respublika.lt

Gyventi, kad girdėtum savo mintis

(0)
Publikuota: 2016 birželio 19 11:10:14, Alia ZINKUVIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 3 nuotr.
Andrius Seselskas. Stasio Žumbio nuotr.

Kelmiškis Andrius Seselskas - jaunas perspektyvus dailininkas, kurio darbai laukiami ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Vokietijos, Ispanijos galerijose. Jo vien pieštuku piešti siurrealistiniai kūriniai panardina į neišmatuojamą fantazijos ir mistikos gilybę, o simboliai nejučia rodo kelią prie paties pagrindo - lietuviškų padavimų, tautinės pasaulėjautos, jautrių istorijos išgyvenimų. Dailininko įsitikinimu, semtis įkvėpimo iš savo šaknų yra natūralu, jis tik apgailestauja, kad modernus pasaulis kai kam apsuka galvas ir imama tarsi gėdytis savo tautiškumo.

 

- Jūsų namų Kelmėje kieme jau daug metų plevėsuoja istorinė Lietuvos valstybės vėliava - kodėl tai jums svarbu?

- Apie tai keista net kalbėti - juk didžiuotis ir džiaugtis, kad esi lietuvis, yra visiškai natūralu. Ir mano vaikai tą žino - mums visiems geltona, žalia ir raudona spalvos tiesiog į kraują įaugusios. O istorinė vėliava, gerai pamąsčius, gal netgi turi didesnį dvasinį užtaisą už trispalvę, kadangi ilgesnė jos istorija, ir mūsų valstybės istorija taip pat ne vieną amžių skaičiuoja.

Kai buvo atkurta Nepriklausomybė, buvau dar tik paauglys, ir tada trispalvių buvo visur, visi nešiojosi ne tik per šventes. O paskui įstojome į Europos Sąjungą ir kažkas nutiko... Gal pasidarė gėda tautinius simbolius visur demonstruoti? Bet mūsų šeima brangina lietuvišką simboliką - į visas šventes su vaikais einame dėvėdami trispalvius šalikus, kepures, riešines, turime ir vėliavėles.

Su bendraminčiais visada tautinių švenčių proga sugalvojame įvairių akcijų, kad būtų žmonėms įdomu, patrauklu, nebūtų rutinos. Pamenu, tiesa, jau senokai, rengėme meninę akciją „Pasirašyk ir tu Nepriklausomybės aktą“. Buvo balta salė, didžiulis stalas balta staltiese užtiestas, balti šviestuvai, ir žmonės balti stovėjo - mūsų signatarams sukūrėme tokią atmosferą... Daug galėčiau pasakoti, bet, sakau, kiekvienas dalykas, prie kurio pridedu ranką, turi būti meno kūrinys - ne tik gražus ar negražus, bet jis turi jaudinti, žadinti emociją.

- Ar nebijote, kad vieną kartą tik su bendraminčiais ir švęsite Nepriklausomybės dieną ir kitas nacionalines šventes?

- Pamąstau kartais ir apie tai. Sudėtinga nustatyti, kas visgi su mumis vyksta. Yra kažkiek logikos, kad galbūt tas išorinis šventimas žmonėms pradeda priminti sovietmetį... Tautines šventes tada švęsdavo žmonės tik savo širdyje arba su labai artimais.

Bet aš matau ir kitą pusę - mano žmona dirba progimnazijoje, kur ugdomi patys mažiausi vaikai, iki 8 klasės. Jie turi daug užsiėmimų tautine tematika, rengia šventes, patys visko prisigalvoja - tai didžiulę vėliavą, kur visa mokykla neša, tai trispalvės spalvų balandžius karpo.. Paskui tie vaikai, išėję į gimnaziją, sako ten pasiilgstantys tautiškų švenčių. Vadinasi, kažkam tai rūpi, o kažkam - nelabai...

- Jūsų darbai vadinami siurrealistiniais, bet juose galima rasti daug su tautos istorija ar padavimais susijusių simbolių, o už „Vilniaus padavimų“ iliustracijas gavote net tarptautinį apdovanojimą. Manote, kad ir modernus menas gali neatitrūkti nuo tautinių ir istorinių šaknų?

