- Ar labai pakito gyvenimas? - klausėme solisto Liudo MIKALAUSKO.

- Kaip ir daugeliui. Galima apgailestauti, kaip tai pakenkė karjerai, koncertinei veiklai. Bet galima įžiūrėti ir teigiamo. Atsirado daugiau laiko pabūti su vaikais. Gyvenimas yra ne vien tik darbas. Tai pirmas adventas, kai galėsime ramiai su vaikais pabūti, ramiai nusipinti advento vainikėlį... Nors visada jį pindavome.

Dar neseniai paskaičiavau, kad lapkričio mėnesį turėdavau per 20 renginių, gruodį - per 30 koncertų. Šiais metais viskas kitaip. Ir po karantino žmonės iškart pradės eiti į koncertus. Reikės luktelti.

Po praeito karantino visi spėliojo, kad reikės mėnesių, gal metų, kol žmonės sugrįš. Bet po dviejų savaičių salės vėl buvo apypilnės, o į lauko erdvės renginius klausytojų susirinkdavo dvigubai. Į praėjusią vasarą mūsų rengtus keturis muzikos festivalius žiūrovai netilpo bažnyčiose. Išlaikydami saugumo reikalavimus, turėdavome išeiti į lauką.

- Gal priverstinė pertrauka įneš į kūrybą ką naujo, naujų idėjų?

- Vytautas Kernagis sakydavo, kad reikia veikti, norint, kad ateitų naujos idėjos. Ir man tas pats. Kai dirbi, susitinki su žmonėmis, išsikalbi, tada idėjos lengvai gimsta. O kai esi vienas namie, su kolegomis nesusitinki, negeneruoji idėjų su scenos partneriais, jos retai ateina. Negalėčiau pasakyti, kad pirmasis karantinas buvo laikas, atnešęs idėjų.

Dar buvo didelė bėda ta, kad reikėdavo nuolat dainuoti namuose. Menininkai, muzikantai puikiai supranta, kad raumuo negali stovėti be darbo, nes paskui sunku sugrįžti į vėžes. Bandai eiti į kokį kambarį, užsidaryti ir dainuoti. Laimė, gyvename nuosavame name, galime šūkauti, kiek norime (juokiasi).

Šalia kūrybinės veiklos visada yra organizacinė veikla. Nėra taip, kad veiklūs dainininkai sėdi namuose ir laukia, kol juos pakvies. Mes su žmona Sigita turime koncertinę įstaigą „Liudo Mikalausko koncertai", organizuojame koncertus daugeliui atlikėjų. Išleidžiame vaikus į darželį darbo dienomis, sėdame prie kompiuterių. Kultūros tarybai ateinančių metų veiklai teikėme kelias paraiškas, dabar jas tvarkome. Darbas nekūrybiškas, bet nuo jo negali pabėgti. Visų pirma turime gauti finansavimą, o paskui ir kūrybinėm veiklom užsiimti.

Šalia to dar rengiame ir atlikėjų viešinimo platformą su koncertų transliavimu per internetinę svetainę. Karantino metu tokia platforma, kai atlikėjas galėtų transliuoti vakarą iš savo namų, o žiūrovai, nusipirkę bilietą, jį žiūrėti iš savo namų, žūtbūt reikalinga.

- Kokių atneš patirčių šis metas?

- Prieš metus turėjome tiek koncertų, kad vos spėdavome, vykdavo anšlaginiai renginiai, o dabar - nieko. Nuodėmingas jausmas ateina į širdį, jei rengtum dabar koncertą, prisirinktų pilna salė žmonių, atrodytų, tarsi darytum nusikaltimą.

Vasarą maži festivaliai vykdavo regionų bažnyčiose. Sueina žmonės, susėda į klauptus vienas šalia kito. Ir vien tik kaukės, būdavo, matosi. Aš esu vienas atlikėjų, kuris, stebėdamas žiūrovų reakcijas, gali repertuarą greitai pakeisti. Stebi publiką, matai, ko žmonėms šiandien reikia. Kartais reikia juoktis, o kartais - verkti. Po kokių trijų kūrinių jau gali suprasti. Į kitą pusę kartais sukdavosi programa. Iš akių aš nebuvau pratęs išskaityti reakcijų. Atlieki kūrinį - tyla, ramybė, kaukės... Žiūri akys į tave, o tu nesupranti, ką daryti.

Pirmi koncertai būdavo tragedija. Parvažiuodavau namo susinervinęs, nesuprantu, įvyko šventė ar ne. Gal publika labai patenkinta, bet atlikėjui atrodo, kad kažkas neįvyko. Po kokių poros savaičių pripratau skaityti iš akių.

- Operos ir baleto teatro dainininkams ir iki karantino teko dirbti su kaukėmis? Tai buvo iššūkis?

