Jeigu pasibels pernykščio sniego pardavėjai…

Šiandien „Teisingumo registre“ vieši Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkas profesorius Ignas Vėgėlė ir žurnalistas, knygų autorius, visuomenės veikėjas Vidmantas Valiušaitis, kurio istorija ir paakino pagvildenti klausimą: ar saugus Lietuvoje žmogus, ar patikimos teisinės jo saugumo garantijos?

- Kaip jūs, Vidmantai, tapote atsakovu civilinėje byloje?

V.Valiušaitis: Daug šiandien kalbama apie teisingumą, teismus. Negalėčiau pasigirti šioje srityje sukaupta patirtimi, tačiau aš neturiu didesnių pretenzijų teismui, nes jis man keistomis aplinkybėmis iškeltą bylą išsprendė teisingai.

Atsakovo suole atsidūriau keistu būdu. Tai susiję su beveik 25-erių metų senumo įvykiais. 1994 m. buvau pakviestas redaguoti Kauno miesto savivaldybės laikraštį „Kauno laikas“, kurio leidyba dėl finansinių sunkumų buvo sustabdyta. Grupė Kauno savivaldybės deputatų, taip pat Seimo narių kauniečių paprašė gelbėti laikraštį, kuris buvo pradėtas leisti sykiu su Nepriklausomybe 1990 m. Pasakiau: aš sutikčiau pradėti nuo balto lapo, jeigu savivaldybė perims visas senas skolas ir problemas. Tai ir buvo padaryta: šį klausimą apsvarstė visos įmanomos komisijos ir kolektyviai pritarė pasiūlymui senus įsipareigojimus perduoti miesto tarybos valdybai, už šį sprendimą balsavo Kauno miesto taryba. Valstybinė įmonė „Kauno laikas“ „buvo reorganizuota į UAB „Kauno laikas“, kuri sėkmingai leido laikraštį. Aišku, buvo nelengva, prasidėjo 1994-1995 m. bankų ir neaiškių kredito kontorų masinė griūtis, „Lietuvos ryto“ redakcijos sprogdinimas ir kiti chaosą keliantys reiškiniai. Bet mūsų tiražas kilo. Vis dėlto turėjome per mažai laiko, kad mūsų UAB taptų pelninga, pagrindinis akcininkas atsitraukė. UAB valdyba priėmė sprendimą laikraštį uždaryti, bendrovę likviduoti, paskyrė likvidatorių su solidžia alga, nes buvo iš ko. Bendrovė įgijo likviduojamos įmonės statusą, o aš 1997 m. buvau atleistas (savo noru) iš vadovo pareigų, „Kauno laiko“ sąskaitoje palikdamas per 20 tūkst. litų.

Ir staiga gaunu pranešimą - po 22 metų! - kad įmonė nebuvo likviduota, o aš esu atsakingas, kad laiku nesikreipiau dėl įmonės bankroto. Pamaniau, supainiotas adresas, įvyko klaida. Pirmasis man laiškas buvo pretenzija, raginanti geranoriškai iki nurodyto termino sumokėti apie 7 tūkst. eurų administracinių išlaidų. Išsiaiškinau, kad man rašo skolų išmušinėjimo firmelė iš Šiaulių - paskambinau jos vadovui, paaiškinau, kad jam reikia kreiptis į likvidatorių, kuris pagal įstatymą tampa likviduojamos įmonės vadovu ir kuriam aš daugiau nei prieš 20 metų perdavęs visus reikalus ir senų seniausiai viską užmiršęs. Atrodo, žmogus suprato. Bet prabėgo dveji metai - ir gaunu šaukimą į teismą - atsakovo statusu civilinėje byloje.

- Profesoriau, ar normalu, kad po dvidešimties ir daugiau metų iš sąjūdietiškos praeities redaktorių ir žurnalistą pasiveja ieškinys? Per tą laiką daugybę kartų keitėsi ir Akcinių bendrovių, ir Įmonių bankroto įstatymai, nekalbant apie finansinius ir kitus dokumentus, kurių niekas per daug nesaugo. Ar teismas galėjo tokio ieškinio nepriimti?

I.Vėgėlė: Neuždrausi bet kuriam asmeniui kreiptis į teismą. Ši teisė į teisingą teismą, užtikrinanti galimybę kreiptis į teismą, tiek Vakarų Europoje, tiek pas mus yra suabsoliutinta. Todėl kiekvienas asmuo gali per teismą reikalauti atlyginti padarytą materialinę žalą ar neturtinius nuostolius. Kitas dalykas, kaip valstybei šį procesą sekasi subalansuoti, kad asmuo nepiktnaudžiautų šia teise, nes per 22 metus galima prisigalvoti ką tik nori. Kaip supratau, jūs išsaugojote dokumentus. Jeigu manęs tokio senumo dokumentų paprašytų, vargu ar juos surasčiau. Tai labai apsunkintų gynybą.

