Ar yra kam gelbėti žmogų nuo seksualinio rojaus?

Arkangelas paklausęs: „Ką darysi, Viešpatie, jei šitas planas nepasiseks?" „Kito plano aš neturiu", - atsakė Viešpats. Vytauto Didžiojo universiteto Teisės ir Katalikų teologijos fakultetų dėstytojo dr. Vyganto MALINAUSKO klausiame, kas galėtų apsaugoti žmogų ir civilizaciją nuo pražūtingos gyvensenos be Dvasios ir jokių ribų.

- Jūs taip pat manote, kad gyvename pokrikščioniškajame pasaulyje?

- Nereikia būti dideliu analitiku, kad tai pastebėtum. Viena vertus, krikščioniškos nuostatos vis mažiau turi įtakos politikų priimamiems sprendimams, kita vertus, tai, kas likę krikščioniško, bandoma išstumti, izoliuoti, marginalizuoti.

- Nors Lietuvoje apie 70 proc. gyventojų save laiko katalikais?

- Matot, vienas dalykas yra didelės visuomenės dalies vertybinės nuostatos, ir nebūtinai religinės, ir visai kitas dalykas, kokią įtaką tos nuostatos daro valstybės gyvenimui ir jos institucijų prioritetams. Galima būtų rasti daug pavyzdžių, kai, nepaisant to, jog didžioji dalis visuomenės pagal apklausas aiškiai laikosi tam tikrų tradicinių bei konservatyvių vertybinių pozicijų, tačiau mažuma, turinti ekonominę, politinę, kultūrinę ar socialinę galią, primeta didžiajai daliai visuomenės svetimą ideologiją, ir būtent tos ideologijos pagrindu kuriama tvarka vyrauja valstybėje.

Kitaip tariant, jeigu mažuma kontroliuoja teisėtvarką, kontroliuoja masines informacijos priemones, kultūrinę veiklą ir politiką, tai net būdama mažuma užduoda toną visuomenei. Tai matome ne tik Lietuvoje - apskritai toks turbūt yra šiuolaikinio pasaulio bruožas, kad paprastas žmogus turi vis mažiau įtakos tvarkai, pagal kurią turi gyventi.

- Ir kolaboravimas vėl tampa madingas?

- Sakykim, yra atsiradęs mechanizmas, pagal kurį žmogaus socialinė ir ekonominė sėkmė bei karjera tampa vis labiau priklausoma nuo to, kokias nuostatas ar pažiūras jis viešai deklaruoja. Ir jeigu tos pažiūros yra nesuderinamos su šiuolaikinių galios centrų ideologine linija, tai gali neigiamai atsiliepti žmogaus karjerai ar kitoms gyvenimo perspektyvoms.

Pradeda veikti savicenzūros mechanizmas, kai prieš ką nors viešai pasakydamas ar komentuodamas kokiame nors socialiniame tinkle, žmogus kelis kartus pagalvoja, kaip tai bus įvertinta vienoje ar kitoje aplinkoje. Paradoksalu: viena vertus, viešai deklaruojama demokratija, laisva teisinė visuomenė, bet vis daugiau žmonių ima vis labiau save cenzūruoti.

- Krikščioniškos moralės tvirtovė Bažnyčia mūsų dienomis patiria vis daugiau išpuolių. Nors ji bando laviruoti, tačiau neatsikrato priekaištų, kad neina koja kojon su šia diena. Kaip manote, galbūt pasigendama jos reveransų vyraujančiai pramogų kultūrai?

- Nuo pat Bažnyčios atsiradimo vyksta sekuliarios ir religinės sferų grumtynės. Sekuliari sritis, arba, sakykime, ta sritis, kurią galima priskirti valstybinio reguliavimo sferai, stengiasi kontroliuoti vis daugiau žmogaus gyvenimo aspektų ir jokiais laikais jokioms valdžioms nepatikdavo nepriklausomą poziciją užėmusi Bažnyčia.

