Karantinas mus suvarė į namų, butų narvelius. Kauno Laisvės alėja rečiau pražingsniuoja du „Poezijos pavasario" laureatai - poetė, vertėja Tautvyda Marcinkevičiūtė ir jos vyras, poetas Gintaras Patackas. Tiesa, kai veidus dengia kaukės, galima ir prasilenkti. Nors seniai norėjau paklausti laikinosios sostinės centre gyvenančios Tautvydos, kaip ji jaučiasi dabar, kai visuomenė vos ne kasdien vis labiau skaldoma. Viešumoje išsakoma ne nuomonė, dabar įprasta pravardžiuotis, plūstis ir gąsdinti. Tarsi ne šv.Velykų laukia, o progos susidoroti su kitaip mąstančiais žmonėmis.,
1 nuotr.
„Man atrodo - kiek žmonių - tiek ir nuomonių, - visai ramiai atsakė T.Marcinkevičiūtė. - Viskas priklauso nuo žmonių kultūros. Neseniai pasikeitė valdžia, tačiau visuomenė, kasdien susidurdama su naujais iššūkiais, prie jos dar nepriprato. Pandemija ir karantinas sukelia depresyvias būsenas. Lauke jau pavasaris, o pavasarį po žiemos visiems trūksta vitaminų.
Žmonės mano, kad pasirodys Deus ex machina kaip Antikos teatre - ir visiems viskas bus gerai. Bet visiems niekada nebūna gerai. Kai tokia laukimo nuotaika, krizė dėl „kovido" nesibaigia ir viskas susideda į krūvą."
- Ir jūs, ir aš pažįstame ir pažinojome ne vieną LGBT bendruomenės narį, gražiai visi sutarėme ir vieni kitiems gyventi netrukdėme. Kas pasidarė dabar?
- Pažįstami retai išeidavo į viešumą. O dabar užuolaida pakyla kaip teatre. Visuomenė juos mato per daug atvirai. Atrodo, kad vyksta naujas spektaklis, o mes - tik žiūrovai, negalintys nieko pakeisti.
Nuo žmonių kultūros priklauso. Iš tikrųjų įžeidžia nemokėjimas pasirodyti viešojoje erdvėje, nemokėjimas valdyti savo emocijų kalbant su kitu žmogumi, nemokėjimas suvaldyti savo instinktų, bet turime išmokti vidinės kultūros. Tiek tarpusavyje, tiek politikoje.
- Prieš kelis dešimtmečius, kai miestuose siautėjo organizuoti banditai, reketininkai, mes buvome bent išoriškai ramesni. Nesidraskėme, nekibome į atlapus dėl kiekvieno žodelio.
- Nesidraskėme gal dėl to, kad buvome per daug užguiti, o dabar ir gėjai išėjo į viešumą.
Kiekviena valstybė turi pereiti šiuos etapus, bet mes dar nebuvome susidūrę su tokio atvirumo faze.
- Jūs esate tikintis žmogus. Kaip vertinate žmones, netgi garsius menininkus, kurie leidžia sau viešai nurodinėti, kaip kunigas turi kalbėti?
- Burnoti prieš kunigus - tai burnoti prieš Dievą, nes kunigas yra Dievo statytinis. Įžeidinėti - tai smūgiuoti žemiau bambos.
- Kai neva vis labiau laisvėjame, tradicinių pažiūrų žmonės vis labiau bijo viešai išreikšti savo pažiūras. Pavyzdžiui, viena žinoma aktorė prisipažino, jog jai labai opus kunigų puldinėjimo klausimas, kaip žmogus ji labai asmeniškai tai išgyvena, tačiau viešai nekalbės.
- Dauguma išsigandę, nes viešai prabilę tuoj sulauks visuomenės reakcijos ir apdrabstymo purvais.
- Per karantiną poros jaučia įtampą, kartais net nutaria skirtis, o kaip jūs su poetu Gintaru Patacku?
- Jaučiame vienas kito petį. Net be žodžių vienas kitą suprantame. Šiemet jau bus 35 metai, kai esame kartu. Prieš penkerius metus atšventėme perlines vestuves, o dabar, atrodo, bus akvamarininės. Reikės vėl švęsti. Būtina švęsti gyvenimą. Joks „kovidas" nesutrukdys.