Tam yra numatyta ne vienas teisinis institutas, jo elementas, kuris prieš procesą arba jam prasidėjus neleistų piktnaudžiauti ieškovams. Pavyzdžiui, senaties terminas, kuris jūsų atveju yra 3 metai. Todėl keista, jog jūsų bylos, taip pat apeliacinės instancijos sprendimuose tai nėra akcentuojama, nors prabėgo net 22 metai, senatis viršyta daugiau nei 7 kartus, o ieškovas net neprašė bylos terminų atnaujinti (pats teismas be ieškovo prašymo, jo pateiktų įrodymų to negali savo valia padaryti). Vien tai jau gali kelti abejonių, ar čia nesusidūrėme su piktnaudžiavimu teise. Kitas teisinis institutas, padedantis išvengti piktnaudžiavimo teise, yra bylinėjimosi išlaidų priteisimas. Žmogus, paduotas į teismą, turi teisę reikalauti, kad teismas priteistų padengti advokato ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Ir trečias, pats rimčiausias, institutas - piktnaudžiavimas teise, apibrėžtas net atskirais proceso kodekso straipsniais, leidžiančiais proceso dalyvių padėtį, jų teises subalansuoti. Tačiau Lietuvos teismų praktikoje šie straipsniai gana retai taikomi. Todėl piktnaudžiavimo teise institutas nusveria teisę kreiptis į teismą - maža tikimybė, kad žmogus, vien padavęs kitą asmenį į teismą, būtų apkaltintas piktnaudžiavimu teise.

V.Valiušaitis: Iš tikrųjų man teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas, bet ieškovai, matyt, buvo patyrę profesionalai: jie jau proceso pradžioje pareiškė, kad niekuo nerizikuoja, nes jie atstovauja bankrutuojančiai bendrovei, kuri jokio turto neturi. Nors teismas jiems priteisė padengti išlaidas, bet tos bankrutuojančios bendrovės sąskaita tuščia, o jie lieka nuošalyje, tarytum niekuo dėti.

- Šiose bylose  - profesoriaus minėto piktnaudžiavimo teise požymių su kaupu. Pirmiausia ieškovas mėgino išsireikalauti tariamos žalos (daugiau nei 30 tūkst. eurų) atlyginimo iš Kauno miesto savivaldybės administracijos. Kai pralošė bylą, padavė į teismą V.Valiušaitį ir UAB „Kauno laikas“ likvidatorių Beną Mažeiką. Susidaro įspūdis, jog tai įgudę „sėkmės džentelmenai“, kurių darbas ir profesija - pardavinėti pernykštį sniegą. Visi minėti institutai, turėję apsaugoti nuo piktnaudžiavimo teise, nesuveikė.

I.Vėgėlė: Kai kalbame apie bankrutuojančias arba bankrutavusias įmones, yra keblumų su teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis. Jus padavė į teismą bankroto administratorius, iš kurio galima tiesiogiai prisiteiti tą jo atlyginimo dalį, kurią jam kreditorių susirinkimas paskiria iš likusio įmonės turto. Jūsų atveju bankrutuojanti įmonė jokio turto neturi... Manyčiau, tai spraga, kuria piktnaudžiautojai teise gali naudotis. Galima reikalauti atlyginti teismo išlaidas iš trečiųjų asmenų, nors tai būtų teismų praktikos naujiena.

Ar byla prieš jus pradėta sąžiningai, galima abejoti. Nepilnas ir netikslus duomenų pateikimas, remiamasi įstatymais, kurie jau nebegalioja arba tada dar negaliojo ir t. t. , visas procesas suveltas, nežinia ko siekiantis. Galiu pasiremti ir savo pavyzdžiu. Gaunu pranešimą, kad iki nustatytos dienos privalau sumokėti per 100 eurų. Rašau atsakymą: dėkoju už pranešimą, būkit malonūs, pateikite dokumentus, kodėl, už ką aš turiu mokėti. Gaunu prašymą: vadovaujantis asmens duomenų reglamentu, pateikite duomenis, kad tai tikrai jūs ir t. t. Jeigu žaidžiame, tai žaidžiame - rašau: aš nepateikiau Jums sutikimo valdyti mano asmens duomenų, o jeigu esu skolingas, prašau pateikti šiuo elektroniniu paštu dokumentus. Pasirodo, tai kažin kokia skolų išieškojimo įmonė.

- Šitas anekdotiškas atvejis nutiko teisės profesoriui. Jūs, Vidmantai, taip pat garsus žurnalistas, redaktorius. Tačiau ką daryti paprastam žmogui, kuris gyveno ramiai, be skolų, niekam neužkliūdamas, bet ūmai gauna laišką, prilygstantį grėsmingam ultimatumui: arba susimokėk iki nurodyto termino, arba laukia teismas. Žmogui teismas skamba grėsmingai: et, pamano, verčiau sumokėsiu tą šimtą eurų, kad atsikabintų...

