Pasikalbėti? Apie ką? Regis, jau viskas pasakyta. Jau nusibodęs. Tai gal apie rašytojus? Kurie lydėjo jo visą netrumpą kūrybos kelią - nuo studijų Maskvoje iki scenarijaus, šiuo metu įstrigusio Kultūros ministerijos stalčiuje.

- Kokios pavardės! Granauskas, Baltušis, Aputis, Šavelis, Šaltenis...

- Bet pradžių pradžioje buvo Jurijus Jakovlevas. Pagal jo nuostabią novelę „Gailis“ („Bagulnik“) dariau kursinį darbą. Grįžtu atlikti praktikos į Lietuvą, patenku pas Žebriūną, o jis filmuoja „Gražuolę“ pagal... tą patį Jakovlevą. Atvažiavęs filmavimo pasižiūrėti rašytojas nustemba: „Ja jego znaju!“

- Visada pripažinote rašytojų profesionalų prioritetą.

- Bet patiko rašyti ir pačiam. Studijų metais rašydavau scenarijus, etiudus net kitų kursų studentams, Žebriūnui skubiai prireikė naujo epizodo „Gražuolei“. Ar gali per naktį? Galiu. Patiko ne tik Žebriūnui, bet ir Jakovlevui. Man - ir garbė, ir malonumas.

- „Linksmose istorijose“ jau savarankiškai filmavote „Telefono“ novelę - pagal Nosovą...

- Nosovas nesikišo; darykite ką norit. Istoriją apie metalo laužą priverstus rinkti vaikus privedžiau iki sovietinio absurdo. Dar jaunas Girdvainis su dūdų orkestru žygiavo apie milžinišką metalo krūvą, o iš senos plokštelės griaudėjo Šaliapinas: „Liudi gibnut za metal!“ Vabalas su Žebriūnu po peržiūros pranašavo: į Lietuvos kiną ateina žmogus, kuris darys linksmus filmus.

- Bet taip neįvyko.

- Deja, neįvyko. O „Linksmų istorijų“ likimas išvis liūdnas. Kaip ir „Žvangučio“, mano pirmo pilnametražio filmo pagal Sajos scenarijų. Abiejų kopijos dingo.

- Nebuvo nei karo, nei žemės drebėjimo...

- Bet buvo nusikalstamas aplaidumas tvarkant kino studijos archyvus. Tiksliau - visiškas jų netvarkymas, nepriežiūra. Tą patvirtino ir neįtikėtina tų mano filmų atsiradimo istorija. Nes jie vis dėlto atsirado!

...Taigi kartą studentai nutarė Mokytojų namų kiemelyje parodyti kai kurių režisierių debiutinius filmus. Žalakevičiaus, Grikevičiaus, Puipos, Lukšo... Nuvažiavo į kino studiją ir viename kambaryje pamatė ant grindų ištąsytas kino juostas. Tarp jų - ir mano, kaip galvojau, visiems laikams prarastas „Žvangutis“.

- „Virto ąžuolai“. Susidūrėte su gyvu klasiku Juozu Baltušiu, nors scenarijų „Parduotų vasarų“ novelei rašėte kartu su Virgilijum Čepaičiu.

- Ir sukūrėme, kaip sakė Saulius Macaitis, pirmą lietuvišką trilerį. Baltušis liko patenkintas. Ir jau abu kartu kibom į darbą, ruošdamiesi „Sakmės apie Juzą“ ekranizacijai. Baltušis guosdavosi, kaip jį persekioja dėl to romano.

- Baltušį?! Šarvuotą vardais, regalijomis, liaudies rašytoją!

- Sovietinė cenzūra niekam jokių išimčių nedarydavo. Kaip jį vanojo pasirodžius „Tėvų ir protėvių takais“, taip vanojo ir po „Juzos“. Nepadėjo nei buvę postai, nei ordinai, nei vardai. Reikalavo taisyti, mesti ištisus skyrius. Išsikviečia „glušas“, kaip jis sakė, ir įrodinėja, kad Juza, teigiamas herojus, negalįs laidoti vokiečių kareivio kartu su rusų. Ir kaip jis išgyvendavo! Kaip gerdavo konjaką, man vis įpildamas viskio. O šalia sėdinti Monika tik linguodavo galva... O kai leido jo raštų rinkinį, dūsavo: šitokio sumaitoto, išniekinto „Juzos“ aš negaliu leisti.

- Ar jau šmėžavo Juzos vaidmens atlikėjas?

- O taip! Juozas Jaruševičius. Įsivaizduojate jo povyzą su dalgiu dangaus fone! Viskas buvo apgalvota - aktoriai, natūra...

- Neįgyvendintos svajonės - taip pat menininko biografijos faktas. Kas dar pratęstų „Juzos“ likimą?

