respublika.lt

Fotomenininkas A.Šeškus: Buvau vejamas iš kultūros (0)

2015 sausio mėn. 11 d. 14:20:24
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Istorijoje Nacionalinė kultūros ir meno premija buvo skiriama ir už... laikyseną, ir už ištikimybę... Premija už sąžinę, matyt, dar pakelyje. Vienas ryškiausių lietuvių avangardinės fotografijos pradininkų Algirdas Šeškus, be kūrybos, seniausiai galėjo būti ja įvertintas tiek už viena, tiek už kita, tiek už trečia. Šiemet pagaliau premijuojamas sakosi besąs paženklinamas tik Nacionaline meno premija. Ne kultūros. Kodėl?

×
nuotr. 1 nuotr.
Fotomenininkas Algirdas Šeškus. Stasio Žumbio nuotr.

 

- Apskritai pagal jūsų filosofiją turėtų būti nei šilta, nei šalta dėl tos premijos.

- Kai yra šilta, vis tiek suvoki - nesi idiotas, o šalta yra šalta, bet apskritai į veidrodį nežiūriu, metų neskaičiuoju, nežinojau, nei kada svarstymas, nei ką, o namie buvo uždrausta kalbėti šita tema - dar aš imsiu dėl šito jaudintis. Ne mano čia reikalas.

- O tais metais, kai pradėjote fotografuoti, irgi nesijaudinote dėl to, kaip jus priims?

- Jei būtum pradėjęs jaudintis, būtų reikėję pasikarti, nes mano fotografija buvo autsaide, nei aš ją galėjau parodyt, nei spausdint; pradėjau tapyti, paskui du dešimtmečius tyrinėjau meną: ką aš įdedu į darbą, ką įdeda aplinka, ką įdeda gyvenimas, vėlgi mano pastangomis, ir ką jis retransliuoja, nes kai kalbam apie fotografiją, mes kalbam apie meno kūrinį, kuris iš dviejų dalykų sudėtas - iš meno ir iš kūrinio. Menas kūrinyje - kaip koks ingredientas, kaip inkliuzas, kaip faršas pyragaityje. Prieš šešerius metus menotyrininkė Margarita Matulytė man sakė: gerai, jei sovietmečiu tavo fotografiją suprato 20 žmonių Lietuvoje, o šiandien nemanyk, kad ją supranta daugiau nei du šimtai. Tai yra normalu.

- Bet šiandien, galima sakyti, esate ant bangos - suskaičiavau net šešias knygas...

- Kas, kur? Taip, „Archyvą (Pohulianka)“ išleido Dailės muziejus, kitas geriems žmonėms padedant leidžiu pats, bet tai nereiškia, kad tūkstančiai šoka krakoviaką aplink mano knygas...

- Pamatyti jūsų fotografijų bėga šitiek žmonių...


- Kokia ta paroda - 50 fotografijų? (Nacionalinėje galerijoje 2010 metais - red.past.) Kadaise su Raimundu Sližiu fotografijos galerijoje esam darę parodėlę, ir viskas. Va kai padariau parodą Tulūzoje, aš mačiau galvų jūrą, kuri negalėjo prieiti prie fotografijų, ir žmonės, pamatę tas fotografijas, ėjo prie manęs ir klausė, ar jūs fotografuojate Prancūziją; jie manė, jei šitas fotografas dar jų mylimą Prancūziją fotografuotų, kaip būtų gerai... Iš žurnalistų sulaukdavau klausimų, ką manau apie Kartjė-Bresoną (Cartier-Bresson) - kuris iš mudviejų ką labiau atskleidė; o kai sumaniau apžiūrėti Moderniojo meno muziejų, kuris tą dieną neveikė, išėjo apsauga ir įjungė didžiulį keturių aukštų pastatą su visa mašinerija ir visais rodomais filmais; elektros per tą dieną išdeginau daugiau negu mano trys pensijos.

- Koks stebuklingas žodis atvėrė tą muziejų?


- Mano fotografija. Nenoriu būti šiurkštus, bet M.Matulytė kitų žodžiais mano fotografiją pavadino š... ir ji teisi - labai daug taip galvojančių ir tarp fotografų.

- Tad kas tąsyk jaunystėje jums buvo paskata nemesti fotografijos?

- Alkis, kuris eina į mane ir mane maitina. Džiaugsmas santykiauti su menu, būti košiamam to meno. Dirbau, nes smagu buvo tai daryti. Šiandien sako: na, tu pavarei... Nei aš šiaip variau, nei aš variau kitaip - aš šitaip mačiau ir aš tuo penėjausi, tai buvo mano maistas, o tai, kad jis netiko kitiems, ką padarysi... Aš tada ir ėmiau tyrinėti, kas gi yra tas menas. Kodėl man gera į tai žiūrėti ir kodėl meno mylėtojas pradeda jausti, kad, sakykim, meno kūrinys nepapeni jo, jam reikia kažko dar... Bet žinot, ir labai geram muziejuje trečią salę priėjus mes jau norim kavos, mes jau sotūs, pavalgę...

