Gyvenimas praeities šešėlių apsuptyje

- Džiaugiuosi bičiuli, kad stumdamas devintą dešimtį metų dar sugebėjai parašyti ir išleisti solidžią knygą, kaip ir anksčiau išleistose septyniose negludindamas aštrių kampų. Vertinu ją kaip mūsų kartos atstovo ataskaitą tėviškei. O ką reiškia knygos pavadinime žodis „šešėliai"?

- Tų „šešėlių" knygoje šlaistosi daug, o pradėsiu nuo pokario, kai mudu mokėmės Pagėgių Donelaičio gimnazijoje, ir tu pameni jos direktorių Joną Greičių, mano tėvą, kuris dėstė lotynų kalbą. Tuo metu apskrities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju dirbo Kašinas, o partijos komiteto sekretore - Laurušina.

Tai buvo mažaraščiai veikėjai, atsiųsti iš „plačiosios tėvynės", mus, lietuvius, auklėti. Jie sekė kiekvieną direktoriaus žingsnį, niršo, kad jis turi savo nuomonę ir ją gina, pamokslavo, į akis vadino tautos priešu, o jis, naivuolis, išdrįso juos pakritikuot įtakingame „Tiesos" laikraštyje, manydamas, kad jie bus sutramdyti. Ir ką? 1949 metų pavasarį jų pastangomis mes buvome įgrūsti į pasmirdusį vagoną, kuris nubildino į Sibirą.

Praėjo daug metų, atrodo, iš Pagėgių išsinešdinusių veikėjų lyg ir kvapo neliko, tačiau apsirikau. Atgijo jų šešėliai, siuntantys, kai žmogus, kuris, pagal mūsų Konstituciją‚ „turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti", išdrįsta juos, nesutampančius su valdžios nuostatomis, išreikšti.

Antai 2019 metų kovą, sukakus mūsų šeimos tremties septyniasdešimtmečiui, Pagėgių gimnazijos ir bibliotekos pastangomis numačius tam skirtą renginį, jų darbuotojai sukūrė scenarijų, vyko pasiruošimas. Tačiau meras, sužinojęs, kad tremtinių šeimai atstovausiu aš, gimnazijos direktoriui pasakė: „Su Greičium gimnazijoje ir bibliotekoje jokių renginių."

Ar tai nešmėstelėjo anų „auklėtojų" šešėlis? O juk dar neseniai Pagėgių bibliotekoje du kartus vyko mano knygų pristatymai, savivaldybės atstovė įteikė man dovaną, o klebonas apkabinęs palinkėjo Dievo palaimos. Bet man atrodo, kad ne meras sugalvojo uždrausti renginį, jam komandą davė aukščiau tupintys ir anų laikų „auklėtojų" darbo metodus paveldėję, vis agresyviau besireiškiantys šešėliai.

- Tavo knygoje nemažai vietos skirta Sibiro temai. Supratau, kad su to krašto žmonėmis iki šiol palaikai glaudžius santykius...

- Būdamas tremtyje supratau, jog sibiriokai nuostabūs žmonės, nuoširdūs, jie padėjo mums išgyventi. Sibire paskutinį kartą lankiausi 2019 metais, bendravau su tenykščiais pedagogais, bibliotekų darbuotojais, moksleiviais ir, žinoma, žurnalistais, visur buvau šiltai sutiktas. O Novosibirsko srities savaitraščio „Sovetskaja Sibir" redaktorė Julija Nazarenko, sužinojusi, jog ketinu pakeliauti po jaunystės pažįstamus rajonus, pasakė lauksianti straipsnių apie įspūdžius.

Buvau nustebintas, kai dviejų gyvenviečių vidurinių mokyklų mokytojai kreipėsi į mane, atvykusį iš „nedraugiškos šalies", su prašymu padėti, nes nesugeba pramušti vietos valdžių abejingumo. Vienur 13 metų neveikė medicinos punktas, kitur pavasariais ir rudenimis gatvės pavirsdavo sunkiai išbrendamais purvynais. Parašiau apie tai šmaikščiai, ir Julija išspausdino, prie autoriaus pavardės prikabindama „žurnalistas, rašytojas, Lietuvos Respublika". Dar labiau nustebau sužinojęs, kad netrukus vienur buvo pastatytas šiuolaikiškas ambulatorijos pastatas su butu medikei, kuri jame jau apsigyveno, kitur visos gatvės išasfaltuotos. Ir ką tu manytum? Kai sugrįžau namo, buvau iškviestas į VSD padalinį, privalėjau aiškintis, kurių galų aš į Rusiją baladojaus, su kuo ten buvau susitikęs.

Nutylėjau, kaip padėjau tenykščiams gyventojams, nes tikrai būčiau apkaltintas, kad tokiais veiksmais kėliau grėsmę savo šalies nacionaliniam saugumui, gal prieš akis ir koks BK straipsnis būtų šmėstelėjęs. Sibirui aš dėkingas, kad jis užaugino nuostabią mergaitę Valentiną, kuri, aštuoniolikmetė, sutiko tapti mano žmona ir gyventi Lietuvoje.

- Žmonos portretą knygoje nupiešei nuostabų...

