respublika.lt

Galbūt dar ne paskutinis Petro Gražulio perspėjimas

+ Vito Tomkaus trigrašis

(307)
Publikuota: 2024 sausio 24 14:54:32, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Eltos nuotr.

Galima mėgti politiką Petrą Gražulį, galima jo nemėgti, bet tiek vieni, tiek kiti turėtume pripažinti, kad, atėmus jam parlamentaro mandatą, Seime neliko spalvingos asmenybės, beatodairiškai rizikavusios savo asmenine reputacija keliant aštrius, daugumai nepatogius, bet valstybiškai svarbius klausimus.

 

Gi Seimas, už vieno mygtuko spustelėjimą pasmerkęs P. Gražulį ir paglostęs už korupciją įkalinto Vytauto Gapšio mandatą, galima sakyti nerizikavo, nes balsavimas buvo įslaptintas, o kolektyvinis parlamentarų, leidžiančių, kad jiems vadovautų už korupciją nuteistos partijos pirmininkė, prestižas ir be to murkdosi dumble.

Iš Seimo išmestas politikas, regis, ras ir jau randa kitą tribūną - važinėdamas po Lietuvą jaučiasi arčiau tiesos ir toliau nuo politinės veidmainystės. Tad, žinoma, kalbėdamas su žurnaliste, neiškenčia neperspėjęs rinkėjų dėl jiems ruošiamos klastos būsimuose rinkimuose.

- Neseniai klausiau įrašą, kaip KGB tardytojas Vidmantas Baumila (dainininko Vaido Baumilos tėvas) tardo rezistentę Nijolę Sadūnaitę. O ji į kiekvieną klausimą atsako: „Į šį ir kitus klausimus neatsakinėsiu". Taip pat ji atsisako pasirašyti apklausos protokolą. Ar jums, taip pat nukentėjusiam nuo sovietinio režimo, buvo žinoma tokia laikysena?

- Politiniai kaliniai sovietmečiu niekada neimdavo advokato, nes puikiai žinojo, kad sprendimus bylose priimdavo KGB ir Komunistų partija ir, jeigu galėdavo, prašydavo, kad sprendimus priimtų jiems nedalyvaujant. Tokia buvo jų pozicija, todėl ir aš kreipiausi į Vilniaus apygardos teismą pareikšdamas, kad man inkriminuojamos bylos nagrinėjime nedalyvausiu.

Kadangi dabar Landsbergiai priima tuos sprendimus, esu politinė konservatorių režimo auka: kitaminčiai, kurie ne su konservatoriais, yra persekiojami. Ateisiu į teismo salę tik tada, kai bus nuteisti tokie kaip Šurajevas, kuris Seime nešvankiai tyčiojosi iš jo narių, kaip Valinskas, kuris pasakė, kad lenkus reikia šaudyti, pradedant nuo Tomaševskio, tokie kaip Maldeikienė, kuri kunigus išvadino necenzūriniais žodžiais, tokie kaip Ramanauskas-Greitai, kuris visus įžeidinėja...

Esu kaltinamas LGBT atstovų niekinimu, tačiau prieš dvejus metus po civilinės sąjungos įstatymo projekto svarstymo tiesiog pacitavau Šventąjį raštą. Priminiau Sodomą ir Gomorą, (sodomija ir homoseksualizmas yra sinonimai), ištvirkusius miestus, kuriuos Dievas sudegino lava ir ugnimi, sakydamas, kad ten nebus gyvybės; manoma, kad šiandien toje vietoje plyti Negyvoji jūra. Šv. Rašte net 118 kartų smerkiamas homoseksualizmas, ten sakoma, kad jį propaguojantys verti mirties bausmės.

Iš tikrųjų jie daro didžiulę žalą jaunimui ir vaikams; ne kartą minėjau, kad Amerikoje, ėmus aktyviai propaguoti homoseksualinį gyvenimą, per 10 metų dešimt kartų padaugėjo homoseksualų.

Ir mes Lietuvoje einame tais pačiais amerikoniškais ar angliškais šunkeliais, kurie niekur neveda. Bet kadangi pasaulyje nėra amžinų imperijų, tenka guostis, kad neišsilaikys nei Europa, nei kitos šalys, kurios pamina pamatines vertybes ir visų pirma - šeimą.

- Kalbate apie grėsmes būsimuoju laiku?

