Kas netilpo į Gineso rekordų knygą

Klausimėlis dramos gerbėjams: kokios spalvos Akademinio teatro uždanga ir kas joje pavaizduota? Neprisimenate? Nesikrimskite. Neatsakė net inteligentiškiausi žmonės, nuolatiniai premjerų lankytojai. Kai ji pirmąkart buvo pakabinta, ne iškart pastebėjo ir kažko į salę užbėgęs teatro direktorius Pranas Treinys. „A, uždanga jau kabo! Nepastebėjau“. Uždangos autorius apsidžiaugė: nepastebėjo - vadinasi, gerai.

Šiandien kalbiname vieną iškiliausių Lietuvos tekstilininkų Anicetą Jonutį, savo kūrybos 50-metį minintį retrospektyvine paroda Radvilų rūmuose, kuri veiks visą sausį.

- Kaip paaiškintumėte tą paradoksą: nepastebėjo - vadinasi, gerai.

- Teatras - ne kafešantanas. Čia turi dominuoti kiti dalykai, o uždanga - būti solidi, tauri, rimta.

- Jau keli dešimtmečiai mažas burinis laivelis supasi rusvose audinio bangose, kyla ir leidžiasi, plaukia į kairę ir dešinę...

- Uždangos „rusvumą“ sudaro maždaug 50 atspalvių siūlai. Ją nuausti truko visus metus. „Audėjo“ kombinate davė man geriausią audėją, o aš stovėjau šalia ir dirigavau: stabdžiau stakles, keičiau atspalvius - viskas pagal tiksliausią, smulkiausią eskizą. Kai visą tą muziką nuaudėm - marginti į Kauno šilko kombinatą. Ten išsigando: stakles sulaužysit! Mes marginam šilką, o čia - pusvilnė! Aš siūlau kompromisą: pabandykim bent metrą. Pabandėm. Išėjo kuo puikiausiai. Paviršinis marginimas iš savęs švelniai mirguliuojančiam audiniui suteikė dar daugiau gilumos, minkštumo, taurumo.

- Bet visos tos subtilybės matyti tik užlipus ant scenos, pačiupinėjus...

- Teisybė. Čia kaip su moterimi. Jei prisimeni, kad ji atrodė puikiai, bet negali pasakyti, kuo vilkėjo, vadinasi, buvo apsirengusi tinkamai.

- Į Radvilų rūmus atėję lankytojai pamatys gal patį įspūdingiausią eksponatą, kabantį čia jau penkti metai. Tai Lietuvos Gineso rekordų knygon patekęs rankų darbo gobelenas „Saulėtas miškas“...

- Jis irgi kitados kurtas kaip uždanga - Šiaulių „Nuklono“ karinės gamyklos kultūros namams.

- Suminėkite parametrus, praskynusius jai kelią į tą rekordų knygą.

- Beveik 100 kv.m ploto (6,7 x 14,3), 150 kg svorio. Ir likimas ypatingas. Vos spėjau atsiimti honorarą, paaiškėjo, kad tarybinė karinė gamykla likviduojama, keičia paskirtį ir kultūros namai. Kur dėti jau nupirktą gobeleną? Siūlo įsigyti man pačiam. Taip ir padariau. Sukišau ir visą honorarą ir krūvą „vagnorkių“. Ilgokai gulėjo namuose po lova...

- Kandžių džiaugsmui?

- Ne. Lentvaryje dažytų siūlų jos neįkanda. Restauratoriai tikrino - sveikutėlis.

- Kaip ji atsidūrė Radvilų rūmuose?

- Norėjau nufotografuoti. Dairiausi tinkamos patalpos. Tokia pasirodė besanti Radvilų rūmų didžioji salė. Uždengė ne tik ne itin gražią sieną. Ir spalvos - lyg specialiai taikytos.

- Tarsi patys Radvilos savo rūmams būtų užsakę.

- Gal ir jie nebūtų išpeikę. Bent jau darbuotojai labai džiaugiasi.

- Kaip vienas žmogus gali rankomis išausti tokį neaprėpiamą audimą?