- Taip, mano darbuose viskas užkoduota, yra labai daug senovės, istorijos motyvų, simbolių. Man tai patiko nuo vaikystės, ir aš labai daug skaitau. Užaugau mokytojų šeimoje, mama ypač mėgo knygas, namie buvo apie 2 tūkst. knygų biblioteka. Ir istoriniai faktai, ir padavimai užsifiksuoja pasąmonėje, galima juos iš ten „ištraukti“, suintriguoti žiūrovą.

Kartą vaikai manęs klausė, kas yra siurrealizmas. Sakiau, kad tai tarsi maišymas to, kas yra realybėje, su sapnais. Juk sapne įmanoma viskas - maži dalykai virsta dideliais ir atvirkščiai, vienas su kitu persipina, regis, neįmanomi dalykai, ir žmonės pas mane tarsi pereina vienas į kitą, nes savo dvasiniame pasaulyje mes galime būti, o ir esame vieni kitiems daug artimesni, nei realiame gyvenime atrodo.

Kažkas man pasakė, kad labai įdomiai vizualiai matau tekstus, ir nusprendžiau atlikti nedidelį eksperimentą - socialiniame tinkle pasiūliau žmonėms siųsti man juos jaudinančias eiles ar šiaip tekstus, o aš juos iliustruosiu. Taip gimė 30 darbų, ir tie žmonės atpažino juose savo jausmus, net ašarą braukė žiūrėdami. Supratau, kad žmonės itin jautriai reaguoja į tą meną, kuris paliečia pasąmonėje glūdinčius jutimus.

- Ar menininkas šiandien gali išgyventi iš savo meno? Kelmės kultūros centre dirbate ir scenografiją Kelmės mažojo teatro spektakliams kuriate gal ne iš gero gyvenimo?

- Tai irgi yra kūryba, dirbu su bendraminčiais, jaučiuosi mylimas ir norisi daryti kuo daugiau gerų darbų kitiems. O išgyventi vien iš meno yra sunku net jeigu tave ir pripažįsta, ir kviečia. Surengti parodą Rygoje, pavyzdžiui, man kainuos apie 6-7 tūkst. eurų, o paveikslų iki tol sutariau neparduoti. Teks suktis... Man labai svarbu, kai menotyrininkai sako, kad mano darbų nesupainiosi su niekieno kito. Juk kiekvienas menininkas siekia būti unikalus, nepakartojamas, bet jam reikia ir paleisti savo meną į žmones. Man dizainerio profesija pravertė - piešiniai, eskizai perkelti ant suvenyrų, matote - net ir mano marškiniai su paveikslų fragmentais. Neblogai išmanau reklamą, rinkodarą, ir tai, ką dabar darau su savimi, vertinu kaip darbą su prekiniu ženklu, kurį reikia populiarinti, parduoti. Bet visa tai atskirta nuo manęs kaip dailininko, nuo to, kas yra širdyje.

- Jūsų kūryba šiuo metu „ant bangos“, teko girdėti, kad turite šansų prasimušti net ir už Atlanto. O ko trokštate jūs pats kaip menininkas ir kaip žmogus?

- Kaip darboholikas, siekiu visur tobulybės, ir nieko čia nepadarysi - norisi visur būti pirmam, o ypač kai tau pranašauja didelę karjerą... Bet aš kol kas reaguoju ramiai, tegul tie įvairūs ryšiai mezgasi. Vis dėlto savo dūšioje esu mažo miestelio žmogus. Kelmėje jau esu giliai įleidęs šaknis, jaučiuosi mylimas, turiu daugybę draugų, mūsų namuose kiekvienas pakeleivis gaus arbatos puodelį...

Aš turiu viską, ko gali trokšti vidutinis lietuvis, - gražią šeimą, namą, automobilį. Ko dar? Na, jeigu pradėsi mąstyti apie kokias jachtas, tai ta kartelė niekada nesustos augti. Tada jau verčiau į bažnyčią nueiti ir dūšią nuraminti. Mes su šeima dažną sekmadienį važiuojame į Palendrių vienuolyną. Palieki mašiną šiek tiek tolėliau ir eini per alėją - ten taip tylu, ramu, gali savo mintis išgirsti. O paskui klausaisi chorališko vienuolių giedojimo užsimerkęs ir ištirpsti tuose garsuose.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Gyvenimas"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s