Įveikusi taigą ir žmogėdras, suklupo Lietuvoje

Šiandien pasidomėsime, kaip vyko „ekskursija“ iš Lietuvos į Sibirą ir atgal su dvylikamete mergaite, kurią suvaidino kine debiutuojanti Anastasija Marčenkaitė.

- Taigi perėmėte kito režisieriaus pradėtą filmą. Ar pavyko panaudoti jau nufilmuotą medžiagą?

- Ne. Viskas nuėjo vėjais.

- Pasikartojo „Herkaus Manto“ istorija? Kai filmą perėmęs Marius Giedrys pradėjo beveik nuo nulio?

- Išeina, kad taip. Ir tokių istorijų - jau ne viena. Kai dėl nutrūkusio finansavimo vėjais nueina jau investuoti nemaži pinigai.

- Ar skiriasi jūsiškė filmo versija nuo anos?

- Kiekvienas režisierius bazinį scenarijų modifikuoja pagal savo patirtį, sugebėjimus, intencijas. Čia kaip batus pranešioti - kad tobulai tiktų tavo kojai, kad jaustumeis komfortiškai.

- Koks buvo pirmasis įspūdis, paėmus į rankas Prano Morkaus „Ekskursantę“?

- Vaizduotėje išvydau... „Žiedų valdovą“.

- Pasaką?!

- Taip. Stulbinantį vizualinį grožį. Slėpiningą neliestą gamtą, bekraštę Sibiro taigą, laukinius žvėris, uodų knibždančias pelkes ir - tą mergaitę. Kuriai dvejus metus tenka išgyventi tarp laukinių žvėrių, tarp tokių pat taigoje klaidžiojančių žmonių ir žmonių-vilkų. Kai sugrįžau iš savo vizijų į tikrovę, teko spręsti praktinius dalykus. Pirmiausia, ar įsileis Rusija, kuriai Sibiras - strateginė teritorija?

- Ar rusai yra filmo koproduktoriai?

- Iš pradžių buvo. Bet... savo nelaimei, startavome krizės išvakarėse. Kainos, tarifai radikaliai keitėsi. Mūsų disponuojamos pinigų sumos jau nebeužteko. Rusai susvyravo: mes turime apsvarstyti padėtį...

- Papasakokime skaitytojams filmo siužetą.

- Dvylikametę mergaitę motina iškiša pro ešelono langą kažkur jau už Uralo, maždaug 4000 kilometrų nuo Lietuvos. Pasako: eik į vakarus. Vakarai - kur leidžiasi saulė. Ir prasideda mergaitės kelias pėsčiomis. Sibiro taiga pilna tremtinių, nusikaltėlių, bėglių. Dauguma jai padeda, nes ji dar silpnesnė, pažeidžiamesnė už juos. Bet pasitaiko ir tokių, kurie, pabėgę iš nusikaltėlių kolonijų, varosi su savimi „mėsą“. Nes artimiausia geležinkelio stotis nuo įkalinimo vietų - apie 800-1000 kilometrų. Į rankas žmogėdroms patenka ir mergaitė.

- Ar nenunešė fantazija į kapitono Kuko laikų Polineziją?

- Iš pradžių ir man pasirodė, kad Morkus perlenkė lazdą su tais žiaurumais. Bet kai pradėjau skaityti realiais faktais pagrįstas istorijas, supratau, kad čia jokie pramanai.

- Kaip radot mergaitę?

- O, tai mūsų didžioji sėkmė! Buvo didžiulė atranka. Daugybė bandymų. Galiausiai... ji pati atėjo su mama. Perskaitė laikraštyje skelbimą ir įkalbino mamą ją atvesti. Tai ypatinga mergaitė. Labai švari, labai jautri, ypač plonos odos. Jei reikia - apsiverks. Žinoma, privalai rasti raktą, kaip tas emocijas atrakinti. Galiu drąsiai sakyti, kad mažoji Anastasija - beveik tokio pat lygio talentas kaip Natali Portman. Tik anoji - Holivude, šitoji - Lietuvoje. Taigi galimybės ganėtinai skirtingos.

- Ar buvo fiziškai sunkių epizodų?

- Ir nemažai. Reikėjo plaukti, nardyti, šokti - 50 metrų! - nuo tilto. Keliose scenose turėjo net skęsti.

- Tikiuosi, tam turėjote kaskadininkų?

- Turėjome. Bet mergaitė užsispyrė viską daryti pati. Kaskadininkai dalyvavo tik kaip garantas, apsauga.

- Ar buvo šalia mergaitės mama?