Šiuo metu Bažnyčia yra viena iš paskutiniųjų institucijų, dar visiškai nepasidavusių meinstryminės kultūros bei ideologijos diktatui. Tačiau ji nuolatos patiria didelį spaudimą, botago ir pyrago metodais bandant ją padaryti labiau politiškai korektiška, mažiau kontrkultūriška masinės kultūros atžvilgiu, mažiau kvestionuojančia vyraujančias ideologines tendencijas.

- Tikėjimas neretai laikomas atgyvena, o žmogus, išdrįsęs prisipažinti, kad yra krikščionis - nemoderniu. Ar šiame vertinime neatsispindi inercija viduramžius, kai itin klestėjo krikščionybė, laikyti tamsiaisiais amžiais?

- Joks rimtas istorikas viduramžių nelaiko tamsybės amžiais, - tamsieji amžiai yra vienas iš šiuolaikinių plačiosioms masėms skirtų istorinių mitų, tarnaujančių tam tikriems ideologiniams tikslams. Jo vidinė logika yra tokia: jeigu tie laikai, kai Bažnyčia buvo įgavusi didžiulę įtaką, buvo tamsieji amžiai, vadinasi, Bažnyčia pademonstravo savo neįgalumą, tad socialinę kultūrinę bei politinę sritis reikėtų saugoti nuo bet kokio jos ir apskritai krikščionybės poveikio.

Bet jeigu be jokių išankstinių nuostatų imi žiūrėti į krikščioniškus viduramžius, matai, kad būtent krikščioniškais viduramžiais susiformuoja iki šiol dominuojanti pasaulyje Vakarų kultūra, kad Vakarų civilizacija aplenkia visas kitas civilizacijas. Ne veltui iki šiol iš viso pasaulio bandoma emigruoti į Vakarus, susiformavusius krikščioniškos kultūros pagrindu, o ne į Rytus ar Pietus.

Iš tikrųjų dėl krikščionybės Vakarai žmogui tapo geriausia vieta gyventi. Net mūsų laikais nuvykę į kokį nors Europos miestą, traukiame pasivaikščioti ar pasėdėti vakarais kokioje nors kavinėje ne į šiuolaikinius miegamuosius rajonus, o į tą miesto dalį, kuri buvo pastatyta būtent tais „tamsiais viduramžiais". Mums iki šiol ten jaukiausia ir smagiausia būti.

- Vis dėlto už ką labiausiai turėtume dėkoti krikščionybei?

- „Katalikų pasaulio leidinių" išleistoje knygoje „Kaip krikščionybė išgelbėjo civilizaciją ir turi gelbėti vėl" išskiriami keli pokyčiai, kuriuos atnešė krikščionybė, dėl kurių mes turime Vakarus, kaip civilizaciją, palankiausią žmogaus gyvenimui, jo asmenybės raidai. Joje kalbama apie septynis pokyčius (mano manymu, galima rasti ir daugiau), iš kurių pats svarbiausias, esminis buvo požiūris į asmenį, į žmogų.

Jeigu ikikrikščioniškose kultūrose žmogaus vertė priklausė nuo jo kilmės arba nuo jo teikiamos naudos visuomenei, krikščionybė atneša požiūrį, kuris remiasi tikėjimu, kad kiekvienas žmogus buvo kuriamas pagal Dievo paveikslą ir kad galutinė žmogaus vertė priklauso ne nuo jo sėkmės šiame gyvenime, ne nuo jo turtų, ne nuo kilmės, ne nuo ryšių, bet nuo to, koks jis yra Dievo akivaizdoje, arba nuo to, kaip jį mato Dievas. Krikščionybė atnešė požiūrį, kad net didžiausias vargšas gali Amžinybėje būti arčiau Dievo ir turėti daug daugiau garbės nei pats galingiausias šio pasaulio karalius.

