respublika.lt

Išlikimo Afganistane istoriją knygoje „Mano turbano paslaptis” papasakojusi Nadia Ghulam: „Jei kas nors būtų sužinojęs, būtų iškart mane nužudęs”nuotraukos (2)

2020 spalio mėn. 29 d. 15:47:40
Laisvė Radzevičienė

Diena, kai brolį praradusi afganė Nadia Ghulam užsidėjo vyrišką turbaną, yra krauju ištatuiruota jos širdyje. Jauna mergina neturėjo kito pasirinkimo, tik tapti vyru, apsimesti žuvusiu broliu. Nadios gyvenimo istorija atgimė knygoje „Mano turbano paslaptis". Bestseleriu pasaulyje tapusią knygą Lietuvoje išleido „Alma littera", išvertė Carmina Daban Sunyer ir Dovilė Kuzminskaitė.

×
nuotr. 3 nuotr.
Nadios gyvenimo istorija atgimė knygoje „Mano turbano paslaptis“. Asmeninio archyvo nuotr.


Iš Afganistano ištrūkusi ir Barselonoje šiandien gyvenanti Nadia Ghulam atsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus.

- Nadia, jūsų knyga, kurią parašėte kartu su Agnese Rotger, prasideda labai šviesiai. Ar toks ir buvo jūsų vaikystės Afganistanas?

- Afganistanas yra šalis, kurią karas niokoja jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Gimiau ir užaugau Kabule. Tai buvo nuostabus mano vaikystės miestas iki tos dienos, kol nepradėjo kristi bombos. Moterys šiame mieste mėgavosi laisve ir nepriklausomybe, mokyklos buvo atviros, o mano tėtis turėjo nuolatinį darbą. Kabulas, jei lyginsime jį su Irano ir Pakistano miestais, buvo progresyvus ir išsivystęs. Sunku įsivaizduoti, tačiau dar visai neseniai - praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 7-ojo pradžioje, moterys mano krašte nešiojo mini sijonus ir tai simbolizavo socialinę laisvę. Kabulo gatvėmis važinėjo elektriniai autobusai, o ligoninės ir mokyklos buvo aprūpintos viskuo, ko reikėjo, kad jos galėtų veikti sklandžiai. Paslaugos ir visuomenė anuomet funkcionavo taip, kaip ir turėtų.

- Tačiau prasidėjo karas ir miestas pasikeitė taip, kad jums liko vienintelė išeitis - užsidėti turbaną?

- Ne tik mokyklos ir ligoninės buvo sugriautos, bet ir žmonių mentalitetas - daugybės afganų elgesys visiškai pasikeitė. Prieš karą moterys ėjo į darbą, susitikdavo su draugėmis, leido laisvalaikį, kaip panorėjusios, o po karo viskas radikaliai pasikeitė. Moterų teisės buvo taip suvaržytos, kad rasti darbą joms pasidarė misija neįmanoma. Mūsų šeima liko be maitintojo, aš privalėjau dirbti. Vienintelė galimybė tai padaryti - apsimesti vyru ir prisijaukinti turbaną.

- Jūsų brolis žuvo per sprogimą. Kaip išgyvenote jo mirtį? Ar niekada nesinorėjo keršyti?

- Brolio mirtis mane stipriai sužalojo, ir toliau skaudina, iki šių dienų. Tokios didžiulės netekties, neįmanoma pamiršti. Nešiojuosi tą skausmą, mokausi gyventi juo, dažnai pagalvoju, kad jis manyje stiprina - ir moterį, ir asmenybę, ir savo tėvų dukrą, ir seserį savo seserims. Kerštas reiškia smurtą, o šį žodį jau seniai išbraukiau iš savo žodyno. Į situaciją, kuri man nutiko, pasirinkau žiūrėti su meile ir supratimu. Kad tai, šiandieninei Nadiai, niekada netektų kentėti taip, kaip kentėjau aš.

- Ką reiškia moteriai prisiimti vyro pareigas jūsų šalyje? Ir kas būtų įvykę, jei nebūtumėte priėmusi tokio sprendimo?

- Afganistane, jei moteris imasi vyro darbų ir vaidmens, daugeliui tai rodosi niekinga ir netgi neįmanoma. Tačiau man atrodė taip: esu tikrai ne mažiau stipri nei vyrai. Kodėl negalėčiau būti lygi su jais? Ir tai - ne vien apie lyčių lygybę, labiau - apie svajones ir įkvėpimus. Jei tomis dienomis nebūčiau apsisprendusi, labai gali būti, kad mano šeima, kaip ir daugelis šeimų Afganistane, būtų mirusi iš bado.

- Ar prisimena dieną, kai pirmą kartą užsidėjote vyrišką turbaną?

- Visada prisiminsiu. Toji akimirka ištatuiruota mano širdyje.

- Po turbanu nešiojotės, tuometinės visuomenės akimis, baisią paslaptį. Kas būtų jei ji būtų išaiškėjusi?

