūlė ją pavaduoti viename žirgyne trenerės darbe. Pradėjau dirbti dvi dienas per savaitę, man labai patiko treniruoti. Viskas taip išsirutuliojo, kad jau pati nusipirkau vieną, antrą arklį. Prieš dešimtmetį atsirado galimybė išsinuomoti žirgyną Buivydiškėse, tai ir padariau. Tuo metu, kai nusipirkau įmonę ir išsinuomojau patalpas, į sportą labai nėjau, nes neturėjau nei laiko, nei jėgų, nei pinigų sportuoti. Paskui nusipirkau žirgą, su kuriuo man pačiai buvo įdomu sportuoti, vėl pradėjome treniruotis su mano trenere. O tada nusipirkau savo dabartinį žirgą Kebabą.

- Kodėl pasirinkote būtent dailųjį jojimą?

- Tiesiai šviesiai pasakysiu: nors bandžiau ir trikovę, ir konkūrus, aš tam neturiu „kiaušų". Tai yra pavojinga, bent jau mano akimis žiūrint. Galėjau šokti mažus aukščius, bet, jei kalbame apie rimtą sportą, tiesiog neužteko drąsos. O su dailiuoju jojimu visada buvo ryšys, nes mano trenerė Svetlana buvo dailiojo jojimo SSRS čempionė. Kai paauglystėje buvo vėjai galvoje, bandžiau šokinėti, dalyvauti trikovėje, bet išsigandau. Teko tai „užrišti".

- Kuris pasiekimas tarptautinėse varžybose jums atrodo svarbiausias, mieliausias širdžiai?

- Pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje pasiekiau pergales „Grand Prix" varžybose, svarbu buvo ir tapti pirmąja lietuve, jojusia Europos ir pasaulio čempionatuose. Visgi turbūt išskirčiau pasaulio taurės finalus, nes į juos sunku patekti. Kad startuotum Europos ar pasaulio čempionate, reikia tiesiog surinkti tam tikrus balus. O į taurės finalus iš viso pasaulio patenka tik 18 duetų, atranka yra labai sunki. Iš Centrinės Europos regiono gali važiuoti tik du duetai.

Šiemet startavau pasaulio taurės finale Omahoje (JAV). Į kitų metų finalą jau irgi esu užsitikrinusi vietą, nes atrankinės varžybos jau yra įpusėjusios, aš laimėjau pirmuosius keturis etapus ir žinau, kad skrisiu į Saudo Arabiją. Šiemet tai gal jau nesuteikė tiek daug džiaugsmo, kiek patekimas į Omahą, kai šokinėjau iš laimės.

Aišku, svarbus yra patekimas į olimpines žaidynes. Praėjusį savaitgalį dar buvo varžybos, kuriose dalyvavo mano konkurentai, aš, aišku, jas sekiau. Konkurentai neturi šansų mane aplenkti. Dar liko du mėnesiai, bet reikėtų stebuklo, kad bent vienas iš jų mane aplenktų. Net jei taip atsitiktų, regionui skirtos dvi vietos. Galima sakyti, kad kelialapį jau turiu. Visą šį sezoną labai stabiliai dėl to dirbau. Važiavau į daug rimtų varžybų. Ne tik į vykstančias šalia Lietuvos - Lenkijoje, Latvijoje ar Estijoje, nors į tokias irgi važiavau. Tačiau, galvodama apie olimpines žaidynes, rinkausi svarbesnes varžybas, duodančias daugiau balų.

- Panašu, kad dabar svarbiausia išlikti sveikiems - tiek jums, tiek žirgui. Ar jūsų sporte yra daug rizikos, kad žirgui sušlubuos sveikata?

- Taip, tai svarbiausia. Rizikos yra daug, bet Kebabą turiu jau ketverius metus ir visą tą laiką nenutrūkstamai su juo sportuoju. Aišku, traumų visada gali pasitaikyti, tačiau žirgas yra nuolat prižiūrimas veterinarų, sveikatos priežiūra yra labai stropi. Tfu, tfu, tfu, ketveri metai praėjo be traumų. O dėl savo sveikatos pernelyg neišgyvenu. Jeigu kas, pakentėsiu.

- Ar susipažinusi su Nababu iškart su juo susidraugavote, supratote, kad jis bus nuolatinis jūsų partneris?

- Oi ne, kai jį sutikau, netrūko įdomybių. Daviau pajoti vienai savo mokinei ir jis ją taip trenkė žemėn, kad vos kaulus susirinko.

Pirmosiose mūsų varžybose irgi buvo labai blogai, jis visko baidėsi, negalėjau net prijoti prie sienelės, nė vieno elemento neatlikau gerai. Viena iš teisėjų priėjusi pasakė: Juste, parduok tą žirgą, nebus iš jo sportinio arklio, nes jis per daug baikštus. Atsakiau: pamatysite, bus, jaučiu, kad tai yra geras žirgas, tik reikia laiko ir patirties. Kai po poros metų varžybose Latvijoje vėl sutikau tą teisėją, ji pripažino, jog klydo.