- Kuo skiriasi krikščionys vakar ir šiandien?

- Palyginti yra labai sunku, nes krikščionybė egzistuoja 2000 metų, tai „vakar" gali būti ir prieš šimtą, penkis šimtus metų, ir prieš tūkstantį. Galiausiai net tuo pačiu laikotarpiu gali skirtis krikščionių situacija, sakykime, Lietuvoje, Vakarų Europos valstybėse ir kur nors Afrikoje...

Aš manau, kad galėtume kalbėti tik apie tendenciją: senųjų amžių krikščionys daug rimčiau žiūrėjo į savo tikėjimą, daug rimčiau žiūrėjo tiek į Dievo malonę, tiek į krikščionio tykančius pavojus. Šiais laikais, man atrodo, didelė dalis krikščionių mano galintys išsirankioti iš Bažnyčios mokymo tiesas, kurios jiems patinka, ir ignoruoti tas, kurios nepatinka, - juk vis tiek Dievas viską atleis. Tokį įsitikinimą pirmųjų amžių krikščionys būtų laikę klaidingu ir labai pavojingu; jie rimčiau laikėsi Bažnyčios mokymo ir Dievo žodžio, manydami antraip užkirsią sau kelią į amžinąjį gyvenimą.

- Ar mes nepiktnaudžiaujame nuolat lygindami dabartinius Vakarus su Romos imperijos saulėlydžiu?

- Ši paralelė paplitusi ir akademikų raštuose, šį palyginimą galima surasti ir šviesaus atminimo popiežiaus Benedikto XVI apmąstymuose. Manau, kad daugybė paralelių kyla dar ir dėl to, kad visa, kas buvo geriausia Antikos pasaulyje, per krikščionybę buvo išsaugota ir integruota į Vakarų civilizaciją. Ten, kur Katalikų Bažnyčia išlaikė įtaką, Romos paveldas ir palikimas tapo mūsų civilizacijos dalimi. Ten, kur krikščionybė buvo išstumta, kaip pavyzdžiui, Šiaurės Afrikoje, Romos, Antikos tradicijos tose kultūrose yra daug kartų mažiau.

Galima sakyti, Vakarų civilizacija yra tam tikra Romos tradicijos, kuri paskutiniame jos gyvavimo etape buvo tapusi krikščioniška, paveldėtoja. Manau, kad ta prasme palyginimas yra visiškai teisėtas, juo labiau, kad veiksniai arba procesai, lėmę Romos imperijos silpnėjimą ir žlugimą gali būti įžvelgiami ir mūsų laikais.

- Jūsų minėtoje knygoje cituojamas XVIII amžiaus teisės profesorius A. F.Tytleris. Jis teigia, kad didžiosios pasaulio civilizacijos klestėdavo vidutiniškai du šimtus metų, paskui pradėdavo smukti. Jis nurodo ir kelią, kuriuo eina civilizacijos tautos: „nuo vergijos iki dvasinio tikėjimo, nuo tikėjimo iki didžiulės drąsos, nuo drąsos iki laisvės, nuo laisvės iki gerovės, nuo gerovės iki savanaudiškumo, nuo savanaudiškumo iki pasitenkinimo, nuo pasitenkinimo iki apatijos, nuo apatijos iki priklausomybės, nuo priklausomybės iki vergijos". Kokį šios raidos etapą, jūsų nuomone, šiuo metu išgyvena Lietuva?

- Supaprastintai šita mintis reiškia populiarų kalambūrą: sunkūs laikai gimdo stiprius žmones, stiprūs žmonės kuria gerus laikus, geri laikai gimdo silpnus žmones, silpni žmonės, atneša sunkius laikus ir t.t.. Aišku, kad Lietuva dar niekad nebuvo pasiekusi tokios gerovės pajamų ir gyvenimo galimybių atžvilgiu. Nenoriu sakyti: „gyvenimo kokybės" prasme, nes gyvenimo kokybė nėra vien galimybė kuo daugiau vartoti. Iš tiesų matome, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse auga karta, kuri rūpinasi individualių poreikių tenkinimu ir yra daug mažiau linkusi įsipareigoti bendrajam gėriui.

