Džiaugsmas, kuris visada su tavim

- Gyvenate kaime, o ar galima su tokiu būriu vaikų išsitekti mieste?

- Ketvirtus metus gyvename kaime šalia Vilniaus. Tačiau prieš išsikraustant gyventi čia, visada gyvenome mieste. Abu su vyru Vaidu esame gimę ir augę mieste, tad mūsų sprendimas išsikelti į kaimą daug ką stebino. Manau, mūsų sprendimui įtakos turėjo ir vaikystės patirtys vasaras leidžiant kaime pas senelius.

Statyti namą kaime ir ten gyventi apsisprendėme turėdami tik vieną vaiką. Visgi, svajodami apie didelę šeimą, supratome, kad vaikus geriausia auginti būtų gamtos apsuptyje. Namą statėmės ilgai, beveik šešerius metus. Tai lėmė ir šeimos gausėjimas, ir gyvenimo mieste kaštai, todėl į namą investuodavome tiek, kiek leisdavo šeimos pajamos. Persikėlėme gyventi į kaimą jau augindami penkis vaikus, o štai ką tik, birželio pradžioje, susilaukėme ir šeštojo. Nors gyvename kaime, džiaugiamės, kad jis netoli miesto. Kai labai norisi, visada galime pakeisti aplinką ir praleisti laiką su vaikais nueidami į kiną ar suradę įdomią vietą žaidimams. Netgi randame laiko, kol vaikai mokykloje ir darželyje, pabūti vienudu su vyru.

Manau, mieste tikrai galima gyventi su daug vaikų, tačiau tai priklausytų asmeniškai nuo kiekvienos šeimos pasaulėžiūros, gyvenimo būdo ir pajamų. Mūsų šeimai gyvenimas kaime, vertinant per finansinę prizmę, iš esmės nepasikeitė, tiesiog išlaidos pasiskirstė kitaip. Dabar daug mažiau išleidžiame būsto išlaikymui ir pramogoms, bet smarkiai išaugo išlaidos degalams. Į miestą kasdien važiuojame darbo dienomis. Tenka čia atvykti ir savaitgaliais, kai vaikams reikia dalyvauti užsiėmimuose, koncertuose ir varžybose. Tačiau gyvenimo kokybės prasme, gyvenimas kaime teikia daug daugiau džiaugsmo, ramybės, darnos su savimi ir šeimoje, stiprybės.

- Turėti daug vaikų mūsų dienomis - prabanga, būtinybė, o gal noras išsiskirti?

- Matyt, į šį klausimą kiekvienas atsakytų labai skirtingai. Man šeimoje augantys vaikai, tai pirmiausia dviejų žmonių dalinimosi meile rezultatas. O jeigu vaikų šeimoje daug, vadinasi, poros santykiuose būta meilės daug. Meile aš vadinu ne tą pirmąjį susižavėjimo ir aistros jausmą, vadinamą įsimylėjimu, o gilų ir tvarų vienas kitam pagarbos, supratimo, nuolankumo, bendrystės ir tarnystės buvimą. Ne veltui dauguma kalbų sakoma, kad „šeimą sukuriame“, o ne kaip nors kitaip ji atsiranda. O štai kūryba ir jos vaisiai (santykiai, vaikai, namai, darbai ir t.t.) be tikro gilaus jausmo negali būti tvarūs. Vaikai neturėtų atsirasti šeimoje dėl artimųjų ar visuomenės daromos įtakos, kaip ir neturėtų tėvų pasiekti tokia įtaka, kuri varžytų auginti tiek vaikų, kiek jiems norisi.

Kiekviena šeima yra pilnavertė ir savaip unikali, nesvarbu, ar joje augtų vienas vaikas, ar dešimt. Bet to savivertės jausmo visuomenė jau nebegali primesti ar suteikti. Tik mes patys - kiekvienas savyje - turime jį užsiauginti. Kodėl apie tai prakalbau? Nes labai dažniai sulaukiu klausimų: „Kodėl nutarei turėti tiek daug vaikų?“, „Kaip su tiek susitvarkai, aš su vienu ar dviem nesugebu?“ Ir kaip dabar į tokius klausimus atsakyti? Juk jie iš esmės net neteisingi. Nes mes su vyru nenutarėm turėti tiek vaikų, o jie vienas po kito į šeimą atėjo iš mūsų abiejų noro dalintis, patiems augti ir auginti. Ar susitvarkom su tiek vaikų? Net nežinau. Tiesiog visi kartu gyvename ir kasdien vienas kitu džiaugiamės arba sprendžiame kilusius sunkumus ar bėdas taip, kaip mums išeina, kiek esame tuo metu tai daryti išmokę. Ir štai po tų klausimų skamba savęs nuvertinimo sakinys, kad su vienu ar dviem vaikais nesusitvarkoma. Bet ar tikrai taip yra? Ar taip tik norima ką nors pagirti, išskirti, nuvertinant patį save? Ar tėvams privalu būti tobuliems, kad jaustųsi vertingi? Tikrai ne. Tad, mano nuomone, išskirtinė ir duodanti pavyzdį šeima yra ne būtinai ta, kuri augina daug vaikų, o ta, kuri kuria vertę savyje ir aplink save. O tam reikia tiesiog daugiau pozityvių minčių apie save ir savo šeimą.

