Eksrespublikonė Ligita JUKNEVIČIŪTĖ: Manau, Dievui patinka, ką darau

Juose, be kita ko, aprašo atminties netekusį herojės mylimąjį. Rašė ir tarsi į vandenį žiūrėjo: būtent dėl jo, mylimojo Artūro Pozdniakovo ligos, mus neseniai pasiekė Ligitos šauksmas: „Kreipiuosi į visus Artūro ir savo draugus, geros valios žmones ir prašau pagalbos".

Režisieriui Artūrui Pozdniakovui, legendiniame filme „Kažkas atsitiko" įamžinusiam kultinių grupių („Antis", „Fojė", „Artelė") ir Vytauto Kernagio dainas, kaip ir Holivudo įžymybei Briusui Vilisui, nustatyta frontotemporalinė demencija (FDT).

„Tai tokia genetinė liga, kurios metu pradeda nykti smegenų ląstelės, esančios kaktos smegenų srityje, - aiškina L.Juknevičiūtė, - Jos nyksta, žmogus irgi. Silpnėja atmintis, kalba, orientacija, kol žmogus pavirsta į kūdikį. O tada mirtis. Oficialiai rašoma, kad su šia diagnoze pragyvenama nuo kelerių iki keliolikos metų. Ta diagnozė iki šiol žmonėms būdavo tolygi lėtam mirties nuosprendžiui, prarandant atmintį, prisiminimus, nebeatpažįstant brangiausių žmonių, prarandant asmenybę ir sugebėjimą atlikti kasdienius dalykus, nes oficialiai vaistų jai nebuvo, sustabdyti proceso buvo neįmanoma, nebent pristabdyti.

Ši liga Artūrui, kaip teigia mūsų gydytojas Arūnas Vaitkevičius, prasidėjo prieš kokius septyniolika metų, bet buvo gerai užsislėpusi, o ir pats Artūras sugebėjo ją ignoruoti, simptomus nurašant išsiblaškymui ar meniškam būdui. Sergant šia liga rekomenduojama pakeisti šalį, kad smegenys būtų priverstos kurti naujas neuronų jungtis, naują pasaulio paveikslą ir asmenybę, vietoj tų sunykusių. Taip mes atsidūrėm Graikijoje."

Kai Ligita jau buvo susitaikanti su Artūro liga kaip nuosprendžiu, netikėtai sužinojo, kad prieš trejus metus Šveicarijoje buvo patvirtinti vaistai (Leqembi), stabdantys demenciją pradinėje ir vidutinėje stadijose. Ligitos žiniomis, šie vaistai dar nepatvirtinti Europoje (pernai prasidėjo jų registracija), bet jais jau gydoma Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje, Meksikoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Izraelyje.

Pasak Ligitos, tie vaistai yra gana brangūs, metams kursas kainuoja 26 tūkstančius dolerių, jie leidžiami į veną per kelis kartus klinikoje. Vilčių teikia pranešimai, kad jau po pirmos injekcijos žmonėms pagerėja. A.Pozdniakovas šiuo metu yra pensijoje, tiesa, gauna ją iš Suomijos, kur gyveno porą dešimtmečių, o įgyto stažo Lietuvoje, kuriant filmus - kultinį ,,Kažkas atsitiko" ir ,,Visi prieš vieną", - lietuviškai pensijai neužteko.

Kad būtų galima sustabdyti šią ligą ir išsaugoti Artūrą jo šeimai, draugams, gerbėjams, darbams, jo filmams, svajonėms ir tiesiog gyvenimui, Ligita jo vardu prašo gerų žmonių finansinės paramos.

- Gal galėtumėt papasakoti, kaip susikirto jųdviejų keliai?

- Abu esame šiauliečiai, mūsų tėvų šeimos bičiuliavosi, tad, galima sakyti, nuo vaikystės man ausyse skambėjo Artūro vardas. Baigusi žurnalistiką grįžau į gimtąjį miestą ir įsidarbinau „Respublikos" Šiaulių skyriuje, labai tuo džiaugiausi, nes dienraštis buvo nepriklausomas, turėjo gerą vardą ir didelį skaitytojų palaikymą. Dirbti buvo įdomu, ir sakyčiau, man neblogai sekėsi, redaktorius gyrė mano straipsnius, pranašavo sėkmingą karjerą, bet aš po kiek laiko perėjau į televiziją, kur bendradarbiavau nuo aštuoniolikos metų; supratau, kad vaizdas ir garsas - mano tikroji meilė.