Analitikai ir mąstytojai vis garsiau kalba apie visuomenei kylantį dezintegracijos pavojų. Tai, kad jauni žmonės neskuba prisiimti santuokinių įsipareigojimų ar turėti daugiau vaikų, yra vienas iš ženklų, rodančių prioritetinį asmeninės gerovės siekį, - galimybė kuo daugiau vartoti, kuo daugiau sau leisti tampa daug svarbesniu dalyku, negu šeima, tikėjimas, tauta, Tėvynė...

- Vakarų civilizacija, regis, kelrode bus pasirinkusi seksualinį rojų...

- Ši tendencija akivaizdi. Krikščioniškos civilizacijos viena iš pamatinių etinių nuostatų buvo ta, kad žmogus turi kontroliuoti savo seksualinius impulsus, o dabartinė paradigma yra priešinga, - tiek mus supanti masinė kultūra, kino, televizijos produkcija, populiarioji muzika, visos laisvalaikio leidimo formos iš esmės yra orientuotos į seksualinį išsilaisvinimą. Aplinkinė kultūra skatina žmogų išsinerti iš bet kokių varžtų, patirti kuo didesnį malonumą, tačiau visiškai nutyli tokio palaido gyvenimo pasekmes, kai žmonės tampa silpni, priklausomi, kai suyra šeimos ir griūva gyvenimai.

- Kokio perversmo reikėtų, kad krikščionybė vėl išgelbėtų civilizaciją?

- Kaip rodo istorija, krikščionybė sugebėjo perkeisti pasaulį ir visuomenę, nors priešingoje pusėje buvo visi galios centrai. Kad Vakarų civilizacija atgautų savo energiją ir gyvybingumą, ji turėtų grįžti prie to, kas iš tikrųjų teikia jai stiprybę, - prie dorybių, kylančių iš susivaldymo, iš teisingumo, iš protingumo, tikros artimo meilės. Nematau kitos jėgos ir, tiesą sakant, žmonijoje nieko nėra išskyrus religiją, kas motyvuotų apsispręsti gėriui ir grožiui, suteiktų moralinius imperatyvus.

Jei nėra vidinės priežasties žmogui rinktis tai, kas yra dora, kas yra gera, visuomenėje negali vyrauti dora. Valstybė gali žmones tiktai kontroliuoti, bausdama arba taikydama sankcijas, bet negali priversti jų apsispręsti būti dorais žmonėmis. Vidinius pokyčius gali sukelti tiktai impulsas, kylantis iš dvasios srities.

Jei norime tikro Vakarų klestėjimo, turėtume puoselėti ir kurti kultūrą, kurios prioritetai būtų ne sėkmė, ne malonumai, ne hedonizmas, bet žmonių dorybės, padedančios žmogui tapti geriausia savo versija. Tačiau neužtenka būti vien doru žmogumi, norint pakeisti kultūrą ir civilizaciją,- pirmiausia žmogus turi būti pasiryžęs gyventi tiesoje ir netgi, esant reikalui, už tai sumokėti tam tikrą kainą, kaip ir pirmieji krikščionys, kurie buvo persekiojami Romos imperijoje.

Jie nedarė revoliucijos, nebandė nuversti valdžios, tačiau jie nuolat pabrėždavo negalintys nusilenkti netiesai. Jeigu jie buvo verčiami elgtis prieš sąžinę ir tikėjimą, jie verčiau rinkosi nukentėti, net atiduoti savo gyvybę. Tai yra tikroji krikščioniško liudijimo prasmė, kuri šių dienų krikščionių vis rečiau beprisimenama.