Šios savaitės įvykis - Atgimimas, šv.Velykos, kurių pirmoji diena jau ryt.

Artėjant šv.Velykoms, iš po žiemos miego bundanti gamta žadina ir žmogų. Atbusti iš dvasinio sąstingio ragina ir dvasios ganytojai. Vyskupas Jonas Kauneckas apgailestauja, kad vis dažniau šiandien viršų ima materialiosios vertybės, šalyje daugėja skyrybų, beglobių vaikų, girtuoklių ir narkomanų. Palinkėkime vieni kitiems, kad šios negandos aplenktų mūsų šalį.

- Šv.Velykos yra atgimimo šventė. Ar šiandien žmonės atgimsta iš to dvasinio sąstingio?

- Žmonių yra visokių - vieni lanko bažnyčią, kiti ne. Dauguma lietuvių šv.Velykas švenčia tik išoriškai - pirkiniai, dovanos, o reikėtų susirūpinti dvasiniu atgimimu. Tie, kurie lanko bažnyčią, tuo rūpinasi, bet Lietuvoje bažnyčią lanko vos 10 procentų gyventojų, prieš šventes ir per jas ateina truputį daugiau, atlieka išpažintį, atnaujina tikėjimą, dalyvauja Didžiosios savaitės pamaldose, bet tie skaičiai vis tiek ne tokie, kokių norėtųsi.

- Kodėl taip nutiko, kad žmonės nusisuko nuo tikėjimo?

- Tai susiformavo dar sovietiniais laikais. Prieš karą Lietuvoje bažnyčią lankė apie 50 proc. žmonių. Paskui tas skaičius ėmė mažėti. Dabar formuojasi jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusio krikščioniškojo jaunimo grupės, bet jos negausios.

- Bet visuomenė be tikėjimo - pasmerkta visuomenė...

- Jei nebėra dvasinių dalykų, žmogus nebeformuoja savo sąžinės ir dažnai pasiduoda visokiems materialiems malonumams. Niekam nėra paslaptis, kad dabar plinta ir narkotikai, ir šeimų skyrybų daugėja. Statistika rodo, kad Europos Sąjungoje daugiausiai skyrybų ir girtuoklystės atvejų. Žmonėms reikėtų grįžti prie tikėjimo, prie savęs formavimo. Lietuvą tos blogybės taip siaubingai palietė... Tiek nepalietė nei Rumunijos, nei Bulgarijos. Eurobarometras 2005 m. rodė, kad, pavyzdžiui, Lenkijoje sekmadieniais bažnyčią lanko 51 proc. žmonių. Pas mus tiek, ko gero, neateina nei per šv.Velykas, nei per šv.Kalėdas.

- Tačiau yra tokių, kurie teigia tikintys Dievu, bet besimeldžiantys namie, ne bažnyčioje?

- Jie taip deklaruoja, bet faktiškai jų moraliniam gyvenimui toks tikėjimas nebeturi įtakos. Dažnai susiduriu su tais, kurie sako, aš ne bažnyčioje, aš gamtoje pasimeldžiu. Aš jų paklausiu, kiek per paskutinį pusmetį buvote išėję kur į gamtą melstis. Pasirodo, nė karto. Tai reiškia, kad yra tik toks formalus kalbėjimas, bet faktiškai to tikėjimo nėra. Ir tokių žmonių mes nebegalime pasiekti. Jie į bažnyčią neateina, gal „Respubliką“ paskaitys, gal supras, kad reikia susirūpinti.

- Kokia yra ta tikėjimo galia?

- Jei žmogus tvirtai laikosi tikėjimo tiesų, meldžiasi, tai jis tikrina savo sąžinę, jei randa ką bloga, taiso. Pavyzdžiui, Vokietijoje tautos tyrimų institutas „Allensbach“ tyrinėjo skyrybų priežastis. Pasirodo, tarp tų žmonių, kurie kasdien meldžiasi ir šventadieniais lanko bažnyčią, skyrybų rodiklis yra 12 kartų mažesnis negu tarp tų, kurie tikėjimo nepraktikuoja. Štai kokia yra tikėjimo galia. Suprantama, jei žmogus meldžiasi, jis rūpinasi ir savo sąžine. Žmonės dažnai mano, kad vienaip ar kitaip reikia elgtis, nes toks yra bažnyčios įsakymas. Bet juk ne įstatymais reikia remtis. To nereikia nei Dievui, nei Bažnyčiai, pats žmogus turi jausti poreikį. Šito dažnai daugelis nesupranta. Kartais girdžiu priekaištą, kad bažnyčioje nuobodu. Na, paimkime kad ir labai įdomų pamokslą. Kiek jis trunka? 10 minučių iš valandos. Bažnyčia - ne teatras, nereikia eiti į ją, tikintis pamatyti spektaklį. To niekada nebus. Kad nebūtų nuobodu, pats turi melstis ir bendrauti su Dievu, o ne tik būti žiūrovas ir žiopsotojas.

- Ar dažnai susiduriate su tokiais žmonėmis, kurie yra nusivylę tikėjimu?