Būtent LNK televizijoje į laidos „X klanas", (ji buvo drąsi ir chuliganiška, kaip ir „Respublika") tęsinį ,,Klajūnų dienoraštis", kurioje kalbindavome garsius Lietuvos žmones, pasikviečiau ir Artūrą Pozdniakovą. Jo revoliucingas filmas „Kažkas atsitiko", kurį jis prastūmė Maskvoje kitu pavadinimu („Skinsiu raudoną rožę"), mano kartai buvo tapęs kultiniu...

- Tąsyk ir plykstelėjo tarp jūsų kibirkštėlė?

- Gal kibirkštėlė buvo, bet tuo metu koks nors santykis buvo neįmanomas, - abu buvome nelaisvi. Toji kibirkštėlė nebuvo dyvai, nes Artūras - labai charizmatiška asmenybė ir kur tik pasisukdavo, jį akimoju įsimylėdavo visos moterys. Toji platoniška kibirkštėlė keliavo per du dešimtmečius iki tos akimirkos, iki 2019 metų, kai jis pas mane atvažiavo jau išsiskyręs su žmona, ir mes galėjome savo istoriją pradėt rašyti nuo nulio.

Mus sieja civilinis ryšys ir jeigu kažkas jį įsivaizduoja itin romantiškai, klysta, - jokios romantikos šiuo metu nėra. Yra grynai žmogiškas ir draugiškas buvimas šalia, nes jis man - labai brangus žmogus, man brangi siela. Esu jam pasakiusi: nesvarbu, būsim kartu ar atskirai, tave mylėsiu visada. Ir pirmiausia myliu kaip menininką, kaip Lietuvai nusipelniusį veikėją, kaip mano asmenybės formuotoją, suteikusį drąsos visai mano kartai.

Artūras labai sunkiai susitaikė su savo problema. Atrodo, ji tiesiog nelimpa prie Artūro Pozdniakovo, kurio gyslomis teka ir legendinio keliautojo Mato Šalčiaus iš mamos Romualdos Šalčiūtės pusės, ir legendinio boksininko Dano Pozniako iš tėčio pusės kraujas. Visi, kas jį pažįsta, žino, kad Artūras yra kovotojas, energingas gerasis meškinas, labai mylimas visų, kas jį pažįsta, ir pats labai mylintis žmones, gyvenimą ir savo darbą.

- Panašu, kad šiuo metu atliekate mūzos, kuri aukojasi dėl kūrėjo, vaidmenį...

- Kai man buvo 18 metų, nuo pasakymo „ženykimės, turėsime šeimą, vaikų", mane imdavo purtyti, - aš visada buvau laisva paukštė, bet tai nereiškia, kad buvau nusiteikusi prieš vaikus ar kažkokia nevertybinė, ar nimfomanė, - ne, man svarbiausia buvo draugystė, ryšys, man labai svarbu, kad vyras irgi turėtų didelį tikslą, kažkokią idėją. Tai va, Artūras iš tikrųjų toks ir yra ir netgi šiandien, būdamas sudėtingos sveikatos būklės, iš karto geriau pasijunta, kai prisėdame prie scenarijaus filmui „Kažkas atsitiko 2". Mudviejų nežmoniškai gražios didžiulės meilės etapą jau esame praėję. Dabar, aišku, jis supranta, kad esu toji mūza ir toksai Dievo, tikiuosi, siųstas žmogus, kuris jį myli besąlygiškai. Žinoma, aš jam esu reikalinga, nes jei su šuniu nueinu prie jūros, jis vis tiek atslenka iš paskos, nes negali būti vienas.

Jaučiuosi kaip tame savo romane, kur aprašiau mylimąjį, kuris yra praradęs atmintį. Artūras daug ką yra pamiršęs iš mūsų istorijos. Jis žino, kad mano vardas Ligita, vadina „mano mergaite", bet iš tikrųjų, kažin ar atsimena. Paskutinį kartą, tai buvo prieš metus, jis atsikėlė penktą valandą ryto ir pasakė: „Susapnavau kai ką, noriu, kad žinotum: aš tave labai myliu". Paskui mano atžvilgiu jo atmintis pradėjo kaip reikiant trūkinėti, bet aš tikiu, kad viskas Dievo valioje ir galbūt įvyks stebuklas, kurį esu aprašiusi savo detektyviniame meilės romane: mylimajam atsikrato smegenys ir jam vėl sugrįžta atmintis (knygos veiksmas vyksta Lietuvoje, Graikijoje ir neegzistuojančioje arabų šalyje).