- Vienur sakėt „fotografavau nežiūrėdamas“ - vadinasi, jautėtės natūros „prisivalgęs“?

- Ne, nesureikšmindamas objektų. Tulūzoj atidarydamas parodą kalbėjau apie menininko vietą. Yra objektas, yra aplinka, kurią fotografuoji, ir esi tu. Klausimas: kurioj vietoj turi būti fotografas? Jeigu jis ties tavimi, tai perteiksi savo pilvo gurgesius, savo seilėjimąsi, dabartines nuotaikėles perteiksi. Jos įdomios bus žiūrovui? Vargu. Jeigu būsi per arti objekto, tai bus iš serijos „čto vižu, to poju“ (dainuoju, ką matau - rus.). Tik tada, kai fotografas nebūna nei savyje, nei su objektu, prasideda muzikavimas, groja visos natos...

- Jūsų nejaudino tai, ką fotografavote?

- Mano metodas buvo toks: einu miestu ir matau man tinkančią (kitam gal ne) gražią vietą. Aš ten įsitaisau. Ta graži vieta - puiki dekoracija, ir netrunka prasidėti spektaklis, netrunka pasirodyti žmonės, jie įeina į tą dekoraciją, jie ten gyvena, jie ten būna, jie ten kažką reiškia, ir vaidinimas prasideda. Mano darbas - tiktai džiaugtis juo ir fotografuoti, ir tik paskui, išryškinęs juostą, aš pamatysiu, ar tądien „parodė“ man ką nors. Būna tokių dienų, kai tau nieko „neparodo“. Stebėtojo pozicija gera tuo, kad jis nekiša savo jausmo. Jeigu mes džiaugsimės ar sielosimės, mes savo virpesiais keisime vibraciją erdvės, kurioje esame, mes padarysime savo įtaką, bet jeigu mes tik stebime, būname teisingi.

- Manyčiau, menui jausmas tiesiog būtinas...


- Nebūtinai. Paimkite labai fotografišką menininką Dega. Labai daug jo „Šokėjose“ sielojimosi, meilės tai balerinai? Kalbu apie jį todėl, kad tuo metu atsiradusi fotografija jam padarė labai didelę įtaką, ir jis tapydamas rado labai gražią stebėtojo vietą - žiūrėti, kas vyksta, ir mums rodyti.

- Juk mūsų jausmai pasireiškia ir pasirenkant, ką rodyti.


- Žinoma, žinoma, aš juk irgi galėjau fotografuoti žydinčius medžius ar baltus žirgus...

- Žydintys medžiai gražu...

- Gražu, bet... Man labai patinka japonų poezija ir, sakykim, vienas jų poetas Basio, gimęs, regis, 1647-aisiais, rašo šitaip: aš sėdžiu po žydinčia vyšnia ir visur - sriuboje, žuvies salotose - žiedlapių pilna. Poetas tik stebi, kaip dangus krenta į žemę ir žemė prisipildo to dangaus. Dangus, prikritęs į jo žemę, jau yra poezija. Ji mus jaudina, bet vien žydinčios vyšnios įvaizdis tų įtampėlių, kurios mus jaudina, nekeltų... Yra lietuvių fotografų, kurie fotografuoja, pavyzdžiui, žydintį medį, ir paskui galvoja: per mažai jis mane išreiškia... Atsineša taburetę, pasodina senuką susiraukšlėjusį, - dabar manęs jau daugiau šiame vaizde, bet gal dar padauginsiu savęs, - ir atveda baltą žirgą... O natūros tai nėra, objekto tai nėra, tiktai tavo gurgesėliai, tavo seilėjimasis...

- Matau, nesate susižavėjęs lietuvių fotografijos mokykla?

- Ačiū Dievui, lietuvių fotografijos mokyklai nepriklausau. Ačiū Dievui, neįlipau. Neįmyniau.

- Nors ji tokia garsi...


- Žinot dainą „Du gaideliai“? Labai garsi daina ir aš ją plėšiau iš visos širdies prieš 68 metus, paskui nustojau... Lietuvių fotografijos mokyklai negali priklausyti Luckus, Budvytis ir Šeškus. Ne tie žmonės. Jau vien sąvokos „mokykla, organizacija, grupuotė, bendra nuomonė“ skamba grėsmingai, tai katastrofa - mene tai nepriimtina. Kultūroje - taip. Jauniems menininkams sakau: saugokitės kultūros iš visų jėgų. Ir Nacionalinė premija man yra tik meno, o kultūros - ne.

- Kodėl?


- O kas yra kultūra? Kultūra - tai adaptuotas menas, pritaikytas plačiajai visuomenei. Sakykim, kai Rembrantas, kultūros apdorotas, pateikiamas žiūrovams, jie sako, kokia gera kompozicija, o menininkas turi sakyti: gera kompozicija yra bloga kompozicija.

