respublika.lt
 

Dviese su Kristijonu Donelaičiunuotraukos

2014 balandžio mėn. 22 d. 10:30:37
Rimvydas Stankevičius, „Respublikos“ žurnalistas

Akivaizdu, kad vienu pagrindinių švenčiamų Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių akcentų natūraliai tapo Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos „artseria“ išleistas, dviem dešimtimis įspūdingų dailininko Šarūno Leonavičiaus paveikslų iliustruotas K.Donelaičio „Metų“ leidimas. Būtent su šiomis iliustracijomis „Metus“ savojoje šalyje jau spėjo išsileisti ispanai, būtent šio dailininko iliustruotus „Metus“ kritikai vadina solidžiausiais iš lig šiolei turėtųjų ir linki jiems virsti kanoniniu, pasaulyje populiarinamu leidimu. Apie įspūdžius K.Donelaitį skaitant ir patirtis K.Donelaitį piešiant kalbamės su išgirtųjų „Metų“ iliustracijų autoriumi Šarūnu Leonavičiumi.

×
nuotr. 2 nuotr.
Šarūnas Leonavičius


- „Metams“ iliustruoti kurtų paveikslų parodos pristatyme sakėte, kad „užsidaręs su K.Donelaičiu“ gyvenote aštuonis mėnesius su teptuku rankoje, beveik niekuo kitu neužsiimdamas, apie nieką kitą negalvodamas ir veik nesiilsėdamas. Po tokių apimčių ir tokio intensyvumo kūrybinio viesulo turbūt kokį pusmetį apskritai nenorėsite imti teptuko į rankas?

- Kodėl? Visai ne. Yra nemaža idėjų, nemaža įsipareigojimų, šūsnys darbų, pradėtų daryti dar iki K.Donelaičio - tinginiauti nelabai yra kada. Atsimiegojimui, atsivalgymui, atsiplėšimui nuo „Metų“ konteksto ir smegenų pravėdinimui pakako savaitės. Nors išties visus kitus darbus ir mintis dirbdamas ties K.Donelaičiu laikinai buvau atstūmęs į šalį, išties miegodavau vos po penketą valandų per parą, bet negalėjau leisti sau pernelyg didelės askezės - valgyti stengiausi reguliariai, nes iš patirties žinau, kad antraip grius sveikata ir pusmečio tokiu ritmu niekaip neatlaikysi.

- M.K.Čiurlionis sakydavo, kad dailininkui pačios brangiausios - ankstyvojo ryto valandos, teikiančios ypatingą šviesą. Jūs taip pat keldavotės su aušra?

- Taip ir yra, rytinės valandos labai svarbios - prie lempų šviesos spalvos keičiasi, viskas ima žaliuoti, o po kelių valandų darbo jau imi nebesuprasti, kokias čia spalvas renkiesi, ką paišai, bet kai dirbi ištisus metus, ritmika privalo keistis drauge su metų laikais, juk žiemos rytai - tamsūs, rudens - šešėliuoti... Niekada nebūna idealių sąlygų, kažkas visada trukdo. Net ir medis už lango, kurį šiaip labai myli ir įprastai juo gėriesi, tačiau jo mirgėjimas prieš saulę vis tiek trukdo tapyti. Nei ankstyvos rytinės valandos, nei studijos suplanavimas, nei kokios įmantrios šiuolaikinės technologijos šių problemų išspręsti negali, yra vienintelis būdas jas įveikti - išmokti nekreipti dėmesio.

- Menu jūsų iliustruotą Gintaro Beresnevičiaus „Lietuvos religiją ir mitologiją“, Maironio „Jūratę ir Kastytį“, Aido Marčėno „Žmogaus žvaigždę“, kurių piešiniai tiesiog dvelkia lietuvių mitologija, tautosakiniais kontekstais, autentiška senosios lietuvių kultūros dvasia. Iš kur turite tokį aiškų kultūrinių šaknų pojūtį?

