Dingo tylenis Mikalojus Vilutis

- Išduokite paslaptį, kaip per pastaruosius metus sugebėjote iš tylenio virsti tokiu iškalbingu žmogumi? Gal lankėte kokius retorikos meno kursus?

- Vieninteliai kursai, kuriuos lankiau, - tai anglų kalbos - jos mokiausi su pertraukomis. Daugiau jokių kursų nelankiau.

Taip yra, kad dabar kalbu daugiau negu anksčiau. Dabar aš kalbu daug, anksčiau nekalbėdavau beveik visai. Ne dėl to, kad pasikeičiau: buvau tylenis ir pasidariau plepys. Dėl to, kad anksčiau manęs paprasčiausiai niekas negirdėdavo. Turiu tam tikrų principų. Pavyzdžiui, jeigu pradedu kalbėti ir žmogus mane nutraukia, tai aš savo kalbos nebetęsiu. Nemanau, kad žmogus yra nekultūringas, nes jis mane nutraukė. Aš linkęs žiūrėti savikritiškai į šitą problemą: matyt, aš jam neįdomiai kalbu. Nes jeigu aš jam sakyčiau įdomius dalykus, jisai manęs klausytųsi. Tai reiškia, man nėra prasmės jam ir kalbėti. Va ir visa paslaptis.

Paprastai mane nutraukdavo po poros žodžių, nes aš tada neturėjau titulų. O dabar turiu titulus ir visi žino: aha, čia dabar burną pražiojo tituluotas žmogus, reikia klausyti ir vaidinti, kad mums labai įdomu, ką jisai kalba. O kai pabaigs kalbėti, reikia būtinai nepamiršti paploti. Taigi nemanau, kad žmogus, būdamas tylenis, gali staiga pasidaryti kalbus.

Tiesą sakant, yra ir dar vienas dalykas. Aš gi devyniolika metų dirbau absoliučiai sau svetimą pedagoginį darbą. Nori nenori, ten turi kalbėti. Tai atsirado įgudimas iš vienos pusės - tam tikra šios srities meistrystė.

- Negi dėstytojauti į Vilniaus dailės akademiją ėjote nenoriai?

- Tai ne mano darbas. Bet ką darysi, juk reikėjo iš kažko gyventi. Aš nenorėjau ten eiti, bet žmona sako: eik, nepatiks - išeisi. „Na, - galvoju, - gerai“. Ir devyniolika metų dirbau svetimą darbą. Elgiausi negarbingai, nes pedagoginis darbas, man atrodo, yra vienas atsakingiausių - čia tarsi Dievulis lipdai žmogų iš molio. O man studentai nerūpėjo. Bet aš dirbau savo darbą, man norėjosi, kad mano studentai dirbtų gerai ir per peržiūras išstatytų gerus darbus. Buvau kokių penkių aštuonių studentų vadovas. Per praktinius užsiėmimus būdavo taip: padarysi ką nors - atnešk parodyti. Nebūdavo tokio privalomo lankymo. Tai kartą ateinu ir žiūriu, kad nėra nė vieno mano studento. Jeigu būčiau buvęs pedagogas, būčiau labai krimtęsis, kad esu blogas dėstytojas, o aš taip nudžiugdavau: ačiū Dievui, nė vieno nėra. Galiu eiti į dirbtuvėlę ir sau dirbti. Taigi koks čia pedagogas! Studentai tai jaučia. Ir kai tik pradėjau gauti pensiją, tą pačią akimirką išėjau iš akademijos.

- Gal tai kaip nors susiję ir su tuo, kad pastaruoju metu nemažai rašote?

- Dabar daugiau rašau, negu paišau. Pradėjau rašyti mūsų akademijos laikraštėlyje, patiko. Tik gal negalima sakyti, kad mano rašymas yra meninė kūryba, tai daugiau yra filosofija.

Aš manau, kad čia yra formos reikalas. Matosi meno kūrinys, bet ne kūryba. O kokia forma pasireiškia kūryba - tai iš tiesų gal ne taip ir reikšminga. Gali judesiu pasireikšti, garsais, muzika, poezija ar vaizdais, gali žodžiais. Vieną kartą mylimai moteriai rašiau ir poeziją - vieną eilėraštį. Kadangi iš jos neišgirdau jokių atsiliepimų, nutariau, kad aš ne poetas, jeigu mano eilėraštis nesukrėtė jos iki sielos gelmių. (Šypsosi.)

- Buvote pastebėtas vienoje Vietnamo kovos meno stovykloje. Ar jus traukia Rytai?

- Net nežinau, ką tie vietnamiečiai daro. Apskritai Rytais nelabai domiuosi, tik skaitinėju. Manau, rytiečiai ir europiečiai yra skirtingos prigimties žmonės. Mes staiga nepasidarysime kinai, jeigu paskaitysime kažkokią knygelę, kieno nors parašytą ir išverstą. Man truputį juokingas lietuvių bandymas tapti kinais, budistais, dzenbudistais...

