Nepriklausomybės laikais būta šiokių tokių impulsų veikti, būta krustelėjimų: paskirtas sklypas, parengti, derinti galerijos projektai, koncepcijos, bet galiausiai visa palikta, pamiršta ir įkalinta it amžino įšalo laike. Testamento nevykdymo istorija detaliai išdėstyta neseniai išėjusioje knygoje „Antanas Gudaitis. Tekstai ir vaizdai“. Ji yra ne kas kita kaip pareigūnų neveiklumo, bevalystės, abejingumo, politinio kurtumo ir bejėgystės istorija.

Gerbdami dailininko valią, paveldėtojai ir šiandien pasirengę patikėti jo paveikslus valstybei, bet, atrodo, šiandien nelabai yra su kuo apie tai kalbėti. Šiandienos situacija verstų klausti: ar Lietuvai išties nebereikia Gudaičio? Pabandėme apie tai pasikalbėti su kultūros ministru Mindaugu KVIETKAUSKU ir Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi Arūnu GELŪNU, šias pareigas einančiais nuo 2019 m. Į klausimus jie pageidavo atsakyti raštu.

- Ar, jūsų nuomone, buvo teisūs ekspertai, įrašę A.Gudaičio vardą tarp šimto iškiliausių ir svarbiausių visų laikų Lietuvos asmenybių?

Ministras: Be jokios abejonės, A.Gudaitis yra vienas žymiausių Lietuvos dailininkų.

Direktorius: Net ir nesivadovaujant ekspertų sudarytais sąrašais, nėra jokios abejonės, kad A.Gudaitis - vienas iškiliausių Lietuvos dailininkų. Šiuo metu su kolegomis sudarinėjame 100 svarbiausių menininkų, kurių darbai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, albumą, į kurį, be abejonės, patenka ir A.Gudaičio kūriniai.

- Valstybė, priimdama išeivijos menininkų dovanotą kūrybą, ne kartą tenkino jų iškeltas sąlygas. Ryškiausias pastarojo meto pavyzdys - Vytauto Kasiulio muziejus. Ar valstybė nepasižymi nepilnavertiškumo kompleksu, meną, sukurtą užsienyje, vertindama labiau už meną, sukurtą Tėvynėje?

Ministras: Pastaraisiais metais nacionaliniuose muziejuose itin didelis dėmesys skiriamas XX a. antrosios pusės Lietuvos meno klasikų retrospektyvoms. Pavyzdžiai - didžiulės, itin sėkmingos Antano Sutkaus, Augustino Savicko, Algimanto Kunčiaus parodos. Nacionalinis muziejus visai neseniai išleido reprezentatyvų Antano Gudaičio albumą „Tekstai ir vaizdai“. Jei pasižiūrėsime, tarkim, į Nacionalinių kultūros ir meno premijų ar kitų valstybinių premijų laureatų sąrašus, ten rasime ir užsienyje, ir Lietuvoje kuriančių menininkų vardus. Ir pastarųjų, žinoma, yra dauguma.

Direktorius: Dailininko A.Gudaičio valia, išdėstyta testamente, yra ypač kategoriška, nes jis reikalavo ne šiaip jo personalinės dailės galerijos, kuri, beje, galėjo būti mūsų muziejaus sukurta kad ir tame pačiame istoriniame pastate Vilniuje, Goštauto g. 1 prie operos teatro, bet reikalavo ją pastatyti šalia dailininko dirbtuvės, kuri yra Gedimino prospekto Žemaitės skvere, šalia rašytojos skulptūros. Jo dirbtuvės, kurią jis nuomojo iš Vilniaus miesto savivaldybės (tą rodo dabar įvykę teismai, kad ji nebuvo dailininko nuosavybė ir ją neteisėtai turi dailininko duktė) perstatymas (iš tikrųjų dirbtuvė yra valstybės nuosavybė, duktė tik moka komunalinius mokesčius - D.Š.), sujungiant ją su nauju pastatu, yra nustatyta būtinoji testamento sąlyga. Kiti dailininkai tokios kategoriškos sąlygos nekėlė. Kalbant apie V.Kasiulio dailės muziejų tenka pripažinti, kad visai lietuvių išeivijos dailei skirtą muziejų vadinti vieno, kad ir ryškaus, jos atstovo vardu buvo abejotinas pasirinkimas. Šiuo metu Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus strateginiame komitete svarstome alternatyvius muziejaus pavadinimo variantus.