- Na, tiesiog ilgai ir nuosekliai visais šiais dalykais domėjausi - skaičiau Norbertą Vėlių, Mariją Gimbutienę, Pranę Dundulienę... Man tiesiog norėjosi sužinoti, kas dėjosi mūsų protėvių galvose, kaip keičiasi ir ar apskritai keičiasi žmogaus sąmonė, kur pasibaigia religija ir prasideda prietarai... Visu tuo domėjausi ne kaip dailininkas - tiesiog kaip lietuvis, norintis įsijausti į senovėje gyvenusių lietuvių kailį. Na, o kūrybinio peno semtis iš tautosakos rašytojams yra nepalyginti lengviau nei dailininkams, vaizdinio liaudies meno nedaug tėra ir išlikę.

- Betgi ir žodiniai šaltiniai yra gan tapybiški?


- Taip atrodo tol, kol nesiimi tapyti, o kai pradedi, supranti, kad informacijos trūksta kiekviename žingsnyje. O vos pradėjęs piešti ūmai supranti, kad tau būtina žinoti, kuo skiriasi raitininkų skydai nuo pėstininkų skydų, kaip atrodė vieno ar kito laiko ūkio padargai, paprasčiausias namų interjeras... Paklausti specialistai sako, kad visus šiuos dalykus galima rasti knygose, bet nė vienas negali pasakyti, kuriose būtent. O jei ką ir randi - dažnai to nepakanka vaizdui atkurti. Na, pavyzdžiui, klausiu istorikų, koks ten tas lietuvių kareivių šalmas buvo. O jie ir atsako: „Trikampis toks, smaila viršūne, truputį pakalinėtas...“ Pamėginkit nupiešti šalmą pagal tokį žodinį aprašymą, pripažinsit, kad - beviltiška.

Todėl, kai sakiau, kad su K.Donelaičiu praleidau aštuonis mėnesius, kalbėjau tik apie tapymo laiką - išties medžiagos rinkimas, knygų skaitymas, autentiškų detalių paieškos truko keliskart ilgiau. Žinoma, griežtos dailininko atsakomybės tarsi niekas ir nereikalauja - detales turi teisę ir išsigalvoti. Štai kad ir garsiajame Jano Mateikos „Žalgirio mūšyje“ galime pamatyti karių lenkų husarų uniformomis, kurių Žalgirio mūšio laikais dar nė būt nebuvo. Tačiau aš manau, kad jei jau lietiesi prie istorinių dalykų, turi liestis atsakingai, todėl falsifikuoti istorinių dalykų nesinori.

„Metų“ herojų apranga man taip pat buvo kietokas riešutas - ieškojau medžiagos, nedaug ką radau, tačiau palyginau, kaip rengiasi dabartiniai tų kraštų žmonės, ir pastebėjau, kad daug kas senovės drabužių aprašymus atitinka. Be to, nemaža laiko praleidau prie Vištyčio ežero, visai netoli Tolminkiemio. Tame krašte dar ir po šiai dienai žmonės panašiai kalba, atmena papročius, rakandus... Žinoma, tokių skrybėlių kaip kadais suvelti jau niekas negalėtų, bet formas atsekti dar įmanoma.

Nereikia manyti, kad apie K.Donelaičio „Metų“ vaizdus susimąsčiau tik pasirašęs sutartį su leidykla - padaryti iliustracijas „Metams“ svajojau kone nuo vaikystės - dar M.K.Čiurlionio meno mokykloje, kokių keturiolikos būdamas, jau kažką mėginau piešti pagal „Žiemos rūpesčius“. Taigi, mano užrašų knygelė šiam darbui buvo sukaupusi nemaža etiudų, vaizdinių detalių... Ilgainiui jos mano galvoje susidėliojo į sklandžias tapybines kompozicijas, kurias jau beliko perkelti į drobę.

