- Ką norėjote atskleisti, kurdamas fotografijų ciklą „Tai, ko nebebus“? Tai dokumentinis, socialinis projektas? - paklausiau Tado KAZAKEVIČIAUS

- Tai yra dokumentinės fotografijos ciklas, tęsiantis Lietuvos humanistinės fotografijos tradicijas. Tai net nėra socialinė fotografija. Neturėjau tikslo analizuoti kokių nors gerų ar blogų temų. Tai yra mano labai subjektyvūs pastebėjimai.

- Pasirinkote kaimą, ne miestą. Kodėl ne miestą, kurį geriau pažįstate?

- Taip, aš esu miestietis. Šiaulietis. Iš tiesų, aš netrumpą laiko tarpą gyvenau ne Lietuvoje. Būdamas Jungtinėje Karalystėje ir ten fotografuodamas, pradėjau neberasti to žmogaus, kuris mane domintų. Ne tiek vizualiai, kiek apskritai, bendrąja prasme, kaip fotografijos subjekto. Tuo metu susidomėjau analogine fotografija. Mane išskirtinai pradėjo dominti Amerikos fotografija didžiosios ekonominės depresijos, migracijos metu. Sugrįžęs į Lietuvą, tą žmogų, kurio nebegalėjau pasiekti amerikietiškoje istorijoje, radau Lietuvos kaime. Tai buvo tarytum priartėjimas prie mane jaudinančios temos iš kitos pusės.

Lietuviško kaimo tema yra plati kaip pasaulis. Balys Buračas fotografavo, Antanas Sutkus, Arūnas Baltėnas, daugelis kitų... Kiek kartų, tiek provincijos fotografuotojų. Mane provincija domino kaip gražus, sentimentalus dalykas, ne kaip socialinės atskirties objektas. Aš provincijoje radau labai gražų žmogų. Nepasakyčiau, kad kaimą būčiau iki tol labai gerai pažinęs. Mano ryšiai su kaimu buvo ne artimesni, nei kiekvieno kito mieste gyvenančio lietuvaičio, turinčio kaime močiutę. Visada jaučiu trauką kaimo žmogui. Aš vaikščiodavau ir po miestą, fotografuodamas žmones, bet kuo toliau, tuo labiau ko ieškojau mieste neberasdavau.

- Gal prisimenate, kokią pirmą Lietuvos kaimo apylinkę aplankėte? Kada prasidėjo, kaip jūs pats sakote, ta sentimentali kelionė į kaimą?

- Negalėčiau pasakyti, kada ir kur tiksliai prasideda ta mano serija. Taip natūraliai viskas sukrito, kad net neįmanoma atsekti pradžios. Toks tuo metu buvo mano fotografavimo stilius. Ieškodavau žmonių, gyvenančių miesto pakraščiuose, senuose namuose centre. Ilgainiui taip susiklostė, kad tą žmogų suradau provincijoje ir nuėjau keliu, kuriame yra jausmas lietuvio lietuviui. Kai kurios fotografijos, atvedusios į tą kelią, fotografuotos seniai. Mano planas buvo keliauti su fotoaparatu per Lietuvą penkerius metus ir apkeliauti ją visą. Pirmosios kelionės buvo 2014 metais, šiai vasarai buvo likę tik tam tikri archyvavimo dalykai. Artefaktų, daiktų, objektų, kurie reikalingi būsimai parodai, rinkimas. Esu suskaičiavęs - ciklą kūriau penkerius metus, nuvažiavau apie 7 tūkst. kilometrų. Lietuva apvažiuota daugiausia mopedu. Ši priemonė man atrodė tinkamiausia pasirinktam tikslui.

- Jūsų žmonės gražūs. Gražūs ir taurūs. Ar esate bandęs fotografuoti kitokius žmones? Tarkime, girtuoklius, narkomanus?