Taigi Rytais tikrai nesidomiu, tiesiog išėjo tokia istorija: anūkas per mažas, kad važiuotų vienas į kovos meno „Niat-Nam“ stovyklą, reikėjo, kad drauge važiuotų ir suaugęs žmogus. „Na tai tu, dieduk, važiuok“, - jis man sako. Na gerai, važiuosiu. Paskui anūkas apsigalvojo: aš nevažiuosiu, nes man gimimo diena svarbiau. Kadangi pinigai sumokėti, tai aš ten ir nuvažiavau. Kai nuvažiavau, tai ten ir tampiausi su visais. Ir šią vasarą buvau nuvažiavęs į tą stovyklą, bet tai nieko bendra su Vietnamo kultūra neturi. Jeigu anūkas eitų į kinų ar arabų stovyklą - tai aš lygiai taip pat domėčiausi.

Dabar taip pasidarė gerai vienam, kad man daugiau nieko nebereikia. Ir poilsiauti mėgstu vienas. Vasarą nuvažiuoju prie labai gražaus ežero, kur mano teta rašytoja Aldona Liobytė, kai buvau paauglys, viename krante vasarai nuomodavosi iš valstiečio kambarį. Vadinasi, ratas apsisuko ir aš vėl grįžau į savo vaikystės ežerą. Ten yra didžiulė maždaug 14 hektarų sala, yra dar mažesnė ir visai mažytė salytė, kurioje palydėdavome vasarą.

Žodžiu, ten dabar mano pusryčių ir pietų apartamentai. Vienoje saloje susiradau jaukią vietelę, pasidariau suoliuką ir pusryčiauju. O pietauti jau iriuosiu į didesniąją salą - priklausomai nuo vėjo, plaukimo maždaug 20 minučių ar pusvalandis. Paprastai keliuosi penktą - aš toks vieversėlis. Man geriausia ryte, nes per naktį galva ištuštėja ir iš ryto pradeda plūsti visokios genialios mintys.

- Kokia savybė jums labiausiai padeda gyventi?

- Galvoju apie vieną tokį labai teigiamą savo charakterio bruožą, sakyčiau, objektyvų savęs vertinimą. Už tai esu dėkingas savo artimiesiems. Mano mama mirė, kai man buvo vienuolika metų - lygiai tiek pat dabar yra anūkui, - tai nuo to laiko mane augino teta Aldona Liobytė. Ir nei mama, nei tėvas, su kuriuo mes mažokai bendravome, nei teta, kuri man buvo kaip antra mama, nei pagaliau žmona niekada dėl mano elgesio nekaltino kitų. Visada būdavau kaltinamas tik aš. Ir iš to, matyt, atsirado, mano galva, vienas labai teigiamas mano bruožas, kad dėl visokių dalykų - dėl nesėkmių ar ko nors kito - aš visada kaltinu tik save. Ir aš kaip tik tuo džiaugiuosi, nes priklausau pats nuo savęs, o nepriklausau nuo išorėje esančių reiškinių. Jeigu, pavyzdžiui, mergos manęs nemylėdavo, aš galvodavau, kad, matyt, nesu vertas meilės. Ir reikia ką nors daryti, kad būčiau vertas meilės.

Ir dabar, kai koks dailėtyrininkas kritikuodavo mano paveikslus - kad jie negeri, prasti, - tai aš galvodavau, kad jis galbūt teisus, gal man pačiam reikia atidžiau pasižiūrėti į tai, ką darau. O kai yra toks objektyvus požiūris, tarsi pats save matai iš šalies ir vertini, reikalauji iš savęs tokių dalykų, kurių galbūt ir nesinori daryti.

- Būdamas toks reiklus sau galbūt atsikratėte ir kokių nors nemalonių įpročių ar keistenybių?

- Pavyzdžiui, esu bailys. Kartą pėsčias einu į dirbtuves palei Nerį iki Mindaugo tilto. Tai buvo prieš keletą metų, kai dar akademijoje dirbau. Žiūriu, užšalo upė, beje, kaip ir šiemet, - nors retai kada ji užšąla. Ledas apsnigtas, o pėdsakų, kad kas čia vaikščiotų, nėra. Ir aš taip galvoju: išdrįsčiau pereiti per ledą ar ne. Tik pagalvojau, ir viskas - ta mintis pasidarė tokia įkyri.

„Kvaila būtų eiti per ledą, nes aš galiu įlūžti, - taip kalbuosi su savimi, - Galų gale tarsi jau nebe tas amžius, kad nepatikimais ledais vaikščiočiau. Bet jeigu aš nepereisiu, būsiu bailys ir negerbsiu pats savęs“. Pasiryžau, kad vis dėlto reikia pereiti upę ir atsidūrus pačiame upės viduryje tik sudrebėjo ledas aplink mane. Sudrebėjau ir aš pats, bet upę vis dėlto perėjau. Tada buvau labai patenkintas savimi. Šią žiemą ir vėl ėjau per užšalusią upę. Bet jeigu žmogus yra drąsus, jam nereikia įrodinėti sau, kad jis yra drąsus. Tai savaime aišku. O čia toks - įrodyti sau, kad tu vis dėlto dar nesi beviltiškas bailys. Toks bandymas save tobulinti.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"