- Mokykloje gražiai paminėjote dimisijos generolo A.Ramanausko-Vanago 62-ąsias žūties metines. Ar dar atrandate nepasakytų žodžių, naujų faktų apie šią legendinę asmenybę?

- Šįkart „užsikabinau“ už Ramanausko-Vanago žodžių apie ateities kartą. Jis labai gražiai yra pasakęs: „Partizanų didvyriškai vedama laisvės kova taps dar garbingesniais laisvės kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės lapais. Iš šių pasiaukojimo pavyzdžių ateities kartos semsis stiprybės ir mokysis, kaip reikia mylėti ir aukotis už tėvų žemę“.

Kas ta ateities karta, pagal Ramanauską-Vanagą? Mirties bausmė jam buvo įvykdyta 1957 metais. Vaikai nuo tų metų paskaičiavo laiko juostą - sovietinė okupacija truko dar 33 metus, kai nebuvo galima atvirai kalbėti. Taip ir pasakojau mokiniams: kitokia istorija, kitokie įstatymai, apie jokią partizaninę kovą garsiai kalbėti net minčių sovietmečiu nebuvo. Ateities karta realiai būtų toji, kuri gimė po A.Ramanausko-Vanago mirties. Bet ir aš, ir mano bendraamžiai, savęs negalime vadinti ateities karta, nes gimėme sovietmečiu. Iš mūsų kartos yra išbrauktas tas istorijos puslapis, tiesiog išplėštas. Vadinasi, Ramanausko „ateities karta“ yra ta, kuri gimė po 1990 kovo 11-osios. Tik tada pradėta daugiau šnekėti ir apie patį Vanagą, partizanus.

Dabar - Z kartos laikas. Sakiau vaikams: jūs esate ta ateities karta, apie kurią kalbėjo partizanų vadas.

- Ar partizanai, Ramanauskas-Vanagas šių dienų jaunimui gali būti autoritetas?

- Gali. Jo žodžiai Z kartai primena ne tik tai, kokia buvo istorija, tačiau ir tai, koks turėtų būti žmogus - ištveriantis, stiprios valios, aiškiai apsisprendęs. Kalbėjome apie Vanagą, kuris iki mirties, net žiauriai kankinamas, neatsižadėjo savo idealo - Nepriklausomos Lietuvos. Vaikai ypač atidžiai klausėsi apie partizano dukrą Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę, gyvenusią pas svetimus ne savo pavarde, kai jos motina Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo ištremta.

Sakiau vaikams: Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kuris žvelgia į jus iš nuotraukos nuo sienos, manau, džiaugiasi, kad jūs - technologijų, „google“ karta - mokate ne tik technologijomis naudotis, bet esate atsakingi ir pareigingi. Daug mūsų gimnazijos mokinių įstojo į jaunųjų šaulių gretas, aktyviai dalyvauja renginiuose, valstybinėse šventėse.

Pilietinis ugdymas mūsų gimnazijoje - ne vien gražūs žodžiai. Daugiau kaip 30 mūsų gimnazistų yra baigę Lietuvos karo akademiją ir dirba Lietuvos karininkais. O kur dar kariai savanoriai. Ir šiais metais yra ketinančių stoti į Karo akademiją. Per pilietiškumo pamokas mes keliaujame Nepriklausomybės kovų takais, dalyvaujame renginiuose Kalniškės mūšio metinėms paminėti, mokomės istorijos ne tik iš vadovėlių - mūsų mokiniai dalyvavo Ramanausko laidotuvėse Vilniuje. Noriu pasakyti, kad tai, kokia bus Z karta, ir nuo mūsų, suaugusiųjų, priklauso - kaip mes ją ir kur pakreipsime. Jei renginius darysime tik dėl pliuso, nepavyks - vaikai nepriims, neišgirs tavęs.

Mes, istorijos ir pilietiškumo mokytojai, turime tam ne tik gerai pasirengti - mums turi būti ne tas pats, kas vyksta Lietuvoje. Ir, manau, istorijos mokytojui nėra tas pats, kas vyksta.

- Gal ne visiems. Juk ne visi, kaip jūs su savo šeima, iš Lazdijų važiuoja į Vilnių, į partizanų laidotuves, įvairius patriotinius renginius.

- Turiu kolegų Veisiejuose, Seirijuose ir kitose rajono mokyklose, kuriais galiu pasidžiaugti. Lazdijų rajono istorijos mokytojai esame komanda. Istorijos ir pilietiškumo mokytojas, dirbdamas tokį darbą, Lietuvos, tėvynės meilės į valandas negali įsprausti.

Kalbant apie šeimą, mano abi dukros augo ugdomos patriotine dvasia. Dvyliktokė Urtė - jaunoji šaulė, šiemet laikys istorijos egzaminą, kuris nėra privalomas. Vyras Kęstutis, atsargos karininkas, yra Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės vadas. Vyresnioji dukra, dabar Vilniuje turinti savo šeimą, taip pat dalyvaudavo visuose valstybiniuose renginiuose. Žygiai, renginiai, valstybės šventės mūsų šeimai buvo ir yra svarbu. Manęs kolegos neretai klausia: ar tau nepabodo - vis Ramanauskas ir Ramanauskas. Sakau - ne. Negaliu kitaip. Turiu jaunimui sakyti, kas mes tokie, kokie buvome, esame. Kai šiais metais buvo minimos A.Ramanausko-Vanago palaidojimo metinės, nusistebėjau, kodėl Vilniaus mokyklų moksleivių tiek mažai. Taip, už tai nemoka mokytojams. Mokama tik už pilietiškumo pamokas. Bet svarbu prisiminti, kad nuo mūsų, mokytojų, daug kas priklauso.

- Turite gražų istorijos kabinetą. Kaip ant jo sienos atsirado A.Ramanausko-Vanago ir jo bendražygių portretas?

- Pernai buvo minimos A.Ramanausko-Vanago 100-osios gimimo metinės. Gimnazijos administracija, Lazdijų švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Vituolis Valūnas, Lazdijų rajono savivaldybės tuometinis meras Artūras Margelis ėmėsi iniciatyvos, kad mokykloje atsirastų išskirtinis istorijos kabinetas, nes mūsų gimnazijoje 1930-1936 m. mokėsi ir 1937 metais Seinų valstybinę „Žiburio“ gimnaziją (po lenkų okupacijos tuo metu perkeltą į Lazdijus) baigė A.Ramanauskas-Vanagas. Taip atsirado specialus fototapetas per visą sieną - į mus kasdien žvelgia besišypsantis Ramanauskas-Vanagas.

Kai rinkome medžiagą apie legendinį partizaną, jo dukra A.Ramanauskaitė-Skokauskienė mums atsiuntė nuotraukas. Ji dalyvavo A.Ramanauskui-Vanagui skirto kabineto atidaryme, padovanojo mums diską apie partizanus, jų vaikus.

- Ir šachmatai, lyg aliuzija į partizanų vadą tuo metu koridoriuje atsirado, ar ne?

- Taip, šachmatai koridoriuje atsirado taip pat 100-ojo A.Ramanausko-Vanago gimdienio metinių proga. Dabar vaikai koridoriuje šachmatais žaidžia. Jau metai praėjo - figūros nesulaužytos, galvos nenusukinėtos. Nuo kovo mėnesio rengiame šachmatų turnyrą, skirtą A. Ramanausko-Vanago gimimo metinėms paminėti. Mūsų mokiniai žino, kad partizanas Vanagas mėgo žaisti šachmatais.