Giedrė Žlabytė: kaip teatre, taip ir versle

„Aktoriaus darbas scenoje, jo kuriami vaidmenys - bene aiškiausias palyginimas dirbantiems versle, paslaugų sektoriuje ir daugelyje kitų sričių. Kai ateiname į teatrą ir žiūrime spektaklį, mes tarsi pamatome save iš šalies, dažnai pagalvojame: čia veiksmas vyksta visai kaip mano gyvenime, kaip mano darbe. Verslas ir teatras turi daug bendro; pagalvokite, pavyzdžiui, kad ir apie užkulisius“, - sakė 31 metų įmonės savininkė, lektorė, socialinių mokslų magistrė, Klaipėdoje šaknis įleidusi - šiaulietė Giedrė Žlabytė.

- Giedre, kaip reaguoja solidūs įmonių vadovai, kai tokia jauna gražuolė, baigusi teatro mokslus, jiems aiškina „paslaugos patyrimo“ ir kitas su verslu susijusias subtilybes? Nebūna veide kreivo šypsnio?

- Dėl savo asmens kokio nors skepsio nesu patyrusi, nes vesti uždarus įmonių mokymus esu kviečiama pagal išankstines rekomendacijas. Kalbant apie mokymų temas - improvizaciją, paslaugų teat­rą ir pan., kai taikau aktorių rengimo užduotis pagal Stanislavskio sistemą, iš pradžių žiūrima atsargiai. Bet, manau, tai natūralu. Viskam, kas neįprasta, netikėta, žmonės linkę priešintis. Mano užduotis ir yra pramušti sieną, blokuojančią kūrybiškumą.

Seminarus vedu ne tik įmonių vadovams, bet ir informacinių technologijų specialistams, pedagogams, pardavimo vadybininkams ir kt. Žinoma, nepakaktų turėti žinių tik apie teatrą, bet aš mokiausi ne tik režisūros; studijavau vadybą ir verslo administravimą, daug keliauju ir nuolat tobulinuosi įvairiuose kursuose. Londone mokiausi improvizacijos meno iš profesionalių aktorių, „teatro sporto“ pradininko Kito Džonstouno (Keith Johnstone). Turiu daugiau nei 10 metų pristatymų ir kitų renginių vedimo patirtį, o savo įmonę įkūriau dar būdama studentė... Šiuo metu rašau knygą savo vedamų seminarų tema ir kitąmet ketinu ją išleisti. Taip pat galvoju apie savo studijos įkūrimą. Joje vyktų susitikimai, seminarai, konferencijos ir pan. Čia tik maža dalis mano planų. Nemanau, kad visa tai turėtų kelti kreivą šypsnį.

- Iš pradžių studijavote režisūrą, paskui verslo administravimą. Baigusi vidurinę, stojote į teisę, bet išvykote į Milaną dirbti modeliu. Dirbote Amerikoje. Jūs pati taip sugalvojote ar kas nors patarė?

- Žinoma, pati. Dėl teatrinių studijų net neatsimenu, kada nusprendžiau, vaikystėje, o kad man to maža ir dar mokysiuosi verslo pagrindų, žinojau jau pirmame kurse, kai įstojau į Klaipėdos universiteto Režisūros katedrą. Darbas Milane ir Amerikoje po vidurinės buvo gera patirtis. Studijuodama socialinių mokslų magistro programą, pusę metų mokiausi Ispanijoje (pagal „Erasmus“), rašiau ten tiriamąjį darbą, pramokau kalbos ir užmezgiau perspektyvių kontaktų su verslininkais. Jie dabar mane kviečia vesti seminarus improvizacijų tema.

- Viena iš jūsų gvildenamų temų - „Ko galima pasimokyti iš aktorių?“ Kodėl turėtume iš jų mokytis?

- Mokytis galima iš ko tik nori; mokytis iš aktorių - vienas iš metodų. Aktoriaus darbas scenoje, jo kuriami vaidmenys - bene aiškiausias palyginimas dirbantiems versle, paslaugų sektoriuje ir daugelyje kitų sričių. Kai ateiname į teatrą ir žiūrime spektaklį, mes tarsi pamatome save iš šalies, dažnai pagalvojame: čia veiksmas vyksta visai kaip mano gyvenime, kaip mano darbe. Verslas ir teatras turi daug bendro; pagalvokite, pavyzdžiui, kad ir apie užkulisius.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad savo vaidmenį darbe turime atlikti teatrališkai, dirbtinai. Atvirkščiai: jį turime išmokti atlikti taip meistriškai, kad publika arba paslaugų vartotojas patikėtų mūsų nuoširdumu. Nes nuoširdumas duoda daugiausiai naudos. Kita vertus, suvokdamas, kad darbe atlieki tik savo vaidmenį, nemandagaus klien­to užsipuolimą priimsi lengviau. Juk žinai, kad puolamas tik tavo vaidmuo, o ne tu pats.