- Šeima yra griaunama jau šiandien. Jei norima įteisinti vienalyčių santuokas, jei draudžiama kritikuoti homoseksualizmo ideologiją, jeigu kai kuriose šalyse bandoma išnaikint tėvo ir motinos sąvoką net įstatymo lygiu, jeigu vaikams mokyklose peršama lytinio gyvenimo įvairovė, jeigu, kaip sužinojome, vadinamoji gyvenimo įgūdžių programa Lietuvoje moko saugaus sekso, aš manau, kad nebėra kur toliau eiti. Tai jau sodoma ir gomora. Manyčiau, kad dabartinė sistema griauna fundamentalius krikščionybės pamatus. Tuo pačiu ir šeimą.

- Jūs augote laimingoje šeimoje?

- Mes buvome šešiolikos vaikų šeima. Šiandien mūsų liko trylika: aštuonios seserys ir penki broliai: vienas nuskendo, kitam širdis sustojo. Juozas Gražulis ėjo karo kapeliono pareigas, bet į Krašto apsaugos ministrus atėjusi Rasa Juknevičienė pradėjo jį labai pult, žemint, ir jis smarkiai išgyveno; matydamas jo depresyvias nuotaikas ne kartą prašiau trauktis iš tos kariuomenės, nes bus išmestas ir, maža to, susigadins sveikatą. Taip ir buvo: jį išmetė ir vieną dieną sustojo jo širdis.

Dabar tokios gausios šeimos, kaip mano tėvų, yra visiška retenybė ir, be to, pagal formuojamą įvaizdį, atrodo, nėra pageidaujamos, o mes, nors sunkiomis sąlygomis augom, bet tikrai buvome laimingi; galvoju, gal kai kuriais aspektais net laimingesni už dabartinius vaikus. Augom dvasiškai turtingoje religingoje aplinkoje.

Keista, sovietmečiu nebuvo religinio turinio laidų, Marijos radijo, nebuvo atitinkamų knygų, o tikinčiųjų buvo kur kas daugiau, nei mūsų dienomis. Kodėl? Ypač tėvas buvo sąmoningas katalikas, krikščionis. Nors jis dirbo kolūkio pirmininku, bet ne tik nestojo į partiją, bet ir eidavo kiekvieną sekmadienį į bažnyčią. Nesislapstydamas. Nebuvo dienos, kad grįžęs namo pusvalandžio neskirtų maldai, - atsiklaupęs kalbėdavo rožančių, Marijos litanijas...

- Ir kiek metų jam pavyko išsilaikyti šiose pareigose?

- Šešiolika. Tik tuomet, kai mano brolis Antanas įstojo į kunigų seminariją, atvažiavo Alytaus rajono partijos sekretorius ir pasakė: „Gražuli, esi geras pirmininkas, ir aš kenčiau tavo vaikščiojimą į bažnyčią, gyniau, bet dabar, kai tavo sūnus eina į kunigus, nebegaliu tavęs apginti...".

Prisimenu, tada tėvas pasakė: „Visą gyvenimą meldžiausi, kad nors vienas vaikas būtų kunigu, o jeigu jums sunku mane atleisti, pats galiu išeiti iš pirmininkų. Dievas davė dantis, duos ir duonos." Tėvo svajonė išsipildė su kaupu: kunigais tapo trys sūnūs, netekus vyriausiojo, vienas kunigauja Kulautuvoje, kitas Kėdainių rajone.

- Jūsų pasitraukimo atvejis buvo kiek kitoks...

- Džiaugiuosi įgavęs tvirtas principines nuostatas iš tėvo, džiaugiuosi, kad nepasidaviau, nepalūžau, nors pagundų buvo daug. Ne vienas sakė: ką tu galvoji, Petrai, nieko tu čia nepadarysi, nieko nepakeisi, susitaikyk su sistema, nekritikuok, žiūrėk asmeninės gerovės šioje žemėje. Jokių politinių kompromisų nedariau ir nedarysiu. Juk ir dabar galėjau mesti mandatą ir vėl dalyvauti rinkimuose, juk galėjau net pagudrauti: galėjau net susirgt kelias dienas iki sesijos pabaigos, kaip man siūlė kai kurie Seimo nariai, ir bent jau iki pavasario būčiau išlikęs Seime...

- Menka bėda, kad visą dešimtmetį jumis tikintys žmonės nebegalės jūsų rinkti į Seimą?