Aš tikiuosi, kad taip bus, o bus, kaip bus. Mes turėjom trejus metus - labai gražų įsimylėjėlių etapą, - netgi daugiau, o dabar žmogus serga, ir aš, kaip galiu, juo rūpinuosi. Man patiko paskutinis meilės apibrėžimas, kad meilė yra rūpestis artimu žmogumi, kad ir kas nutiktų.

- Čia galima prisiminti ir „Mažąjį princą": amžinai lieki atsakingas už tą, kurį prisijaukini?

- Mes su Artūru neturim buitinės žmonos ir vyro istorijos, kuri verstų išmetinėti, ar pameni, kai buvai šioks ar toks, šiokia ar tokia... Mūsų praeityje nėra nuoskaudų dėl vieno ar kito pasielgimo. Jis nėra manęs įžeidęs ar kažką piktai pasakęs, baisiausia, ką jis yra padaręs, - kartą iš pavydo pavadino per menka žuvele. Paskui labai iš to juokėmės ir jis nuolat sakydavo, kad iš tiesų esu jam Dievo pasiųsta auksinė žuvelė.

Šiandien jis su manimi gyvena Graikijoje, nes, tiesą sakant, kitur ir neturi kur gyventi: butą Suomijoje yra praradęs, namų Lietuvoje taip pat nėra. Ir aš beveik neturiu kur gyventi. Mano vaikai - studentai, jiems dar reikia pagalbos, tad ką galėjau, Lietuvoj jau pardaviau, kad būtų iš ko gyventi Graikijoje ir jiems padėti.

Būdama čia, rašau straipsnius, kuriu vaizdo filmukus, organizuoju Sveikatos ir blaivybės stovyklas. Abu esame laisvi kaip paukščiai, tokie kosmonautai: sėdim, svajojam, kaip gyvensim Indijoj, aš vizualizuoju prašmatnias vilas su baseinais ir besileidžiančiais malūnsparniais, aš visokių nesąmonių prisigalvoju ir tikiu, kad bent kažkoks procentas iš tų nesąmonių taps tikrove.

Šiuo metu Artūro būklė normali, džiaugiuosi, kad jis nedepresuoja, nepsichuoja, kad mes galime su juo kalbėtis, klausyti naujienų per televiziją ir juoktis iš sąmojų. Daug kas jam jau yra labai sudėtinga, bet, pasak gydytojų, jis gali daug ko ir išmokti. Jis atsisakė alkoholio, nerūko, kaip suprantu, esu jam autoritetas, jis manim pasitiki. Tad nenuleidžiam rankų ir labai dėkojame visiems, kas malda, viešinimu, auka ar idėjomis prisideda prie mūsų išgyvenimo.

- Jums pirmą kartą teko prašyti aplinkinių pagalbos?

- Man nebebuvo kur dėtis. Mes ilgai slėpėme jo problemas nuo jo prodiuserio, tikėjomės kažkokio stebuklo, kad vienam kitam vienuolyne pasimeldus viskas grįš į savo vėžes, bet kai vienas televizijos kanalas panoro jo interviu, supratau, kad teks pasiaiškinti, nes jam jau sudėtinga rišliai kalbėti. Demencija kerta per kalbą, per žodžių parinkimą, jam pinasi žodžiai, tada jis ima nervintis.

Kaip tik tuo metu į namus atėjo viena moteris (susiradau pagalbininkę), ir ji, jau dirbusi su šios ligos pacientais, pasakė per Graikijos televiziją girdėjusi, kad atsirado vaistų nuo šitos ligos. Susirinkau visą informaciją, paskambinau Artūro gydytojui, ir jis paliudijo, kad yra tokie vaistai, bet apie juos beveik nesą informacijos, išskyrus tai, kad jie sustabdo ligą, o kai pristabdo, sako, galima užsiimti kitais sveikatinimo būdais.

- Nepastebit, kad šiandien net geradarystė įgavusi konjunktūros atspalvį? Juk Lietuvoje lengviausiai aukojama karui, dronams, žuvusių amerikiečių karių šeimoms ir pan.

- Kol kas džiaugiamės mums paaukotu trečdaliu gydymui reikiamos sumos. Neturiu pretenzijų, nepuoselėju didelių lūkesčių, darau, ką galiu, padariau, ką galėjau: bangą pakėliau, tegu ji eina, matysim, kaip jinai pakils ir grįš. Gal paslaptingas nepažįstamasis įmes didelę sumą pinigų?..