- Jei kas nors būtų sužinojęs mano paslaptį, šiandien būčiau negyva. O mano knygos jūs neskaitytumėte.

- Gerai žinote, ką reiškia moteriai prarasti dalį savęs. Būti kažkuo kitu..?

- Niekada nemaniau, kad po turbanu praradau savo moteriškumą. Kiekvieną dieną tikėjausi, kad ateis kita diena ir aš grįšiu į pasaulį savimi - ne Zelmaï, o Nadia. Puoselėjau šią viltį dešimtmetį, kiekvieną mielą dieną planuodama žingsnį į priekį.

Žinojau, kad galiausiai išmuš valanda, kai nebegalėsiu apsimetinėti vyru. Brendau, mano kūnas keitėsi, buvo neįmanoma to paslėpti. Turiu nepaprastą vaizduotę, man buvo gera manyti, kad kūno pasikeitimas atvers galimybę palikti miestą, išvykti į kitą Afganistano regioną ar išvis į kitą šalį. Buvo gera galvoti apie tai, kad kūnas parodys man kelią ir išėjimą iš situacijos, kurios įkaite buvau tapusi.

- Ar būti berniuku jūsų šalyje lengviau nei būti mergaite? Ar būti moterimi, net ir moderniame pasaulyje, sunkiau nei būti vyru?

- Šalyje, kurioje vyksta karas, kuri pilna baisiausio įsivaizduojamo smurto, sunku būti tiesiog žmogumi - ir vyru, ir moterimi. Tai buvo laikas, kai talibų rėžimas nusprendė, kad moterys negali dirbti, todėl ir turėjau apsimesti vyru, kad galėčiau išlaikyti savo šeimą. Buvau vyru tarp moterų, ir moterimi - tarp vyrų, vadinasi, man buvo dvigubai sunkiau. Kai galiausiai ištrūkau ir atvykau į Europą, kai pamačiau, kad čia moterys mėgaujasi lygiomis teisėmis, mane apėmė ekstazė. Šiandien taip nebemanau.

- Argi ne paradoksas - slėptis, kad taptum laisva? O gal laisvai sielai iš tiesų kliūtys neegzistuoja?

- Laisvė yra kiekvieno mūsų viduje, ne išorėje. Rūbai ir uniformos - tik fasadas, svarbiausia, ką kalba širdis. Daugybė vyrų ir moterų pasaulyje nesupranta, kas yra laisvė. Jie supranta žodį ir konceptą, tačiau tik maža dalis yra pajutusi tikrąją vidinę laisvę. Kai tavo siela laisva, niekas pasaulyje negali tavęs sustabdyti.

- Iki šešiolikos nemokėjote nei rašyti, nei skaityti. Ar taip ir šiandien gyvena Afganistano moterys?

- Situacija mažai keitėsi - vyrai ir moterys nukentėjo, o ir toliau kenčia nuo karo. Kare švietimas nustumtas į šoną. Kabule, regis, situacija gerėja, kai miestą okupavo amerikiečiai, atkeliavo kapitalizmas. Buvo privatizuota švietimo sistema, taigi, mokslas pasiekiamas tik nedaugeliui, visiems kitiems - brangus ir sunkiai prieinamas.

- Dabar gyvenate Barselonoje. Ar sapnuojate savo gimtinę?

- Mano svajonė yra vieną dieną sugrįžti į savo šalį, kad joje galėčiau dirbti drauge su naująja savo tautiečių karta. Per 12 metų Barselonoje pavyko baigti studijas ir daug pasiekti, taigi, tikrai žinau, kad švietimas ir edukacija mano šaliai yra kaip niekada reikalinga.

- Į Kataloniją atvykote labai pavargusi. Kas padėjo grįžti į normalaus gyvenimo vėžes?

- Mano gyvenime turi tris svarbiausius pamatus: išsilavinimą, tikėjimą ir mano motiną. Palikau ją Afganistane, dėl to susikoncentravau į išsilavinimą ir tikėjimą. Pasiklioviau Dievu, prašiau jo, kad galėčiau siekti mokslų Ispanijoje. Neabejoju, jog tai, kad turime tikslų, mums leidžia tvirtai ir užtikrintai judėti į priekį. Mano gyvenimas niekada nebuvo normalus, visada gyvenau nepaprastomis aplinkybėmis. Negaliu pasakyti, kad sunkumai jau baigėsi, tačiau turiu vilties, kad vieną dieną būtent taip ir nutiks. Štai kodėl netgi dabar, būdama saugi, kasdien stengiuosi sau kurti geresnį gyvenimą.

 

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (2)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar gerai, kad Ramūnas Karbauskis palieka Seimą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar dėl pandemijos pasikeis Jūsų išlaidos kalėdinėms dovanoms?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +6 C

+1 +2 C

 

+1 +3 C

 +6 +10 C

+3 +5 C

 

 +4 +8 C

0-5 m/s

0-5 m/s

 

0-5 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.1865 PLN - 4.4666
RUB - 90.1119 CHF - 1.0833
GBP - 0.8901 NOK - 10.6768

Nuorodos