Kai angelai sargai šalia...

Trys procentai

Košmaras prasidėjo 2014 metų spalį. Audrius pasijuto prastai, ėmė trūkti oro. Kreipėsi į medikus, jiems simptomai leido spėti legioneliozės infekciją.

Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikos registratūroje prarado sąmonę.

Toliau - 43 parų miegas. Medikų sukelta koma - bandymas bent iš dalies atstatyti pažeistus plaučius ir palengvinti staiga išlindusio sepsio pasekmes.

Audrius sako iki šiol aiškiai prisimena sapnus komoje. Buvo ramu, gera, aplinkui negirdėjo pypsinčių reanimacijos aparatų. Tačiau žmonos Ingos, gydytojų, aptarnaujančio personalo balsai buvo aiškūs ir suprantami.

Prisimena girdėjęs žmonos atnešamus jam garsu įrašytus vaikų laiškus (sūnui tada tebuvo 8-eri, dukrai -15, tokio amžiaus vaikai į reanimaciją neįleidžiami, - red. past.), mena jos klausinėjęs, kaip jiems sekasi, ką veikią. Klausė mintimis.

Miegodamas matė dirbančias reanimacijos sesutes, nebyliai teiravosi, ką jos čia veikia, ar daug darbo, ar legaliai dirba.

Prisimena matęs save gulintį. Iš šono, iš viršaus. Tarsi nuotraukoje. Dalyvavo reanimacijos gyvenime. Be balso, be skausmo, be oro trūkumo, be mažiausio judesio.

Morfino sukeltuose gražiuose sapnuose Audrius sako neturėjęs nė mažiausios nuojautos, kad miršta. Nors prie jo lovos stovėjusius medikus ir girdėjo kalbančius, jog vilties išsaugoti gyvybę likę ne daugiau trijų procentų.

Po 43 parų Santaros klinikų medikai Audrių ryžosi žadinti: pažeistus plaučius medikamentais iš dalies pavyko atstatyti.

Atsimerkęs vyras pirmiausia pamatė žmonos akis. Toliau gydytojų klausimai: kuo vardu, kiek metų, iš kur, koks dabar paros laikas. Ligonis atsakė nesuklydęs. Gilus atodūsis: smegenys veikia!

Pajudinti galėjo tik rankų pirštus. Per 43 paras sudžiūvo kone visi galūnių raumenys.

Stebuklas be vilties

Tačiau organizmo imunitetą pažeidusios legioneliozės pasekmė - 2017 metų pabaigoje sutriko inkstų veikla, atsinaujino stiprus dusinimas. Audrius prisimena, buvo sekmadienio vakaras, bet šeima apsisprendė nelaukti: nuvežė į Respublikinę Šiaulių ligoninę. Pirmadienį - į Santaros klinikas.

Po savaitės inkstų funkcijos galutinai sutriko. Nuspręsta ligonį vėl gramzdinti į komą.

Sausį - kritinis momentas. Dabar Audrius žino, kad tada stojo ne tik inkstų, bet ir visų kitų gyvybiškai svarbių organų veikla. Plakė tik širdis.

„Trumpam pabudintas iš komos norėjau mirti. Bandžiau tai pasakyti. Aš pasidaviau. Buvau sunykęs ir fiziškai, ir psichologiškai“, - prisimena pašnekovas.

Medikai šįkart nebedavė nė vieno procento vilties. Paskambinę artimiesiems paragino paskubėti, kad spėtų.

Atsisveikinimas su žmona ir atvykusiu šeimos draugu, sako Audrius, buvo keistokas. Vietoj „sudie“ vyras išgirdo artimiausių žmonių ryžtingą kalbą, jog jis pernelyg stiprus yra, kad pasiduotų ir kad privalo kovoti, nes yra reikalingas.

Iki šiol nesupranta, kaip, bet kalba įkvėpė. Pagalvojęs, kad negali taip sau paimti ir išeiti. O čia dar dukros perduoti žodžiai: „Tėtis neturi teisės mūsų palikti“.

Gydytoja rezidentė Erika Šalčiūtė beviltiškoje situacijoje pasiūlė kovoti ne įprastiniais medikamentais, o kitokia jų sudėtimi.

„Žinau, kiek jėgų ir užsispyrimo prireikė tai mergaitei, kad įtikintų Santaros profesorius, kad jos sistema gali suveikti“, - sako Audrius.

Vyras sako, kad galima vadinti tai stebuklu, galima įvardyti ir kitaip, bet sistema tikrai suveikė: po kelių dienų „nurašyto“ ligonio organų gyvybinės funkcijos ėmė labai iš lėto atsistatyti.

Kovo pradžioje dar kartą, jau šeštą, A.Atkocevičiui buvo sukelta dirbtinė koma.

Kovo 13 dieną, per 40-ąjį gimtadienį, vyras sugrįžo namo.

Gydytojai E.Šalčiūtei Audrius siunčia tyrimus, aprašo savijautos pokyčius. Gydytoja Audriaus išgijimo ir reabilitacijos istoriją ketina nušviesti medikų konferencijose.

Dėkui dėkui

Po intensyvios reabilitacijos Audrius jau kelios savaitės kaip grįžęs į senąją darbovietę. Susijaudina kalbėdamas apie vadovo Agniaus gerumą. Svarbus Audriui ir vadovo padrąsinimas, kad jis privalo kuo daugiau bendrauti ir neužsidaryti savyje.

Labiausiai Audrius dėkingas savo žmonai Ingai, buvusiai šalia jo net tada, kai jai pačiai reikėjo paramos.

„Ačiū draugams, kurie mano žmoną ir vaikus palaikė, kai jiems buvo sunku, - sako vyras. - Tikėjimas yra stebuklas. Brangiausi žmonės įnešė indėlį į mano gyvenimą. Mano užduotis - sveikti“.

Audrius šiandien žino, kad yra 100 procentų pasirengęs kovoti už gyvenimą.

„Kad jūs tik žinotumėte, kokia laimė yra kvėpuoti!“, - viso pokalbio metu Audrius pirmąsyk plačiai nusišypso.