- Kaip visuomenė žiūri į daugiavaikius tėvus? Nesulaukiate priekaištų ar apkalbų?

- Šiuo metu požiūris yra labai įvairialypis ir kol kas bendro požiūrio visuomenėje nėra. Vieni dar iš anksčiau į daugiavaikes šeimas žiūri skeptiškai, kaip į nemokėjimą planuoti vaikų gimstamumo ar norą gyventi iš valstybės teikiamų išmokų. Kiti džiaugiasi Lietuvoje gausėjančiomis daugiavaikėmis šeimomis. Įžvelgia jose teigiamas perspektyvas, kad augantys vaikai vėliau bus bendruomeniški, kūrybiški, nesavanaudiški suaugę žmonės.

Aš asmeniškai tik besilaukdama vis paskesnio vaiko sulaukdavau daugiau nuogąstavimų, kad, ypač dėl pinigų, bus sunku tiek vaikų užauginti. Bet su kiekvienu kartu vis mažiau kreipdavau dėmesio į aplinkinių nuomonę, nes niekada negalvojau, kad pirmiau reikia užsidirbti, atsistoti tvirtai ant kojų, o tada jau planuoti vaikus.

- Auginate ir savo vaikus, ir įsivaikintus. Spėju, aplinkiniams tuoj kyla klausimų - kam dar reikėjo prisiimti, arba bent minčių, kad pasiėmėte dėl pinigų. Buvo tokių atvejų? O kaip yra iš tikro?

- Mes šeimoje neskirstome vaikų, visi vaikai yra mūsų. Dukrą įsivaikinome, kai jai buvo beveik treji metukai, ir nuo pirmų dienų šeimoje nebuvo kalbų, kad ji kuo nors išsiskiria iš kitų.

Klausimų ir nuogąstavimų iš aplinkinių buvo tik tuomet, kai su vyru lankėme įtėvių kursus ir ruošėmės šeimą papildyti dar vienu vaiku. Klausimų, kodėl nusprendėme įsivaikinti, buvo, matyt, todėl, kad dauguma, nutarusių įsivaikinti, yra tos šeimos, kurios negali turėti biologinių vaikų arba nutaria įsivaikinti ar globoti giminaičių vaiką. Tad ne visi suprato, kaip mes, jau turėdami tris sūnus, ketiname įsivaikinti. Atsakymai į tokius klausimus buvo paprasti - juk nėra skirtumo, kokiu būdu vaikai ateina į šeimą. Vaikams šeimos be galo reikia, tad kodėl gi nesuteikus dar vienos galimybės šeimos netekusiam vaikui vėl turėti šeimą. Nebuvo nei minčių, nei kalbų apie tai, kad vaikas šeimoje reikalingas dėl pinigų, o juk įsivaikintam vaikui valstybė skiria tiek pat pinigų, kiek ir biologiniams vaikams (vienkartinė išmoka susilaukus vaiko ir vaiko pinigai). Papildomas vaiko išlaikymo lėšas valstybė skiria, kai vaikas šeimoje yra globojamas.

O mūsų šeimoje buvo, kad paauginus pirmąjį savo vaiką iki pusantrų metukų pradėjome lauktis vėl, šįkart - dvynukų. Tačiau po dviejų nėštumo mėnesių jų netekome. Atsigavę po netekties, vėl bandėme susilaukti vaikelio, tačiau niekaip neišėjo pastoti, tad pradėjome svarstyti galimybę šeimą papildyti kitokiu būdu - įsivaikinant. Gali būti, kad šios mintys mus nuramino, nuėmė įtampą ir netikėtai pasijaučiau besilaukianti. Tad gimė ir antras, ir trečias sūnus, tačiau minties įsivaikinti taip pat visiškai nepamiršome. Ir kai atėjo noras šeimą papildyti dar vienu vaikeliu, su vyru grįžome prie minčių apie įsivaikinimą. Laukdami pasiūlymo įvaikinti, sužinojome, kad ir vėl laukiamės biologinio vaikelio. Tad taip išėjo šeimoje, kad vėl laukėmės dviejų ir atėjus rudeniui tapome iškart dviejų vaikų tėvais - dukros Liepos ir ketvirtojo sūnaus Vyčio.