- Jei žvilgtelėsi į internetą, komentaruose pastebėsi tokių. Bet kažin ar tie komentarai yra nuoširdūs. Dabar Lietuvoje apskritai tvyro tokia mada, žmonės skelbiasi nusivylę ir Seimu, ir valdžia, ir Bažnyčia. Tie, kurie tiki Dievą tik paviršutiniškai, sako, kad Dievas jiems nepadeda. O tarsi jis turėtų padėti. Visų pirma žmogus turi save formuoti, remdamasis tikėjimo tiesomis, tada ir Dievas padės.

Šv.Velykos yra Jėzaus prisikėlimo šventė, norisi, kad ir žmonės prisikeltų savo dvasia iš visų negandų, pykčių ir visa ko, kas yra negera. Labai gerai pasakė Ukrainos laikinasis prezidentas: „Mūsų tauta dabar yra tokioje padėtyje, kad tik Dievas ir visų mūsų bendra malda gali padėti“. Kai Lietuvoje aplink matai tiek daug blogybių, pagalvoji, kad jei visi susitelktume bendrai maldai, visuomenė imtų keistis.

- Kokias šiandien didžiausias pagundas matote, kurios išveda iš to doros kelio?

- Didžiausios pagundos yra kad ir žiniasklaidoje propaguojamas tas laisvas, lengvabūdiškas žvaigždžių gyvenimas, kai penkis kartus tuokiasi, skiriasi. Visi tie spalvoti renginiai, šou vilioja jaunus žmones ir klaidina, formuoja netinkamą vertybių sistemą.

- Ką reikėtų daryti, kad tos šeimos vertybės būtų atkurtos?

- Vienas JAV institutas atliko tyrimus: pasirodo, tie, kurie tuokiasi bažnyčioje, skiriasi daug rečiau, o tose šeimose, kuriose praktikuojamas tikėjimas, skyrybų iš viso beveik nėra. Ne veltui Katalikų bažnyčia paskelbė šiuos metus Šeimos metais, sakomos maldos už šeimas, organizuojami renginiai. Trokštame, kad ir mūsų valdžia susimąstytų prieš priimdama įstatymus, kad šeima kuriama tik santuokos pagrindu. Dabar bandoma prakišti visokius įstatymus, kad šeima gali vadintis ir nesusituokę partneriai. O kur tokiu atveju garantijos vaikams? Pažiūrėkite, Lietuvoje tūkstančiai beglobių vaikų. Vaikų namuose beveik nėra našlaičių, yra tik tėvų palikti vaikai. Tai didžiulė tragedija. Užkaukazės respublikose apskritai nėra vaikų namų. Ten vaikais rūpinasi giminės, jei tėvams kas atsitinka. O kas dedasi pas mus?

- Tai kur link eina žmonija su tokiomis vertybėmis?

- Yra išleista daugybė knygų apie tai, kad Vakarų demokratijos šalys, paneigdamos amžinąsias šeimos vertybes, piršdamos visokias tos pačios lyties šeimas, eina į pražūtį. Jau Prancūzijoje beveik trečdalis gyventojų yra musulmonai, kurių šeimos yra tvirtos, kuriose beveik nėra skyrybų. Vokietijoje yra 8 mln. musulmonų. Vakarų šalys patiria demografinę krizę ir Lietuva nuo šito neatsilieka.

- Kuo ypatingas šiųmetis Velykų laukimas?

- Tuo, kad vis dėlto atsiranda žmonių, kurie rimtai susimąsto. Nuolat sėdžiu klausykloje, dalyvauju pamaldose ir susiduriu su žmonėmis, kurie po ilgesnės pertraukos ateina, priima šventą sakramentą. Žinoma, nežinau tų, kurie nutolsta nuo tikėjimo, pasiduoda tam materialistiniam gyvenimo būdui, kuriame vien malonumai ir turtai, bet, laimė, dar yra dalis žmonių, besirūpinančių savo dvasia.

- Ar jie laimingesni?

- Taip. Tai net yra nustatyta statistikos. Lietuvoje dar niekas to neskaičiavo, bet mano minėtas institutas Vokietijoje tyrinėjo žmonių laimingumą. Pasirodo, tie žmonės, kurie praktikuoja tikėjimą, yra 3-4 kartus laimingesni už tuos, kurie to nepraktikuoja. Lietuvius žiniasklaida dažnai apibūdina kaip nelaimingą tautą, o, pavyzdžiui, vieni iš laimingiausių yra slovakai ir lenkai. Slovakijoje yra didžiausias bažnyčios lankomumas Europoje - 61 proc., o Lenkijoje - 51 proc. Aiškiai matome, kad laimė ir tikėjimas tiesiogiai susiję. Todėl labai trokštame ir meldžiamės už savo žmones, kad jie grįžtų į tikėjimą. Aš nuolat dalyvauju pokalbiuose su tais, kurie ruošiasi santuokai. Įdomus dalykas, kad civilinių santuokų Lietuvoje mažėja, o bažnytinių daugėja. Tai geros vilties ženklas.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“