Florencijos atšvaitai Vilniaus senamiestyje

Darijus Gerlikas tvirtina, kad jo galeriją „Darijaus papuošalai“, nors ji ir ant tako (Stiklių ir Dominikonų gatvių kampas), ne visi atranda, net kasdien siuvantys pro šalį. Nes dabar tų galerijų Vilniuje!

Tačiau ši kitokia. Greta vitrinų su šeimininko ir jo mokinių papuošalais - didžiulis stendas, nukabinėtas auksakalių įrankiais. Replės, replytės, kaltai, kalteliai, rėžtukai... Ir keturios ryškiai apšviestos darbo vietos. Čia dažniausiai pamatysi susikaupusius mokinius.

- Darijau, esate vienas iš nedaugelio, kurie bando Lietuvoje atgaivinti seną pameistrystės tradiciją. Kaip gimė ta idėja?

- Ją pasiūlė patys lankytojai. Dažniausiai, tiesą sakant, lankytojos. Stoviniuodamos prie vitrinų prasitardavo, kad turi konkrečią papuošalo viziją, idėją, bet nežino, kaip tai įgyvendinti. Taip prieš aštuonerius metus ir atsirado miesto savivaldybės remiama edukacinė programa. Kiekvienas čia atėjęs gauna darbo vietą, profesinius įrankius ir visokeriopą profesinę pagalbą.

- O baigimo diplomą?

- Jei baigia visą mokymo programą, ir tokį gauna. Suteikiu tris kategorijas: pirmą, antrą ir trečią, specialią, kai išmokstama brangakmenių įstatymo technologijos. To net kolegos ateina pasimokyti.

- Žinau, kad pats šito mokėtės Florencijoje. Kaip tai nutiko?

- Kai atsidarė sienos, Italijos užsienio reikalų ministerija skyrė stipendijas Lietuvos studentams studijuoti Italijoje. Vieną laimėjau aš. Pusmečiui. Toliau studijuoti - dar aštuonerius metus - likau savo iniciatyva.

- Kalba?

- Išmokau per pusmetį. Dabar kalbu be akcento. Italams kartais abejonių kelia tik mano artikeliai.

- Taigi Florencija. Renesansinės kultūros miestas. Kokią ją pamatėte?

- Pradėkime nuo garsaus Pontevekio (Aukso) tilto regiono. Čia išlikę daugybė senovinių dirbtuvėlių, įmonėlių, kur klesti smulkieji amatai. Daugybė juvelyrų įsikūrę sename, naujai praktikai pritaikytame vienuolyne. Sėdi senovinėse celėse juvelyrai ir dirba...

- Kokias medžiagas mėgsta italai?

- Gerai laiko patikrintus dalykus - auksą ir brangakmenius. Auksas - puiki žaliava. Kalus, plastiškas. Darai, ką nori. Gal dėl to jis taip ir prigijo visose kultūrose - nuo Meksikos iki Indijos. Jau nekalbant apie senąsias Asirijos, Egipto, etruskų... O jo komercinė kaina - žinoma, mūsų amatui turi įtakos, bet ne per didelės. Aukso nekaupiam kaip investicijos, naudojam tik kaip žaliavą.

- Papuošalo kaina daugiau priklauso nuo darbo, nei medžiagos?

- Iš tikrųjų taip. Į jį įdedi labai daug: pjaustinėji, graviruoji, inkrustuoji... Papuošalui išliekamąją vertę suteikia meistrystės kokybė.

- Ar ažūras, raižyba, demonstratyvus puošnumas nėra nuoroda į senųjų laikų madą?

- Išties tas stilius labiausiai suklestėjo XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje. Tai buvo lyg ir juvelyrikos įmantrumo viršūnė. Paskui prasidėjo modernizmo era. Bet ji visai neužgožė senojo stiliaus. Jis ir dabar turi gerbėjų.

- O kuklesnės medžiagos? Sidabras?

- Italijoje tradiciškai jis laikomas tinkamu tik stalo įrankiams, indams, nuotraukų rėmeliams, skulptūrėlėms. Tačiau jaunimas, vertinantis formos švarumą ir lakoniškumą, labai jį mėgsta.

- Esu mačiusi žalvario amžiaus vyrišką žiedą su... gintariniu pamušalu. Tai, kas itin vertinga - nedemonstruojama. Jau atsirado mada net sutuoktuvių žiedus puošti briliantukais iš vidinės pusės.

- Išlavintas skonis nėra demonstratyvus. Pasakojama, kad anglų lordas, pasisiūdinęs brangiausios vilnos rankų darbo kostiumą, pirmiausia jį duoda pranešioti liokajui...

- Ar mėgo puoštis jūsų garsioji močiutė Petronėlė Gerlikienė, viena įžymiausių Lietuvos naivisčių, įtraukta net į Belgrade išleistą „Pasaulinio naiviojo meno enciklopediją“ (1987)?

- Kiek pamenu (buvau vos devynerių, kai ji mirė), papuošalų neturėjo. Bet labai mėgo spalvingas palaidinukes. Susivilkdavo kelias - vieną ant kitos.

- Savo drabužių siuviniais nepuošdavo?

- Ne. Siuvinėjo tik kilimus. Esame išsaugoję tris. Labai juos branginame. Visa kita - ir kilimai, ir paveikslai - muziejuose.

- Stebiuosi, kad kurio nors jos darbo neeksponuojate galerijoje. Daug kas eitų „pasižiūrėti Gerlikienės“...

- Turime jos 100-mečiui (1978) išleistą albumą. Jo tiražas jau baigiasi. Praėjusį lapkritį, pakviestas į amatų mugę Filadelfijoje, kelis nusivežiau. Amerikiečiai labai žavėjosi.

- O jūsų dirbiniais?

- Malonu prisipažinti - taip pat. Pagrindinė sąlyga ten patekti - kad viskas būtų unikalu, gryniausias rankų darbas.

- Anksčiau mokytis senovinio auksakalių amato lietuvaičiai važiuodavo į Taliną. Dar į Telšius.

- Telšiuose - tik metalo plastika. Brangakmenių įstatymo technologijos ten nemoko. Jau penkeri metai Dailės akademijos studentai, pasirinkę juvelyriką, daryti diplominių darbų ateina pas mane.

- O mokiniai „iš gatvės“? Kokių specialybių susirenka?

- Medikai, vadybininkai, mados dizaineriai. Būna - tik kelioms pamokoms. Kad pagal savo sumanymą ką nors originalaus pasidarytų patys sau.