- Aš negalėsiu būti Seimo nariu ir kol kas vienintelė politinė institucija, kur galiu kandidatuoti, yra Europos Parlamento rinkimai. Žinoma, jeigu konservatoriai nesugalvos kokių nors užtvarų. Esu Tautos ir teisingumo sąjungos pirmininkas, ir vis tiek ketinu vesti šaunių vyrų ir moterų komandą į Seimo rinkimus, pažiūrėsim, koks bus pasitikėjimas. Jei aš uoliai dirbsiu politinį darbą kaip partijos pirmininkas, žmonės negalės man išmetinėti, kad apgavyste užsilikau Seime, kad ėmiau rūpintis savo kailiu, geru gyvenimu ir pan.

Niekuomet nedariau jokių vinguriavimų. Jeigu vaikas būdamas nestojau nei į spaliukus, nei į pionierius, nei paskui - į komjaunuolius, jei mane metė iš mokyklos, tyčiojosi, bet aš nepalūžau, tai ką - suskysiu dabar? Kai 1988 metais grėsė kalėjimas, irgi buvo įvairiausių pagundų, išeičių, net per mamą buvo bandoma mane paprotinti, kad eičiau į tarybinės armijos mokymus, net saugumiečiai patarė negriauti gyvenimo, bet tada ir mamai sakiau: eisiu į kalėjimą, bet savo pozicijos nekeisiu.

- Kodėl tuomet atsisakėte trumpų mokymų, prieš tai tarnavęs sovietų armijoje?

- Nuo jaunumės buvau įsitraukęs į pogrindinę veiklą. Kai mane pašaukė tarnauti į armiją, atsisakiau duoti priesaiką okupacinei kariuomenei ir dėl to iš Podolsko buvau išsiųstas į Briansko darbo batalioną. Dirbau statybose. Buvau ir ten saugumo sekamas, ne sykį buvau sumuštas, iki šiol likę randai ant galvos...

Ir 1988 metais mane pašaukė į apmokymus ne šiaip sau. Pašaukė todėl, kad po 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kuriame dalyvavau ir buvau vienas iš organizatorių, sugalvojom, kad mums kitąmet reikia paminėt ir Vasario 16-ąją. Buvome sukūrę detalų planą, kuris kažkokiu būdu pasiekė ir kagėbistų ausis, todėl buvo nuspręsta organizatorius išblaškyti ir izoliuoti nuo visuomenės.

Taip aš atsidūriau teisme, buvau nuteistas ir visus 1988 metus praleidau mėtomas iš vienos įkalinimo vietos į kitą: sėdėjau ir Lukiškėse, ir Pravieniškėse, ir KGB tardymo izoliatoriuje. Dėl mano suėmimo žmonės piketuodavo, buvo įkurtas mano gelbėjimo komitetas, žinomi disidentai kunigas Robertas Grigas, N.Sadūnaitė, Sergejus Kovaliovas iš Rusijos reikalavo mane paleisti.

Amerikoje lietuvis Paulius Klimas organizavo pėsčiųjų žygį į Vašingtoną su laišku tuometiniam prezidentui Ronaldui Reiganui, kad jis pirmo vizito į Maskvą metu įteiktų tą laišką Sovietų Sąjungos kompartijos pirmajam sekretoriui ir aš būčiau išlaisvintas...

Paskui mane per dešimt kalėjimų išvežė į Permę. Galiu pasakyti, kad ir ten nebuvo nieko gero, bet tokio niekinimo ir žeminimo, kaip Lietuvos kalėjime, ten nepatyriau. Kai 1988 metų gruodžio mėnesį grįžau, Lietuvoje jau buvo Sąjūdis.

- Kokį įspūdį paliko protestuojančių žemdirbių laužai, kuriuos matėte iš arti? Dar ne sąjūdis?

- Man labai gaila, kad mums ypač trūksta vienybės. Pažiūrėkite, kas vyksta Vokietijoje: ūkininkus palaiko ne tik kolegos, bet ir kitos profesinės sąjungos,- ten visuomenė kur kas pilietiškesnė. Pas mus, jei prisiminsime mokytojų streiką, valdančiajai daugumai pavyko suskaldyti profesines sąjungas ir galutiniam variante liko tik viena, kuri tęsė streikus, - mūsų valdžia moka piliečius supriešinti.