- Esate ir Staigmenų teatro savininkė, ir lektorė. Iš ko valgote duoną?

- Iš seminarų. Dabar jų paklausa tikrai padidėjusi, ypač Vilniuje.

- Bet ir pasiūla sostinėje didesnė. Konkurenciją jaučiate?

- Vietos po saule užteks visiems.

- Kaip suprantu, to, ko dabar mokote kitus ir iš ko pragyvenate, jūs pati išmokote savo iniciatyva. Neapsiribojote vienomis studijomis ir dejonėmis, kad nėra darbo.

- Niekada negali apsiriboti tuo, ką jau moki, turi judėti toliau. Po pirmųjų studijų veržiausi užpildyti spragas, išmokti to, ko man trūko.

- Ko konkrečiai?

- Pirmiausia - verslo vadybos. Klaipėdos universitete mums dėstė puiki vaidybos specialistė Romalda Lukoševičiūtė, puikus režisierius Gytis Padegimas, tačiau disciplinų, susijusių su verslu, nebuvo. Nebuvo mokoma ir improvizavimo meno. Manau, studentams tai labai praverstų. Pavyzdžiui, Anglijoje improvizavimas labai plačiai taikomas ir visiškai neatsiejamas nuo kūrybiškumo. Ne tik mene. Jo reikia visur, kur tik žmonės bendrauja.

- Mūsų mokyklose, atsakinėjant prie lentos, improvizavimo menas nėra sveikintinas. Gerai iš anksto pasiruošę mokiniai gauna geresnius įvertinimus. Manote, kad baigę mokyk­lą turime persilaužti?

- Būtinai. Mokyklos varžtus ir apribojimus visi patyrėme savo kailiu, bet dabar turime patys iš jų išsivaduoti.

Viename iš didžiųjų Lietuvos miestų vedžiau seminarą pedagogėms, mes apie tai diskutavome. Mokytojai irgi ruošiasi pamokai iš anksto, griežtai laikosi plano ir vengia improvizacijų. Suklysti, pasirodyti kaip nors netinkamai, „nerimtai“ - baisu ir mokiniui, ir mokytojui. Bet kūrybiškumas neįmanomas be improvizavimo, o improvizavimas - be klaidų. Turi išdrįsti „susimauti“, kad praplėstum savo akiratį.

- Kokios tos improvizavimo pamokos verslui?

- Jeigu ieškosime paralelės su teatru, galime sakyti, kad ir verslas, ir teatras yra komandos darbas, o įmonės lyderis dirba kaip teatro režisierius. Jis nenurodinėja savo komandai kiekviename žingsnyje, ką daryti, bet sudaro sąlygas kiek­vieno aktoriaus kūrybiškumui plėtotis, atsiskleisti, kad būtų pasiektas visų bendras tikslas - geras spektaklis žiūrovams. Arba gera paslauga klientui.

Įsivaizduokite tokią dažnai pasitaikančią situaciją. Pietaujate kavinėje ir padavėjai pasakote pastabą apie patiekalą: tarkime, jis atvėsęs. Padavėja net nenori jūsų pastabų girdėti, ji atkerta: „Sakykit virėjams, aš čia niekuo dėta“. Komandinio darbo principas - gelbėk „susimovusį“ kolegą, kad visa komanda neprarastų bendro rezultato.

Pagal improvizavimo meno, kuris, kaip sakiau, puikiai tinka bend­raujant įvairiose situacijose, taisyk­les pirmiausia būtina priimti situaciją, šiuo atveju - pasakytą pastabą. Neneigti jos, nesiginčyti, neįsižeisti - tiesiog priimti.

Kitas žingsnis - papildyti part­nerį ar oponentą. Trečias - pasiūlyti. Taigi padavėja galėtų sakyti: „O, labai atsiprašome, kad taip įvyko. Pasiteirausiu kolegos virtuvėje, kaip galėjo taip atsitikti, ir atnešiu jums kitą patiekalą“.