- Visų pirma, manęs ta tema netraukia. Mano tikslas parodyti ne tamsiąją gyvenimo pusę, kuri galbūt ir egzistuoja. Mano tikslas  - parodyti grožį. Tai, kas miela, artima, gražu. Man kaimas toks ir yra. Atsiminimų kaimas. Jo šviesa, ramus žmogus, randantis laiko lėtai šnekai. Žmogus, kuris pakviečia kavos, vaišina valgiais nuo savo stalo. Man atrodo, kad toks yra mano paties vidus. Esu truputį svajotojas, idealistas, tikiu gražiais dalykais. Kai aplink yra tiek daug rodančių bloga, atsikandi tų blogų dalykų. Mes pavargę nuo skausmo, ligų, nepriteklių, problemų. Aišku, ir mano supratimas toje serijoje yra specifinis. Kai kurie žmonės ir ten paliesti skurdo. Bet tai yra daugiau žiūrovo klausimas, ką jis iš to pasiima. Vienas galbūt regi nuostabiausius atsiminimus su močiute, kitas temato apleistus namus. Kaimas nyksta, bet jis nyksta jau šimtmečius. Sakyčiau, kad kaimas nuolat patiria transformaciją. Galime pasiimti Balio Buračo nuotraukas iš 1920 metų ir klausti, koks kaimas buvo tada. Neabejoju, kad bet kuris to meto rašytojas, menotyrininkas būtų pasakęs, kad tai yra paskutinis lietuviškojo kaimo paveikslas. Kaimas ne nyksta, jis keičiasi ir tai yra gyvas procesas. Galiu beveik duoti garantiją, kad režisieriaus Roberto Verbos „Šimtamečių godose“, tikrai matome paskutines kaimo močiutes, kurios mokėjo visas tautines dainas ir dainuodavo jas kas dieną. Dabar tokių žmonių tikrai vos keli. Mūsų kaimas yra labai gražus, žmonės labai geri, artimi, nuoširdūs, prisileidžiantys. Ko nepasakyčiau apie miestą. Miestas keičiasi beprotiškai ir keičiasi į daug blogesnę pusę. Panašiai, kaip buvo ekonominės depresijos metais Amerikoje, kai kaimas emigravo iš agrarinių regionų dirbti pas didžiuosius fermerius, į miestus. Tai matome ir dabar. Agrarinis žmogus iš kaimo dingsta ir nusėda kitur - Europos sostinėse, Lietuvos miestuose. Nykimas yra, bet dar yra be proto gražu tai, kas likę. Aš sakyčiau, kad kaimo pabaiga ateis tada, kada ten nebeliks gyventojų, kurie iš kartos į kartą ten gyveno.

- Senąjį kaimą žmonės linkę idealizuoti, bet gyventi ten nė vienas nenorėtų. O jūs, Tadai, ar norėtumėte gyventi kaime?

- Čia jau kitas klausimas... Kaime turbūt aš nepritapčiau, nes ten negimiau, kitaip užaugau, mano kitokios vertybės. O kas žino, jeigu būčiau kaime gimęs, gal nepastebėčiau to žavesio, kokį dabar matau? Kartais grožį suvoki tik šiek tiek nuo jo atsitolinęs. Sutinku, asketišką kaimo žmogaus gyvenimą aš romantizuoju, bet tam man nereikia pastangų. Matau, kaip kaimo žmonės bendrauja ir kaip tai skiriasi nuo paviršutiniško žmonių bendravimo mieste. Kuklus gyvenimas provincijoje sukuria bendruomeniškumą, ko nebėra niekur kitur, ir ypač jo nėra miestuose. Bendruomenėje gyvenantys žmonės jaučiasi laimingiausi, nes jie - ne vieniši.

- Ar užsieniečiui fotografui Lietuvos provincijoje pavyktų pamatyti tą patį, ką matote jūs, būdamas lietuvis?

- Labai geram humanistinės fotografijos meistrui užsieniečiui turbūt irgi pavyktų. Gal tik šiek tiek paviršutiniškiau. Jo akys alkanos, gal prisimintų savo ar tėvų jaunystę. Man buvo paprasčiau, aš ne tik alkanom, aš pasiilgusiom akim mačiau Lietuvą. Ten praleistas laikas man davė užsieniečio akis, bet supratimas liko lietuviškas. Lietuviška prigimtis, lietuvio pajautimas, gimtoji kalba, papročių suvokimas, man būnant užsienyje, niekur nedingo. O Lietuvoje man ir žolė žalesnė.

- Ar Anglijoje gyvendamas nebandėte fiksuoti tenykščių gyvenimų, žmonių? Gal iš ten parsivežėte kokią dokumentinę fotografijų seriją?

- Važinėdamas po Europą fotografuodavau vyresnius žmones. Taip atsirado ciklas „Nepažįstamieji“. Visada prie nuotraukų pridėdavau fotografuoto žmogaus gyvenimo istoriją. Turiu prisipažinti, to, ko ieškojau, ten nerasdavau. Bandžiau, bet man tie žmonės yra sunkiau perprantami. Tarkime, nuvažiuoti į Velsą ir sukurti ciklą apie velsiečius gana sudėtinga. Turi truputėlį daugiau apie tuos žmones žinoti ir geriau juos jausti.

- Gal turite minčių pratęsti dūlančių istorijų seriją? Kokiomis spalvomis ją papildytumėte? O gal nieko kito ir nesinorėtų?

- Kaimo temą po truputį jau pabaiginėju. Ruošiuosi išleisti albumą, rengiu parodą. Gal kada nors sugrįšiu, bet truputėlį kitaip. Ciklą „Tai, ko nebebus“ fotografavau juostiniu fotoaparatu. Gal keisis darbo priemonės, kitaip fotografuosiu, bet fotografuosiu taip pat, iš širdies. Tokiu pačiu principu prieidamas prie žmogaus. O kaip žmogus bus pasikeitęs, tai priklauso ne nuo manęs.