- Mažiausiai du filmai, kuriems buvau visiškai pasiruošęs. Pagal Šaltenio „Riešutų duoną“ ir Šavelio „Amžinąją šviesą“. Juos padarė kiti - mano mokytojas Arūnas Žebriūnas ir Algimantas Puipa. Kažin ar man taip būtų pavykę...

- Juozo Apučio apysaka vylingu pavadinimu „Ak, Teofili“ virto filmu „Mano vaikystės ruduo“.

- Visagalė cenzūra koregavo viską - nuo pavadinimo iki finalinio kadro. O Aputis... Kiek liko neįgyvendintų bendrų svajonių! Klajodavome Zervynų miškais ir kalbėdavome, kalbėdavome. Ne tik apie kiną. Net buvom pradėję scenarijų apie mokytojų gyvenimą mažame miestelyje. Rašydami visus personažus projektavome tiesiai į konkrečius aktorius. Taip juos ir vadinome: Masiulis, Bagdonas... Filmuoti neleido.

- Vienu metu spauda aktyviai rašė, kaip Lukšas tuoj tuoj pradės sukti filmą apie mergaitę, dvejus metus keliavusią namo iš Sibiro.

- „Ekskursantė“. Bendros gamybos filmas su Rusija. Jau ir aktoriai pakviesti, ir natūra parinkta, ir kostiumai pasiūti. Rusai ragino: kada gi, kada?! Bet Lietuvoje filmui pinigų taip ir neatsirado. Beje, prieš trejus metus tą „Emigrantę“ padarė Audrius Juzėnas. Sakau, „padarė“, nors, regis, taip ir neužbaigė - pritrūko pinigų...

- Kaip sekėsi su sovietmečio emigrantu Sauliumi Tomu Kondrotu, jo „Žalčio žvilgsniu“?

- Egocentrikas. Arogantas. Savimyla. (Šypsosi.) Tą įvaizdį užbaigianti pypkė. Mažai kas galėjo su juo bendrauti. Mes bendravome. Jam labai patiko Karkos vaidmuo. Ir Tumino. Jau išgarsėjęs teatro režisierius pirmą kartą stojo prieš kamerą. Ir vis kartodavo: kad tu žinotum, Lukšai, kaip aš tavęs bijau!

- Asmeniškai man didžiausią įspūdį padaręs jūsų filmas - „Vasara baigiasi rudenį“. Praeina beveik trys dešimtmečiai - ir vėl susiduriate su Granausku. „Duburys“.

- Jis atsirado tik todėl, kad skaitydamas tą kūrinį prisiminiau savo jaunystę, gyvenimą Maskvos bendrabutyje, savo vaikystės ir paauglystės išgyvenimus. Kai Granausko paklausiau, ar galėsiu ką nors keisti, įnešti savo, asmeniško, jis neprieštaravo. Aš net herojų parinkau portretiškai panašų į save. Kai gali susitapatinti, lengviau ir kitus užkrėsti savo jausmais, mintimis. Saldus atpažinimo, bendrumo jausmas - jei tai atsiranda žiūrovo širdyje, man nieko daugiau ir nereikia.

- Kokia ilgiausia prastova tarp vaidybinių filmų?

- Vienuolika metų. Tarp „Duburio“ ir 1997 sukurtos „Mėnulio Lietuvos“. Bet prieš tai dar buvo „Žemės keleiviai“. Prisimenu, kaip su Šaveliu jį darėme. Jau nepriklausomi, bet dar neturime savų pasų, dar - „vagnorkės“. Filmas kviestas net į kelis festivalius, Lagove (Lenkija) apdovanotas „Sidabrine vynuogių keke“. Pasveikino Zanusis. O šiandien draugai sako: Jėzau Marija! Taigi tame filme visi mūsų dvidešimties metų skauduliai! Bet Lietuva to filmo gal ir nežino. Nė karto nerodytas per televiziją.

- O koks scenarijus šiandien guli Kultūros ministerijos stalčiuje?

- „Vyro gyvenimas rudenį“ pagal Jenso Kristiano Griondalio (Jens Christian Grondhall) romaną „Spalio tylėjimas“. Romanas išverstas į daugybę kalbų, į lietuvių - taip pat. Autoriui scenarijus patiko, vienai danų kino kompanijai - irgi, jų kino žvaigždė Larsas Mikelsenas (Lars Mikkelsen) per agentą pareiškė, kad norėtų filmuotis... Deja, jau trečius metus pinigų filmo gamybai negaunu. Baigsis danų kantrybė - prarasiu teises. O ir pats pagalvoju: ar Dievulis davė man laiko vėl vienuolika metų laukti?..

Parengta pagal dienraštį "Respublika"