- Buvo. Labai jaudinosi. Žegnodavosi. Melsdavosi. Buvo toks epizodas, kai mergaitei reikėjo gultis tarp bėgių ir praleisti virš savęs traukinį. Operatorių grupė atsisakė filmuoti („Mes nefilmuosim mergaitės lavono“). Nors antrasis režisierius garantavo saugumą, jis jau turėjęs panašios praktikos su amerikonais. Be to, ir pati mergaitė pasirašė...

- Ar savo vaiką guldytumėte po traukiniu?

- Sunkus klausimas. Galiu pasakyti tik tiek, kad mudu su Anastasija vienas kitu absoliučiai pasitikėjome. Absoliučiai jos sužavėti buvo ir aktoriai maskviečiai - Riazanova, Garmašas.

- Sergejus Garmašas? Vienas talentingiausių ir labiausiai geidžiamų rusų aktorių? Ką jis turėjo suvaidinti?

- Rusų karininką, padedantį mergaitei. Perskaitęs scenarijų jis pasakė: scenarijus puikus, bet... prieš dvejus metus pas Vaidą vaidinau rusų karininką, gelbstintį lenkų vaikus. Nesu tiek išprotėjęs, kad dabar suvaidinčiau lietuvišką versiją. Be to, po Vaidos filmo Rusijoje jį taip užsipuolė! Taip sudirbo! Padarė vos ne rusų kino ir tautos išdaviku. Vis dėlto jis apsisprendė. Esąs ne tik Lietuvos, bet ir Tumino gerbėjas. O kadangi Tuminas ne tik jo, bet ir mano draugas, nebesą kur trauktis. Tik sąlyga: teks perrašyti scenarijų, kad jo personažas būtų „blogietis“!

Galvoju, skambinti Morkui ar ne? Nusprendžiau - pats. Per du vakarus sumečiau neigiamo personažo liniją. Padariau jį nuožmiu žudiku, priverstu gelbėti mergaitę grynai savanaudiškais sumetimais. Garmašas pasirašė.

- Ar filme apibrėžtas konkretus laikas?

- Tai 1948-1951 metai. Mergaitė pėsčia atkeliauja iki Krasnojarsko. Iki Maskvos. Iki Baltarusijos. Nebetoli ir Lietuva. Ją pasiekia tik gerų žmonių - rusų, ukrainiečių, žydų - dėka. Bet kai grįžta... namai užimti svetimų. Gyvena tie, kurie jos šeimą įskundė. Ir jie dar kartą įduoda bėglę, kad nereikėtų užleisti namų. Jos laukia antra kelionė. Man tai atrodė pernelyg žiauru. Sugalvojau dramaturginį sprendimą, kurio Morkus nebuvo numatęs, bet kuris jam labai patiko: žiūrovams turi būti aišku, kad mergaitė, vieną kartą grįžusi, vėl sugrįš. Ji jau žino kelią namo. Jau turi patirties. Daryk ką nori - jos neįveiksi. Ir tokios tautos neįveiksi.

- Koks prasmingas sugrįžimo filmas! Ypač dabar, kai jau netekome pusės milijono, iškeliavusio savo noru kita kryptimi.

- Išties, filmas labai svarbus Lietuvai, kuri ima prarasti identitetą, viltį, meilę. Tai patys svarbiausi dalykai, kurie mus dar gali palaikyti kartu. Kad neišsivaikščiotumėm.

- Regis, šiandien tautos nukraujavimo mastai ne mažesni...

- Manau, dar jų realiai nė nesuvokiame. Tada buvo pasipriešinimas. Rezistencija. Didžiulė trauka atgal. Dabar gi... mūsų kraujas išbėga kaip į kanalizaciją.

- Kiek trūksta, kad ta puiki istorija pasiektų žiūrovą?

- Apie 100 000 litų. Muzikai ir garso suvedimui. Jei filmas išeitų į ekranus, pinigai sugrįžtų. Parodytų tą filmą ir kai kurie Rusijos televizijos kanalai, bet... Lietuvos užsienio politika nėra pragmatiška, nėra linkusi ieškoti kompromisų. Todėl „rytietiškų“ iliuzijų neturiu.

- O jei atsigręžtume į kitą pusę?

- Lenkiją? Du mūsų filmai iš ten yra gavę labai rimtas paskolas, bet jie neatnešė norimo rezultato, neatsipirko. Rizikuoti trečią kartą lenkai nelinkę.

- Dar lieka privatus sektorius. Vienas verslo tūzas nemirktelėjęs paklojo milijoną, pralošęs lažybas...

- Kad ir verslininkai jaučiasi įžeisti netoliaregiškos valstybės politikos. Gal kas pasikeis po rinkimų? Bet negali visą gyvenimą laukti.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"