- Kaip menininkas gali išsisukti nuo kultūros būdamas jos dalimi - kaip būnant su kitais vandenyje išlikt sausam?


- O kodėl menininkams kartais nesiseka sugyventi šeimoje, valstybėje? Todėl, kad, norint sukurti, tenka bėgti, antraip tave niveliuos. Tada tu pradėsi fotografuot mergaičių užpakaliukus ir visokių laureatų veidelius...

- Todėl menininkai ir vengia dalyvauti valstybės valdyme?


- Todėl, kad yra svarbesnių dalykų. Mes girdime labai protingų žmonių čia, Lietuvoje, ir vieną, ir kitą, ir trečią, ir visi jie, paklausti, kodėl neina į Seimą, atsakys: turiu svarbesnių reikalų.

- Paprastai didelis protas ir didelis talentas būna persiėmę, sakykim, būtovės likimu. Užtat jų ir nori klausti ne vien apie menus, bet ir jiems rūpimus valstybės dalykus.


- Jie rūpi, žinoma, rūpi, bet menininkas gali padaryt tiek, kiek gali. Aš manau, kad tai, ką aš esu padaręs ir darau, niekas negali padaryti, o ministru pirmininku pabūti penkerius metus gali labai daug kas. Įsivaizduokit, jei minėtasis Basio būtų tapęs ne poetu, o valdytoju, ką mes apie jį žinotume, kam jis mums būtų reikalingas? O tai, ką jis giedojo, ką kalbėjo vaikščiodamas po Japoniją, buvo ir jo misija, ir kryžius, ir saulė, - viskas viename. Jei poetas Justinas Marcinkevičius būtų valdęs valstybę, o ne rašęs eilėraščius, būtų buvę labai liūdna. Todėl tegu valstybės tvarkymu užsiima kiti žmonės. Žinoma, kai žemo intelekto žmonės užsiima mano gyvenimu, tai labai nyku.

- Kodėl tad senka Tautos intelektas?


- Čia viskas susideda. Ir į tuos būrelius, kurių nėra mokyklose... Jei vaiką nuvedi į piešimo būrelį, jis jau nebebus santechnikas. Nesakau, kad santechniko darbas blogas, tai puikus darbas, reikalingas, bet paragavęs kito maisto žmogus ano valgyt nebenorės. Čia reikia nuo pradžių: turi vaikas sportuoti, muzikuoti, dainuoti...

-... nebėgti nuo kultūros.

- Žmonės turi gyventi kultūroje. Bet menininkai turi eiti į neištirtą neaprobuotą žemę, nes kultūra turi bjaurią savybę - ją kaipmat pasigriebia politika ir ima ją valdyti. Sovietinė kultūra manęs nepriėmė, buvau vejamas iš jos, ir aš, būdamas autsaideris, vaikščiojau jos šonu. Jūs manot, šiandien kultūros ir mano santykis kitoks? Nebaigiau minties apie Matulytę, sakiusią, kad mano fotogafiją geriausiu atveju supranta du šimtai žmonių - sužinojusi apie premiją, ji paskambino ir rėkia į ragelį: „Algirdai, suprato, suprato“... Gal turiu sakyti ačiū, kad suprato? (Juokiasi.)

- Vis dėlto geras jausmas, ar ne?

- Kai duoda, geras, kai atima, nekoks, tai normalu. Tik nereikia manyti, kad tau žvaigždė nukrito iš dangaus: čia, kur dabar esame, buvo priplėkęs rūsys ir mano laboratorija - žinot, kiek čia, šitoj tamsoj ir pelėsy, naktų praleista ir kiek gyvenimo čia sukišta, kai niekas nebuvo pasakęs nei „ačiū“, nei rublio ar lito nėra davęs? O darbas padarytas. Va, skaičiuojate mano knygas, o šiuo metu ruošiamos dar trys.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ES: pirmadienį įvedė sankcijų trims įmonėms – Turkijos, Kazachstano ir Jordanijos – už Jungtinių Tautų (JT) Libijos ginklų embargo pažeidimus.
  • KRITO: Europos šalių akcijų indeksai pirmadienį smarkiai krito, investuotojams baiminantis antrosios koronaviruso pandemijos bangos ir griežtėjančių apribojimų daugelyje šalių.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar jus gąsdina augantys koronaviruso skaičiai?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau žinote, už ką balsuosite Seimo rinkimuose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 11 C

+9 +12 C

 

+11 +13 C

 +18 +21 C

+20 +23 C

 

+21 +23 C

0-3 m/s

0-4 m/s

 

0-5 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.1833 PLN - 4.4602
RUB - 89.1439 CHF - 1.0776
GBP - 0.9132 NOK - 10.7538

Nuorodos