- Audžiau nedideliame kambarėlyje savo staklėse dvejus metus. Po vieną „gabaliuką“, sveriantį beveik 20 kg. Tokių buvo aštuoni.

- Pakabinote nufotografuoti, o tebekabo ligi šiol...

- Nes tą 2007-ųjų vasarą prasidėjo ilgosios menų naktys („Tebūnie naktis“). Budrys pasakė: žmonės, atėję į menų naktį, pamatys „Saulėtą mišką“. Ir išties, jį tada pamatė iki paryčių per visus muziejus traukę šimtai žmonių. Kas ateis į mano parodą, pamatys ir šiandien...

- Jūsų audimuose vertingiausia ne tai, ką deklaruoja Gineso rekordų knyga. Ne viskas pasveriama, išmatuojama, suskaičiuojama. Kažkas ateina iš kitur...

- Gal iš vaikystės, gamtos... Gimiau Kuršų kaime, netoli Telšių. Neturtingoje daugiavaikėje (9) šeimoje. Namas ant kalniuko, pakalnėj - žuvingas ežeras. Netoliese ir Germantas, Šatrijos kalnas. Pro mus į malūnus, sutūpusius prie sraunios Virvytės, traukdavo ūkininkai. Stabtelėję atsigerti stebėdavosi: kokioj vietoj gyvenat!

Prisimenu mamą, kuri staklėse visad giesmes traukdavo. Jai audimas buvo šventas darbas. Ypatingas ritualas. Gal ir man iš ten ta trauka rankų darbui. Tik rankomis gali išgauti ypatingą audinio muziką, ritmą, švelnų, nenuobodų mirgėjimą.

- Du dešimtmečius kūrėte projektus kilimų fabrikui. Ar yra tekę privatiems asmenims?

- Yra. Mokslų akademijos prezidentas Matulis pageidavo nestandartinio dydžio namų svetainei. Nuvažiavau pamatuoti, suderinti. Ir ministrui Drobniui esu kūręs individualų. Ir Brazausko kabinetui. Beje, Brazauskas, jau būdamas prezidentas, užsakė ir herbinį gobeleną Prezidentūros posėdžių salei. Tai irgi rankų darbo kūrinys, kuriam panaudota 500 atspalvių siūlai.

- Kas tik vertingiausia - vis rankų darbo. Ar esate matęs, kaip rankomis audžiami, rišami kilimai tradicinėse kilimų šalyse?

- O taip! Kaukaze, Vidurinėje Azijoje. Ten kiekvienas kaimas turi bent po vieną audžiančią šeimą. Sėdi audėja su 7-8 metų vaikučiais - jų tik piršteliai mirga: užriša - nukerpa, užriša - nukerpa... Aš prie tokio kilimo (3x4) metus sėdėčiau, o ta šeimyninė artelė - per mėnesį! Po to tie ožkų, kupranugarių grynavilniai velėjami, skalaujami srauniose kalnų upėse...

- Šiandien jau daug kas būtuoju laiku - ir Lentvario kilimai, ir pedagoginė veikla - Čiurlionio menų gimnazijoje. Dailės akademijoje...

- Bet mano namuose tebestovi audimo staklės. Niekur nedingęs ir noras lieti akvareles, piešti...

- Ir šokti? Ne vienas esame jus matę šokant renesansinius šokius - ir gyvai, ir per televizorių...

- Kažkaip netyčia ten pakliuvau. Prieš porą metų „Puelli Vilnensis“ vadovas paprašė manęs pastovinėti, pavaikštinėti „dėl vaizdo“. Jei reikia - galiu. Taip bevaikštinėjant, bestovinėjant ir šokti įtraukė.

- Tikriausiai ne vienam jūs primenate ne tik kilmingą žilagalvį renesanso didiką, bet ir Vydūną...

- Esama ne tik išorinio panašumo. Esu apsigimęs vegetaras. Daug judu - po Vilnių važinėju tik dviračiu. Netingiu. Nesergu. Neliūdžiu. Ko, sveikindamas su Naujaisiais, linkiu ir visiems „Respublikos“ skaitytojams.