Mane šokiravo ir kitas dalykas: traktoriai Vokietijoje užtvėrė kelius, vertė ant asfalto gyvulių mėšlą, susidarė kamščiai, bet ten nebuvo paleisti prievartos mechanizmai. Mūsiškiams streikuojantiems ūkininkams policija blokavo kelius, nors jie nepažeidė jokių kelio eismo taisyklių, jie buvo gainiojami ir suiminėjami.

Žmonėms net neleidžiama susirinkti, išsakyti savo pozicijos dėl žemės ūkio situacijos, kuri, kaip teigia ūkininkai, yra katastrofiška. Smulkūs ūkiai neišgyvena, jie užsidarinėja, o vyriausybė delsia, nesprendžia jų problemų, - turim politinę valdžią, kuri nesirūpina žemdirbiais, ir, be abejonės, policiją, kuri tampa panaši į totalitarinio režimo sergėtoją.

Kaip mūsų tauta lenkiasi prieš valdžią, taip mūsų valdžia lenkiasi prieš Briuselį,- taip anksčiau keliaklupsčiauta Maskvai. Nežinau, ar yra pasaulyje kita tokia nuolanki tauta, kuri su viskuo susitaiko. Matyt, jei būtų nuspręsta lietuvius iškarti, jie patys užsinertų virvę sau ant kaklo. Gal teisūs sakantys, kad esame baudžiauninkų tauta: susiskaldžiusi, susipriešinusi ir žiūrinti asmeninių interesų; bendruomeniškumas joje yra miręs.

- Ar broliai kunigai jūsų nepamoko nuolankumo?

- Ne, atvirkščiai. Broliai kone kasdien man skambindavo, palaikydavo, melsdavosi kaip kunigai, kad man užtektų jėgų, kad aš nepasiduočiau... esu jiems labai dėkingas. Krikščionis turi ginti krikščioniškas tiesas, kaip Kristus ir jo apaštalai, kurie už savo mokymą buvo nukryžiuoti. Aš, pavyzdžiui, stebiu Bažnyčios poziciją ir galiu jums pasakyti, kad jai nevalia susitaikyti su genderistiniu pasauliu, ji visomis išgalėmis turėtų kovoti prieš šitą beprotybę ir skleisti Dievo žodį.

- Kaip manote, ar jūsų principingumas pasiteisina? Ko prideda, laikui bėgant, - priešų ar draugų?

- Nežinau. Visą laiką Seime mačiau apsimetinėjimą ir veidmainystę. Kaip pasakė Seimo narys Dainius Kepenis, jis tiek melagių ir veidmainių vienoje vietoje nėra matęs. Iš tikrųjų, mano apkalta yra veidmainystė, valdančiųjų sandoris mainais už V. Gapšio išgelbėjimą. Vadinamojoje Tautos atstovybėje tarpsta įvairiausi sandoriai, nes joje neliko jokios opozicijos ir didžiausia katastrofa valstybei dabar būtų, jeigu rinkėjas patikėtų socialdemokratų skleidžiamu melu. Jie nėra alternatyva konservatoriams, jie tiesiog yra ta pati konservatorių partija, tik vadinama kitaip.

Tas „2K" projektas sėkmingai įsibėgėja ir, deja, labai sėkmingai apdumia rinkėjams akis. „Konservai plius socdemai", „socdemai lygu konservai" - tokia naujo suokalbio esmė Lietuvoje.

Vito Tomkaus trigrašis: Nepaisant mano kartais pesimistinių rašliavų, esu užkietėjęs Optimistas! Šventai tikiu, kad anksčiau ar vėliau pats Gyvenimas viską sustato į savo vietas. (Aišku, geriau anksčiau, kol žmogus dar gyvas.) Aure kaip šauniai klostosi įvykiai: dar vakar "dvariškiai žurnalistai" Valatka su Barysu, kaip kokios nuvalkiotos valkatos "dvarniaškos", garsiai amsėjo ant tremtinio Gražulio, o jau šiandien visa Lietuva leipsta iš juoko, matydama kaip keičiantis šalies santvarkai keitėsi ir užkietėjusių komunistų ir aršių LT patriotų (priklausomai nuo politinės situacijos) išverstaskūrių kailiukai...

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
935
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (307)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Su kuriuo iš kandidatų į prezidentus norėtumėte išgerti kavos?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

0 +3 C

+2 +6 C

+1 +7 C

+4 +9 C

+5 +10 C

+6 +11 C

0-4 m/s

0-5 m/s

0-4 m/s