- Sakykite, ar sunku būti dėkingai?

- Manot, esu arogantiška, mandra? Pasirodo, galiu ir ant keliukų atsiklaupti, jeigu labai reikia. Aš nebegaliu būti išdidi, rodanti principus mylimoji, aš nebeturiu tokio pasirinkimo. Galėčiau dėkoti ir dėkoti Jolantai Blažytei, jos paramos ir labdaros fondui „Viltis", Agnei Andriulytei (buvusiai Zuokienei - D.Š.), „Angelų takais" kūrėjui Vitalijui Žukui, diktorei Sigitai Stankevičiūtei, Terezai Rozanovskai, Ritai Verslovienei, Algirdui Sruogai ir daugybei daugybei nuostabių puikių žmonių, už kuriuos meldžiuosi kiekvieną dieną... Prieš paskelbdama pagalbos prašymą konsultavausi su bičiuliais, kurie panašiai jau buvo darę. Bet kai pradėjo į sąskaitą (Luminor, Ligita Juknevičiūtė LT344010042402938575) byrėti pinigai, žiauriai stresavau, nežinodama, ką man daryt: bėgt skambint tam žmogui, rašyt laiškus?

Kokią parą bijojau atsidaryti sąskaitą, o kas, galvojau, jeigu suaukos daug pinigų? O draugė man patvirtino, kad tikrai yra sudėtinga praeiti šį išbandymą (jos vyrui dėl to teko kreiptis pas psichologą), bet nuramino, kad normalu taip jaustis. Pradėjau rimti, daug meldžiausi, meditavau, prašiau Dievo stiprybės, kad padėtų peržengti tą slenkstį.

Gyvendama Graikijoje su Artūru, ypač sužinojusi apie jo ligą, daug mokiausi, studijavau kabalą, krikščionių, induistų išmintį ir susiradau vienintelį man tinkantį credo: svarbu, ar tai, ką tu darai, patinka Dievui. Apie viską, ką darau, klausiu ne žmonių, bet Viešpaties: Dieve, Tau patinka, ką darau? Manau, Dievui patinka, ką darau. Jis - mūsų visų atrama, tik ne visi tai suvokiame. Jis - mūsų visų stiprybė ir net ta mūsų meilė yra Jo dovana.

Moterys lakuojasi nagus, meta svorį, galvoja, taip aš jam labiau patiksiu, ir nesuvokia, kad ne tavo nagų ilgis turės įtakos, jis pamils tave ar ne, - tai yra Dievo dovana. Jums leidžia vienas kitą mylėt, kartu būt, tai ir būnate.

- Ir atleidžia mūsų kaltes, jei paaukoti žadame sulaukę atsakymo į klausimą „kieno Krymas"?

- Nori nenori gyvendama Graikijoje ne tik atpranti nuo tokio lygio klausimų, bet ir į viską imi žiūrėti iš graikiško atstumo, kitokio gyvenimo būdo akimis. Tą akimirką labai šlykščiai pasijutau, bet nebenoriu nei piktintis, nei stebėtis dėl daugelio nesąmonių, kurios vyksta Lietuvoje. Galiu tik užjausti žmones, kurie priversti gyventi toje siaubingoje energetikoje ir žiūrint į tuos politikus, kurie vapa visiškas kvailybes, pats švelniausias žodis, kuris tiktų visam tam apibūdinti, yra visiška beprotybė. Nenoriu dar ir dėl to nervintis, nes turiu išlikt sveika dėl savo vaikų, dėl Artūro ir turiu šansą čia, Graikijoje, išgyvent šitą periodą.

Noriu gyventi jausdama dėkingumą už kiekvieną dieną, o ne siūbuoti tam beprotybės „vaibe" (atmosferoje - D.Š). Tikiu, kad viskas, kas vyksta, turi savo priežastį ir yra tiesiog išbandymas, ar mes sugebėsim bet kuriom sąlygom, kaip rašiau šimtą kartų savo rašiniuose, pakelti akis į dangų ir pasakyti ,,Ar gali būti geriau, Viešpatie"? Visus šiuos metus tai dariau nuolat, net tada, kai akys tiesiog plaukė nuo ašarų, bet kažkur ten, Danguje, mano žodžiai buvo išgirsti, ir aš gavau atsakymą: Gali. Svarbu išlikti meilėje ir viltyje.