- Ji ir buvo nuostabi. Tu žinai, kad šešiasdešimt metų aš tiesiog maudžiausi jos meilės spinduliuose, kad mes su žmona užauginome šešis dorus vaikus ir kad ji jau šešti metai ilsisi Lietuvos žemelėje. Tačiau ir ją palietė šešėliai. Kai žmonai buvo iškilę rimtų sveikatos problemų, aš ją nuvedžiau pas geriausia laikomą vieno rajono kardiologę. Gydytoja maloniai priėmė, bet netikėtai paklausė, ar Valentina ne rusė. Žmona puikiai kalbėjo lietuviškai, tačiau medikė pajuto jos lengvutį akcentą. Sulaukusi teigiamo atsakymo, ėmė pacientę gėdinti, kad ši, tekėdama už lietuvio, nuskriaudė jam likimo skirtą lietuvaitę.

Taigi gydydama širdelę, negailestingai jai smogė. Ši medikė tame rajone vadovavo konservatorių organizacijai... O mano Valentina penketais baigė Vilniaus pedagoginį institutą, dirbo tik lietuviškose mokyklose, jos buvę mokiniai iki šiol ją dievina. Ji keletą metų dirbo Klaipėdoje žurnalistinį darbą ir buvo anų laikų šešėlių „suvalgyta" už tai, kad kritiniuose straipsniuose išdrįso paliesti partijos biurokratus.

Knygoje paminėjau dar vieną šešėlių paliestą istoriją, kuri turi ilgą „uodegą". 1948 metais, kai plačiai buvo minimos XIX amžiaus rusų literatūros klasiko Ivano Turgenevo 130-osios gimimo metinės, mano tėvas sumanė šią datą paminėti ir Pagėgiuose.Tačiau mano minėtoji Laurušina ir už tai jį išbarė: esą ar galima minėti metines rašytojo, kuris šlovino... carą? Ir štai 2018 metais, kai daugelyje šalių buvo minimos šio humanisto 200-osios gimimo metinės, mudu su sūnumi nutarėme paruošti renginį „Ivanas Turgenevas ir Polina Viardo. Meilės istorija" ir pravesti jį rusų kalba toje Alytaus mokykloje, su kuria nuo Nepriklausomybės aušros susiklostė draugiški santykiai.

Ta proga Klaipėdoje dirbanti vokalo specialistė išmokė kelis solistus dainuoti garsius XIX amžiaus rusų romansus, jiems akompanavo profesionali pianistė, alytiškiams iš anksto buvo pateikti viktorinos klausimai apie nuostabią rusų literatūros klasiko ir prancūzų operos solistės meilės istoriją. Išvyką pagal paruoštą projektą finansavo Klaipėdos miesto savivaldybė, renginiu alytiškiai liko sužavėti.

Tačiau pamiršome mes su sūnumi, kad šiandieniniai šešėliai kaip velnias smilkalų bijo rusiško kvapo, todėl aš policijoje turėjau gerą valandą aiškinti tyrėjai, kad Turgenevas tikrai nešlovino šiuolaikinės Rusijos „caro" ir kad ta meilės istorija, kai rašytojas didesnę gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje greta savo vyrui ištikimos Polinos, jokiais būdais nesukėlė grėsmės Lietuvos saugumui.

- Knygoje, kaip ir pernai „Respublikoje", papasakojai apie tolimojo Irkutsko srities lietuvių bendruomenės pirmininkę Juliją Kudirkaitę. Ar palaikai su ja ryšį?

- Taip, tai nuostabi moteris, gydytoja, subūrusi bendruomenėje apie keturis šimtus narių. Telefonu mokau Sibire gimusią ir užaugusią tremtinio dukrą taisyklingiau kalbėti lietuviškai. Jos žodžiais, srityje gyvena dar apie tūkstantis tremtinių palikuonių, kuriuos ji stengiasi įtraukti į bendruomenės veiklą. Man kirba klausimas: kodėl jie nevyksta gyventi į istorinę tėvynę, o dalis bandžiusių parvykti sugrįžo į Sibirą? Ar ne todėl, kad jiems nepriimtina sistema, kurią, nustūmę Sąjūdžio idealistus, Nepriklausomybės aušroje sukūrė ir iš gūdžios praeities ištrauktų šešėlių pagalba stengiasi išsaugoti agresyvėjantys politikos praeiviai? Juk ir tu, manau, lemtingais tautai 1990-aisiais net susapnuoti negalėjai, kad iš to didelio džiaugsmo išsilakstys vos ne trečdalis Lietuvos gyventojų.

- Sakyk, ar nebuvo sudėtinga išleisti knygą, kai leidyba tapo itin brangiu malonumu?

- Žinoma, sudėtinga. Džiaugiuosi, kad parėmė keli ištikimi skaitytojai, o labiausiai ir visiškai netikėtai - du Izraelyje ir JAV gyvenantys mokslo vyrai, tos Saros Kantor, kurią nacių okupacijos metais savo namuose slėpė ir išgelbėjo mano tėvai, sūnūs. Dėl to mūsų šeima vos išvengė sušaudymo. Beje, mano tėvams po mirties buvo suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.