- Prašyčiau paaiškinti vieną didžiausių Nepriklausomos Lietuvos mįslių - kodėl, jūsų nuomone, iki šiol yra užmestas A.Gudaičio testamentas?

Ministras: 1989 m. A.Gudaitis apie 400 kūrinių testamentu paliko Lietuvos dailės muziejui su sąlyga, kad per 5 metus bus pastatyta A.Gudaičio vardo galerija Žemaitės skvero vietoje. Tačiau galerijos statybos sąlyga dėl įvairiausių aplinkybių, tokių kaip ekonominė krizė, nebuvo įvykdyta. 2018 m. sausio mėnesį A.Gudaičio dukra pareiškė nušalinanti Lietuvos dailės muziejų nuo testamento vykdymo.

Direktorius: Tik pradėjęs vadovauti Lietuvos dailės muziejui 2019 metų balandžio mėnesį, iš karto susipažinau su didžiulės apimties kelių storiausių bylų dokumentacija, kuri sukaupta muziejuje. Akivaizdu, buvo dėtos didelės pastangos įvykdyti dailės klasiko A.Gudaičio testamentą, tačiau norimo rezultato nėra. Bandydamas ieškoti sprendimo, ypač įdėmiai perskaičiau pastarųjų metų raštus, kurie mane apstulbino. Kultūros ministerijos, Teisingumo ministerijos ir Lietuvos notarų rūmų 2017-2018 m. oficialūs raštai dėl dailininko testamento vykdymo konstatuoja, kad pagal testamento įsigaliojimo metu veikusią teisę buvo privaloma, kad testamentinis įpėdinis - Lietuvos dailės muziejus - per šešis mėnesius nuo dailininko mirties turėjo arba priimti dailininko valią, išdėstytą testamente, arba ne. Kadangi testamentas iškelia kategorišką papildomą sąlygą muziejui, priimančiam kūrinius - perstatyti Žemaitės skvere esančią dailininko dirbtuvę ir sukurti prie šios dirbtuvės dailininko galeriją, muziejus šios sąlygos savaime nepriėmė - tai buvo ne jo, o valstybės valdžios institucijų valioje. Kaip nedviprasmiškai patvirtina ministerijų ir Lietuvos notarų rūmų raštai, pagal Civilinio kodekso reikalavimą, per šešis mėnesius Lietuvos dailės muziejus turėjo iš notaro gauti paveldėjimo teisės liudijimą. Tačiau toks liudijimas nebuvo išduotas ir muziejus netapo testamento vykdytoju, nes po dailininko mirties 1989 m. balandžio 20 d. įsiteisėjus testamentui per šešis mėnesius negalėjo priimti ir nepriėmė testamente įvardintos kolekcijos su būtinai privaloma sąlyga perstatyti dirbtuvę ir pastatyti prie jos A.Gudaičio galeriją. Todėl tiek Teisingumo, tiek Kultūros ministerijos 2017-2018 m. raštuose konstatuojama, kad Dailės muziejus tąkart netapo dailininko testamento vykdytoju.