V.Valiušaitis: Man šiek tiek keista, kad ieškinį teismas priėmė nagrinėti.

I.Vėgėlė: Teismas ieškinių nepriimti negali pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. Yra labai griežtos sąlygos, kada teismas gali nepriimti ieškinio. Europos Žmogaus Teisių Teisme vienas teisėjas nusprendžia, kartais išsamiau argumentuodamas, kartais mažiau, priimti jūsų bylą ar nepriimti. Daugelis teisininkų, advokatų kritikuoja tokią tvarką, nors pats teismas ir išvengia ieškinių potvynio. Bet taip gali būti užkirstas kelias labai svarbioms byloms.

Sutinku, įstatymų leidėjai galėtų pasvarstyti apie teisinę spragą: asmeniui, pateikusiam nepagrįstą ieškinį, nėra jokios atsakomybės. Jam bent kiek turėtų „skaudėti“.

- Iš tikrųjų Lietuvos pilietis gali tikėtis nemalonumų iš valdiškų namų - policija, prokuratūra, slaptosios tarnybos, mokesčių, statybos ir kitokios inspekcijos. Negana to, jį atakuoja visokios privačios firmos, skolų išmušinėtojai, net bankai. Medžioja lyg kiškį miške. Ką daryti žmogui, gavusiam raštą su grasinimais?

I.Vėgėlė: Iš tikrųjų, ką daryti žmogui, gavusiam tokį laišką? Pirmas dalykas - nebėgti, nesislėpti. Tai būtų pats blogiausias dalykas. Ne jūs privalote pateikti faktus, dokumentus, nes juos panaudos prieš jus, o anoji pusė, kuri reikalauja, nes ji turi pagrįsti savo reikalavimus - kas, kodėl, kaip, kada ir kur? Juk skolų išieškojimo bendrovės nusiperka ištisus paketus, per daug nesigilindamos, mechaniškai paleidžia laiškų su reikalavimais ir paraginimais konvejerį. Geriausia atsakyti į tokį laišką, bet jokiu būdu nepateikiant savo duomenų, nes tai yra jūsų turtas. Būtinai reikalaukite, kad jie pateiktų duomenis, faktus.

V.Valiušaitis: Tokioje situacijoje būtinas bent minimalus teisinis išprusimas. Mūsų visuomenės bėda - silpna teisinė sąmonė. Todėl žmonės, užklupti įvairių maitvanagių, pasimeta. Mano kolega, kitas bylininkas B. Mažeika buvo linkęs nuleisti rankas: gal susimokam, bala nematė. Matyt, anoji pusė to ir tikėjosi, kad dėl šventos ramybės stengsimės kuo greičiau viską baigti.

I.Vėgėlė: Jūs labai teisingai sakote, kad dažnai žmonės į tokius dalykus žvelgia nepakankamai rimtai. Jau iš ieškinio matyti, kad buvo tikimasi lengvesnio kelio. Tai rodo paskutinis, tarytum nesvarbus sakinys: neprieštarausiu, jeigu atsakovas nepateiks atsiliepimo; sprendimą priimti už akių. Ką tai reiškia? Teismas būtų sprendimą priėmęs už akių, be atsakovo dalyvavimo, vien pagal ieškovo pateiktus faktus; sprendimas būtų atsidūręs pas antstolius. Ir šį sprendimą, priimtą už akių, būtų nepaprastai sunku užginčyti.

- Tai štai kokios klastingos vilkduobės laukia Lietuvos žmonių. V. Valiušaitis, užuot sulaukęs padėkos ar net ordino, kad prieš 20 metų gaivino sąjūdietišką spaudą, gavo ieškinį iš Šiaulių privačios kontoros poetišku pavadinimu „Bankroto vizija“.

V.Valiušaitis: Lietuvos žmonių labui valstybė turėtų įdėmiau pasižiūrėti į tas skolų išmušinėjimo įmones. Iš tų žmonių elgesio teisme susidariau įspūdį, kad tai jiems rutina. Nenustebčiau, jeigu dalį savo pajamų jie susirenka iš piliečių, kurie mažiau teisiškai išprusę, netikėtai užklupti, išsigąsta, pasimeta. Čia didesnė teisinė apsauga ir griežtesnis teisinis reguliavimas tikrai nepakenktų.

I.Vėgėlė: Visiškai jums pritariu. Pavyzdžiui, advokatams Lietuvoje keliami griežčiausi reikalavimai, jie turi nuolat kelti kvalifikaciją, griežtai laikytis advokatų etikos kodekso ir t.t. Tačiau teismo procese dalyvauja ir teisiškai nereglamentuoti arba menkai reglamentuoti dalyviai, tarkim, minėtos skolų išieškojimo bendrovės, bankroto administratoriai, vertėjai ir t.t.

V.Valiušaitis: Ir neišsigąskite, bet susikaupkite, jeigu gausite laišką, pranešantį, kad jus aplankė „Bankroto vizijos“ iš Šiaulių.