- Knyga išėjo, turi puikų pasisekimą. O kur dėsite įspūdingų formatų paveikslų originalus?

- Nežinau dar, kol kas jais niekas nesidomėjo ir nepareiškė noro įsigyti. Kurį laiką eksponuosiu - jų paroda pakeliaus po Lietuvą, o vėliau, matyt, saugiai atguls mano studijoje. Norite paklausti, kam reikėjo tokių sąnaudų - kodėl nedideliam knygos formatui tapiau tokius didelius paveikslus? Negalėjau kitaip - norėjau, kad mano herojai turėtų atpažįstamus veido bruožus, išraiškas. Sumažintoje reprodukcijoje veidai aiškiai matyti, bet jeigu būčiau piešęs juos mažesniu formatu - nebūčiau galėjęs jų kruopščiai nupiešti.

Taip jau yra, kad menininkai laukia, jiems reikia užsakymų, visokių pamėtėtų „chaltūrų“, bet kiekvieno sąžinės reikalas, ar „chaltūrinti“, ar ne. Aš manau, kad į bet kokį užsakymą galima reaguoti kaip į kūrybinį iššūkį ir padaryti ne „pagal sąmatą“, o maksimaliai gerai. Todėl, nors ir žinojau, kad man sumokėta bus ne už paveikslus, o tik už knygos iliustracijas, nors ir supratau, kad jose daugelio detalių, atspalvių paprasčiausiai nesimatys - negalėjau elgtis kitaip.

- Na, o pačius K.Donelaičio „Metus“ turbūt jau ir atmintinai mokate?

- Kad jau ir beveik. Kai pradedi dirbti su kūriniu, tik tada išmoksti kaip reikalas į jį įsigilinti. Buvau ne kartą „Metus“ skaitęs ir iki sumanymo juos iliustruoti, tačiau kai skaičiau dirbdamas - supratau, kad didelės dalies itin svarbių dalykų tiesiog nebuvau pastebėjęs. Dabar gi šį kūrinį esu perskaitęs tiek kartų, kad jau auklėti vaikus hegzametru galiu.

- O personažų veidus „skolinatės“ iš tikrovės ar sugalvojate?

- Nežinau, kaip kiti, bet aš, skaitydamas knygas, herojų veidus vaizduotėje gana aiškiai „matau“, todėl man nereikia jų išsigalvoti, o ieškoti prototipų tikrovėje taip pat nėra prasmės - piešiu tokius, kokie skaitant knygą natūraliai plaukia pro akis.

- Tai bent. Tuomet pasakykite man, kaip atrodė Pričkus. Ar nešiojo ūsus?

- Taip, esu įsitikinęs, kad ūsus Pričkus turėjo. Bet barzdos - ne.

- Gal padirbėjęs lietuvių literatūros tėvo K.Donelaičio garbei imsitės Maironio, Žemaitės ar kitų iškilių klasikų?

- Nesiimsiu. Teturėjau dvi didžiąsias „literatūrines“ svajones - iliustruoti „Metus“ ir pasaulio klasikos šedevrą - Dantės Aligjerio „Dieviškąją komediją“. Bet šiandien, vieną svajonę pavertęs tikrove, jau nebežinau, ar imsiuosi antrosios. Matyt, senstu - vis smarkiau abejoju, ar reikia man prie to kišti nagus.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
VZ LOGO 4

Dienos klausimas

Ar reikia kiekvienus metus dedikuoti įžymiems žmonėms, įvykiams?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau pasipuošėte namus šventėms?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 +2 C

-1 -3 C

 

-3  -5 C

+2 +3 C

-1 -2 C

 

-1 C

6-7 m/s

6 m/s

 

5 m/s

 

Valiutų kursai

USD - 1.1059 PLN - 4.2932
RUB - 70.7748 CHF - 1.0977
GBP - 0.8572 NOK - 10.1455