- Daugiavaikės šeimos retai kada gali tikėtis paskolos, nes bankai skaičiuoja visus šeimos narius. Tad, kiek reikia uždirbti, norint, kad visiems šeimos nariams užtektų?

- Senokai esame kreipęsi į banką norėdami gauti paskolą ir, deja, negalėjome jos gauti. Negalėjome ir dėl to, kad buvo per mažai pajamų paskirsčius jas visiems šeimos nariams, ir dėl to, kad bankai motinystės pašalpos nevertina kaip gaunamų pajamų ir jos neskaičiuoja. Sunku pasakyti ir kiek reiktų uždirbti, kad apskritai būtų galima šeimą išlaikyti finansiškai stabilią. Kiekviena šeima turi savą gyvenimo būdą, savus poreikius ir įpročius.

- Galite sau leisti atostogas užsienyje? Ir ką veikiate laisvalaikiu?

- Taip, kartą per metus stengiamės visa šeima išvykti pailsėti ir pažinti kitą šalį. Žinoma, tokios kelionės didelei šeimai yra labai brangios, tačiau kol kas pavyksta joms sutaupyti.

Laisvalaikį dažniausiai leidžiame namuose, kadangi gyvename vienkiemyje ir aplink namus turime erdvės žaidimams ir poilsiui. Mano vyras - lakūnas, tad jis pasiilgsta buvimo namuose ir su vaikais susigalvoja įvairių pramogų. Vasaromis žaidžia krepšinį, futbolą, važinėjasi po kaimą dviračiais, maudosi ir t.t., o žiemą stato sniego pilis, kasa tunelius, o kūdrą paverčia čiuožykla. Kartais visi nuvažiavę į miestą nueiname į kavinę, kiną ar kokią įdomesnę vaikų žaidimų aikštelę.

- Ar seneliai padeda auginti?

- Kadangi vaikais su vyru rūpindavomės kartu, mums pagalbos nereikėjo nuo pat pirmojo sūnaus gimimo. Taip yra ir iki šiol. Vieną kitą kartą per metus paprašome senelių pagalbos. Štai, tarkime, dabar, kai mums gimė dukrytė. Vyras dirba, jo nebūna namuose apie savaitę, tad vaikus į darželį kartais nuveža mano mama. Tačiau aš jau seniai įpratusi viską daryti, kai vyro nėra namuose, tad pagalbos pasiprašau tik kai labai reikia.

- Ar didesnieji padeda prižiūrėti mažuosius?

- Auginame šešis vaikus - Artį (11 m.), Vilių (8 m.), Augustiną (6 m.), Liepą (6 m.), Vytį (3 m.), Vaivorą (2 savaitės). Mūsų vyriausieji vaikai dar per maži, kad galėtų pasirūpinti ir prižiūrėti jaunesnius. Manau, primesti vaikams pareigas prižiūrėti savo brolius ar seses yra neteisinga, nes tai - suaugusiųjų pareiga. Dažnai tenka girdėti, kad vėliau užaugę vaikai kratosi turėti vaikų, nes yra vis dar lydimi prisiminimų apie prievolę prižiūrėti jaunesnius brolius ar seses. Visai kas kita, jei vaikai patys pasisiūlo tėvams pasirūpinti mažesniaisiais, tiesiog jausdami šeimoje bendrumą. Džiaugiuosi, kad mūsų vaikai daug vieni su kitais žaidžia ir retai kada nuobodžiauja.

- Ką pasakytumėte tiems, kas bijo turėti vaikų?

- Aš pati visą gyvenimą vadovaujuosi mintimi „kaip žiūrėsi, taip ir bus“, tai reiškia, kad labai daug ką mūsų gyvenime lemia požiūris, nuostatos. Taigi mintimis mes pradedame modeliuoti savą gyvenimą, o vėliau jos materializuojasi. Tad jei iš tiesų labai norisi turėti vaikų, bet bijoma, matyt, vertėtų pirmiausia suprasti, iš kur kyla tokios baimės ir ar jos iš tiesų yra pagrįstos.