Bet pradžia nebuvo lengva, mums reikėjo gal pusmečio, kad vienas kitą pažintume, pradėtume vienas kitu pasitikėti. Dabar tai yra žirgas, kurį pažįstu geriausiai, kaip nuluptą. Be abejo, jis yra gyvas padaras ir 100 proc. negali už jį garantuoti, bet aš jį tiesiog jaučiu, iš jo akių matau, kas bus. Visiškai juo pasitikiu. Pirmosiose varžybose jis bijojo pribėgti prie sienelės, o dabar net nežinau, kas turėtų nutikti, kad jis pasibaidytų. Gal stogas turėtų nukristi. Tikrai stabilios psichikos ir drąsus žirgas.

- Jūsų sporto šakoje keliauti tenka ne tik žmogui, bet ir žirgui. Kaip keliaujate kartu?

- Pirmoje vietoje bet kuriuo atveju man yra žirgas. Pavyzdžiui, reikėjo keliauti į Vokietiją, buvo labai karšta, tad važiavau naktimis. Išvažiuoji vakare, kai jau nekaršta, važiuoji visą naktį ir susiplanuoji laiką sustojimui. Žiūriu, kad sustojimas būtų pusiaukelėje. Tarkime, jei važiuoju į Vokietiją, Daniją ar Nyderlandus, sustoju Poznanėje, kur yra pagrindinis Kebabo veterinaras. Sustojame klinikoje, nors važiuojant į priekį žirgui negalima atlikti jokių procedūrų. Po jų arba porą dienų negalima joti, arba, jei procedūros yra rimtesnės, gali rodyti dopingą. O važiuojant atgal toje pačioje Poznanėje jau atliekama veterinarinė patikra.

Visada vairuoju pati. Esu įsigijusi „fūrytę", kurioje telpa du žirgai. Jei važiuoja daugiau žirgų, prisikabinu priekabą. Teoriškai galiu vežti keturis žirgus. Tačiau dažniausiai išvažiuoju su dviem ar trim žirgais, keturis vežu retai, nes turiu pasiimti ir inventoriaus dėžę, užimančią vieno žirgo vietą. Didelis pliusas, kad virš vairuotojo vietos yra lova ir galima pamiegoti. Pavyzdžiui, trečią ar ketvirtą nakties jau pradedu knapsėti, tada turiu bent 15 min. pamiegoti. Šiaip nėra įprastas dalykas, kad pati raitelė vairuotų tokius ilgus atstumus ir važiuotų viena. Jei ne viena važiuoju, su manimi būna mokinė, kuri dar neturi teisių. Tenka vairuoti visą kelią.

- Čia kalbėjote apie Europą, o kaip keliavote į Omahą ir keliausite į Saudo Arabiją?

- Skridę esame du kartus. Reikia važiuoti į Belgiją, kur yra toks tarsi arklių viešbutis ir oro uostas. Ten žirgus nuveda į lėktuvus ir skraidina. Į oro uostą reikia nuvykti likus penkioms valandoms iki skrydžio. Žirgai skrenda boksuose po du, pats raitelis skristi negali, tačiau su jais skrenda visa padėjėjų komanda ir veterinaras. Be to, prieš skrydį į Omahą turėjome būti pasiruošę, turėti ten žmogų, kuris iš oro uosto paimtų žirgus. O kai skridome į Katarą, tuo pasirūpino organizatoriai.

Žirgai skrenda specialiai pritaikytais lėktuvais, taigi yra išvystyta visa industrija būtent arklių kelionėms.

- Jei nebus nemalonių netikėtumų ir startuosite Paryžiuje, ar svajonė jau savaime bus išsipildžiusi, ar pagalvojate ir apie vietą, kurią norėtumėte užimti olimpinėse žaidynėse?

- Varžantis su pačiais geriausiais, reikia atsižvelgti į tai, kad mūsų sportas yra subjektyvus. Kaip dailusis čiuožimas. Neturiu svajonės užimti labai aukštą vietą, nes žinau, su kuo varžysiuos ir kaip tie žmonės vertinami. Jie gali padaryti kelias klaidas, bet jos pradings tarp kitų procentų. Yra žinomumo faktorius. Kuomet esi niekam nežinomas, gali pasirodyti kaip tik nori, tau vis tiek neduos aukščiausių balų. Tačiau po truputį tu patenki teisėjams į akiratį, jie tave prisimena, ir procentai kyla ne tik todėl, kad tobulėji pats ir tavo arklys, bet ir dėl žinomumo.

Tiesą sakant, konkuruoti su pačiais garsiausiais jojikais yra labai sudėtinga, praktiškai neįmanoma. Pirmasis raitelių 10-ukas, o gal ir 15-ukas nesikeičia, jie tik rotuojasi tarpusavyje. Man labai geras rezultatas būtų patekti į antrąją varžybų dieną. Į ją patenka 30 duetų. O iš viso olimpinėse žaidynėse dalyvaus 60 duetų, taigi reikia aplenkti pusę varžovų.