Kultūros ministerija 2018 m. sausio mėn. rašte Vyriausybei ir E.Kunčiuvienei bei Lietuvos dailės muziejui padarė iš esmės visiems naują ir sensacingą išvadą: „ministerija mano, kad visi tolesni valstybės (Vyriausybės) ar Lietuvos dailės muziejaus veiksmai bei iniciatyvos, susijusios su žymaus Lietuvos dailininko Antano Gudaičio atminimu, vardo įamžinimu ar galerijos sukūrimu, negali būti vertinama kaip testatoriaus valios vykdymas. Visi tolesni institucijų veiksmai vertintini kaip geros valios išraiška, susijusi su žymaus Lietuvos dailininko vardo įprasminimu, tačiau nei galiojantis Civilinis kodeksas, nei 1964 m. CK 586 str. nustatytos testamento vykdytojo teisės ir pareigos nesuteikia testamento vykdytojui teisės nuspręsti, kaip konkrečiu būdu ir iš kokių lėšų valstybė turėtų sukurti Antano Gudaičio galeriją. Juo labiau ši teisė nesuteikta kitoms valstybės institucijoms, taip pat Lietuvos dailės muziejui.“ Dar vienas sensacingas dokumentas, kurį radau muziejuje, tapęs jo direktoriumi, yra dailininko dukters ir testamento vykdytojos E.Kunčiuvienės 2018-01-15 laiškas Kultūros ministerijai, Respublikos ministrui pirmininkui ir muziejui, kurio pabaigoje ji nusprendžia, kad jos valia, „Lietuvos dailės muziejus nušalinamas nuo Antano Gudaičio testamento vykdymo.“

- Regite kokių nors perspektyvų? Apskritai, kas turi pasirūpinti, kad atsirastų bent kokie sprendiniai Gudaičio galerijos atžvilgiu?

Ministras: Galbūt prie jo (testamento) vykdymo galėtų prisidėti ir kitos įstaigos, tačiau viskas priklauso nuo testamento vykdytojos valios.

Šiuo metu Kultūros ministerija nesvarsto naujų valstybinių kultūros įstaigų kūrimo klausimų, nes turimos biudžeto lėšos būtinos tam, kad užtikrintume esamų įstaigų, tarp jų ir muziejų, bazinį finansavimą ir infrastruktūros tvarkymą.

Direktorius: Abiejuose nacionaliniuose dailės muziejuose Vilniuje ir Kaune yra nupirkta ir sukaupta tikrai labai daug ir geriausių dailininko kūrinių, iš kurių galima sukurti dailininko galeriją. Bet tai nuspręsti gali tik Vyriausybė, o ne muziejus. Muziejus per didžiausius vargus yra padaręs svarbiausią nacionalinės ir tarptautinės svarbos darbą - 2009 metais sukūręs Nacionalinę dailės galeriją, kuri yra visų mūsų dailininkų kūrybos saugojimo ir pristatymo rūmai. A.Gudaičio palikimas yra juose ir saugomas, ir pagal išgales rodomas ir ekspozicijoje, ir parodose.

Kadangi Gudaičio testamento vykdymas yra apaugęs daugybe interpretacijų, gandų, dažnai tiesos neatitinkančių teiginių, manyčiau, kad šį rezonansinį projektą reiktų profesionaliai aptarti atskiroje mokslinėje studijoje, kuri objektyviai įvertintų visų šio proceso žaidėjų veiksmus, kad matytume tikrąjį vaizdą. Tikiuos, kad rasis toks tyrimas ir jį pateikianti studija. Muziejaus dokumentai atviri šiam reikalingam tyrimui.

- Jums būtų apmaudu, jei A.Gudaičio palikimas iškeliautų kur į užsienį?

Ministras: Žinoma, norėtųsi, kad geriausi lietuvių menininkų darbai būtų nuolat eksponuojami Lietuvoje, o į užsienį laikinai iškeliautų tik parodų pavidalu. Verta atkreipti dėmesį, kad Lietuva savo fonduose turi geriausius
A.Gudaičio darbus. Dalis jų yra eksponuojami.

Direktorius: Negaliu nurodyti A.Gudaičio šeimai, ką jie turėtų daryti su gautu menininko palikimu, tačiau užtikrinu, kad Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomi vertingi meno kūriniai tikrai niekur neiškeliaus.