Filosofas Krescencijus Stoškus sako, kad reikia didžiuotis, jog lietuviai išlaiko didelę pagarbą mirusiesiems, net jeigu ji kažkam atrodo ir per didelė: „Pats žmogus apsisprendžia, kiek jam reikia nešti artimiesiems pagarbos ženklų, žvakių, gėlių? Bet tame nematau nieko blogo. Visi norime į kažkokį standartą pataikyti. Taip, savivaldybėms kyla problemų dėl susikaupusių atliekų surinkimo, bet ta problema grynai pragmatinė. Gėlės, žvakės yra pagarbos mirusiesiems ženklai. Žmogus apsisprendžia, kokią gėlę savo iškeliavusiesiems pirkti. Ar kas gali nustatyti, kad ji turi būti tokia ar kitokia? Jei papročiai to nereglamentuoja, kokie raštai turėtų nustatinėti. Ką žmogus brangina, tą jis atiduoda savo mirusiems. Tai yra jo auka.“

- Bažnyčia antrina - mirusiesiems reikia ne dovanėlių, o maldos...

- Tegul sako, kunigai taip pat - žmonės, ir jie manęs negali įpareigoti taip pat mąstyti. Turiu du svarius argumentus. Pirmas, modernioji civilizacija bijo priartėti prie mirusiųjų. Bijo tam tikrų ceremonialų, kai kur, tarkime Amerikoje, visai nusišalinama nuo laidotuvių. Amerikoje laidotuvės paverstos technologine procedūra, mirusieji pavedami institucijoms, o artimieji tik nueina į kavinę ir pasidalija turtą bei po mirties likusias pareigas. Tai yra visiškas susvetimėjimas. Lyg mirusysis būtų buvęs ne žmogus, lyg jo prisiminimas nieko nereikštų. Kaip tik gražu, kai išsaugoma Vėlinių specifika, o kad ji kitokia, reikia tik džiaugtis.

Antra problema, matyt, kyla po Vėlių šventės, kai reikia sutvarkyti po Vėlinių likusias atliekas. Tai problema, bet ją reikia svarstyti atskirai, nepriklausomai nuo to, kaip žmonės apsisprendžia. Nesakyčiau, kad žmonės tarpusavy konkuruoja. Jie tik įsijungia į paprotį sureikšminti savo mirusiuosius. Kitokių būdų jie neturi. Gerai, jei melstųsi, bet ne visi melstis sugeba, o šis ritualas suartina ir tuos, kurie laikosi tautinių tradicijų, ir tuos, kurie gerbia krikščioniškas tradicijas. Tegul ateina visi iš užsienio pasižiūrėti, kaip lietuviai gerbia savo mirusiuosius ir tegul tai būna tautinio charakterio išraiška.

- Vieni dengia artimųjų kapus akmeninėmis plokštėmis, o kiti piktinasi...

- Aš neturiu skeptiškų nuostatų ir dėl to, kad žmonės savo artimųjų kapus uždengia akmenimis. Jeigu jiems taip patogiau, jei neturi daug laiko skirti kapų priežiūrai, tegul taip ir daro. Nieko tame blogo nematau. Žinoma, galima agituoti išlaikyti kai kurias tradicijas, gal ir gerai, būtų, bet jei žmogus neturi galimybių, tegul geriau pasidaro, kaip jam paprasčiau, nei kapus apleidžia.

- Sako, kad lietuviai sukūrė kapinių garbinimo kultą, o to visai nereikėtų

- Dar nesu girdėjęs, kad pasauly kas nors ką per daug garbintų. Ir taip žmonės greit „ataušta“ nuo visų šventų dalykų. Reikia girti žmones, kad jie turi ką garbinti. Tradicijų garbinimas apskritai yra išnykęs. Net švenčių žmonės nemoka švęsti. Jie tik vaišes pasirengia, o pretekstas, dėl ko šventė vyksta, visai neateina į galvą. Jie jau nemoka, nežino papročių, tradicijų, kitur tradicijos yra tapusios kelių kultūrų mišiniu, o kad šventė yra tam tikras ritualas, apeiga - užmiršta. Tai - kultūros destrukcijos reiškinys.