- Prieš porą mėnesių, kai dar statėme Gaetano Donicečio operą „Ana Bolena" pradėjo kristi daug kolegų. Porą savaičių dirbome, kurie atsilaikė, o kai sugrįžo pasveikusieji, net pavydu buvo į juos žiūrėti. Jiems kaukių nereikėjo dėvėti, o mes dainuodavome su kaukėmis.

Pasirodo, įmanoma. Tik kai dainuoji ariją, sudėtingesnį kelių minučių veikalą ir arti nieko nėra, nusiimdavai kaukę ir dainuodavai. Tokie buvo iššūkiai. Kartais net pavydas sukildavo tiems lengvai persirgusiems, žiūrint į jų laisvę. Buvo noras greičiau susirgti ir persirgti, o dabar yra noras nesusirgti.

- Žmones slegia ne tik karantinas, bet ir niūrus trumpiausių dienų metas. Kaip prasiblaškote, kaime?

- Puikiai. Anksčiau vakarai visada būdavo užimti arba buvau išvažiavęs. Dabar vakarus gali skirti sau. Pasiėmėme kačiuką iš globos namų, jis daug energijos įneša šeimai. Visada sakydavau, kad neimsim kačiuko iš globos namų, nes kaime katinų ir šiaip pilna. Matyt, per garsiai kažkam pasakiau, nes sulaukiau skambučio iš gyvūnų prieglaudos. „Žinote, kad iš jūsų Plutiškių atvežti kokie penki laukinukai?" Nuvažiavome, pasiėmėme vieną smėlio spalvos ir parvežėme atgal į kaimą. Juokiamės, ar mūsų katinėlio tėvas tik nebus kaimyno Bavikino (operos solistas Egidijus Bavikinas - red.past.) katinas (kvatojasi).

Yra Plutiškėse ir kitų privalumų. Stipri, veikli bendruomenė, sveika aplinka. Turime didelį privalumą, kelių hektarų tvenkinį prie namų. Pradėjau rytais bėgioti, pabėgiojęs šoku į tvenkinį. Grūdinuos (juokiasi), kad virusai nekibtų.

- Esate ne tik dainininkas, bet ir politikas...

- Mes su žmona Sigita abu esame Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos nariai. Veiklos ten daug. Bet aš nesakau, kad mes darome politiką. Suėjo žmonės ir darbuojasi dėl savivaldybės gyventojų. Visi supranta, kad stiprinti savivaldą - tai finansiškai remti vienas ar kitas partijų programas. Pas mus truputį kitaip. Mūsų meras sugalvojo sukurti visuotinį visuomeninį rinkimų komitetą, surinko iš kiekvienos gyvenvietės aktyviausius žmones ir mes rinkimus lengvai laimėjome. Esame suėję stiprūs, jauni savo srities profesionalai, jau sukūrę savo verslus, padarę karjeras savo srity ir nusiteikę ne dėl savo lėkštės rūpintis, bet žiūrėti, kad ir kitam būtų paduotas šaukštas.

- Gal kitas žingsnis į Seimą?

- Apie Seimą negalvoju. Nors prieš kiekvienus rinkimus atsiranda partijų, kurios kviečia. Aš nesakau, kad niekada. Man ta veikla įdomi. Bet kol dar padainuoju, kol teatre esu reikalingas, ne. Einant į Seimą, reikia būti pasiruošusiam dirbti toje institucijoje. Nėra taip, kad tave, visuomenininką, pakalbino, pasijunti dideliu politiku, o paskui atėjęs ketverius metus mokaisi. Negalima iš gatvės tapti Seimo nariu ir jaustis kompetentingu įstatymų projektų rengėju. Reikia būti paruošus bent keliolika savivaldybės tarybos projektų. Darbas Seime nėra lengvas, neužtenka būti geru žmogumi, geru dainininku arba geru sportininku.

- Viskas praeis. Vėl sugrįšite prie darbų, kuriuos geriausiai mokate, už ką jus myli žmonės. Ką norėtumėte nuveikti dėl Lietuvos?

- Apskritai viskas, ką darau savo gyvenime, yra dėl Lietuvos. Visą laiką stengiuosi prisidėti prie patriotiško žmogaus ugdymo. Muzikines programas, kurias ruošiame, atlikėjai, kompozitoriai, su kuriais dažniausiai dirbame, yra tie žmonės, kurie puoselėja lietuvišką kultūrą. Bet neneigia ir kultūrinio globalizmo, ateinančio su įvairiomis muzikos pakraipomis, žanrais. Kūryboje priešprieša turi būti, ji reikalinga. O jei važiuoji koncertuoti į pasaulį, būk ten patriotas ir lietuvis. Užsienyje pristatyk savo tautos muziką arba nepamiršk koncerto pabaigoje a capella sudainuoti lietuvių liaudies dainos. Tam, kad tave atpažintų, kad nebūtum pasaulyje niekas. Dažnai norime būti kažkieno kopija. Aš manau, kad geriau būti mažu originalu, nei didele kopija.