respublika.lt

Apkabinusi savąją lemtį (3)

2020 gruodžio mėn. 03 d. 21:27:26
Rūta Jankuvienė, „Šiaulių krašto“ žurnalistė

Silvija Povilaitytė, Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė, rugsėjį šventė 65-ąjį gimtadienį. Jubiliejinė šventė nebuvo tokia, kokia galėjo būti, jeigu ne pandemijos bangos. Nuo rugsėjo pabaigos aktoriai negali išeiti į teatro sceną, atidedamos premjeros. S.Povilaitytė rašo eiles, kad „siela nepavargtų". Rengiasi išleisti trečiąją savo eilėraščių knygą, skirtą ją užauginusiam kraštui - Joniškiui ir jo žmonėms.

×
nuotr. 1 nuotr.
Aktorė Silvija Povilaitytė eilėmis ramina sielą, kad ji „nepavirstų žvėrimi“. Artūro Staponkaus nuotr.

 

- Ką daro aktorius, kai negali išeiti į sceną? Rašo eiles?

- Ėjimas į sceną su niekuo nesulyginamas. Aš labai noriu dirbti. Dabar daug kas to trokšta - visa Lietuva normalaus darbo ištroškusi.

Ką darysi, kad atėjo toks sunkmetis, prie to reikia priprasti. Aš savo sielą stengiuosi eilėmis nuraminti, kad ji nepavargtų ir nepavirstų žvėrimi.

- Kaip kilo idėja išleisti eilėraščių knygą?

- Aš savo eilėraščių knygą noriu išleisti kaip padėką Joniškio kraštui ir žmonėms. Kadangi pati esu iš Joniškio. Nuo penkerių metų ten augau, kai grįžome su mama ir močiute iš Komijos.

Šiemet man suėjo 65-eri, mano saulelė jau vakarop. Mano gimtadienį labai gražiai minėjo Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešoji biblioteka, pakvietė eilių skaityti per miesto šventę, surengė man skirtą parodą. O aš savo knyga noriu padėkoti Joniškio žmonėms.

Noriu padėkoti savo vaikystei, jaunystei, tam gražiam žmogaus gyvenimo laikotarpiui. Turėjau tokią madą per kiekvieną gimtadienį eiti į fotoateljė fotografuotis, nors kainuodavo nemažai - net 2 rublius. Bus knygoje ir nuotraukų.

Noriu padėkoti šokių mokytojai, kuri labai mylėjo mūsų su Antanu porą. Antanas dabar mano vyras. Sakydavo, jeigu visi taip šoktumėt kaip Silva su Antanu, tai mes nežinia, kur nuvažiuotumėm. O kai reikėjo važiuoti į Dainų šventę, tai ir neišvažiavom - neišsirinko mūsų (kvatojasi).

Iki šiol bendraujame su lietuvių kalbos mokytoja Elena Vaitiekaitiene, kuriai jau 90 metų. Jos toks šviesus protas. Jos indėlis nepaprastas - ji mokė pažinti literatūrą ir menines vertybes. Mano mylima mokytoja mokėsi universitete kartu su Justinu Marcinkevičiumi, Algimantu Baltakiu.

Noriu spėti padėkoti tiems, kurie dar neišėjo, ir jau išėjusiems. Aš netikiu, kad, kai žmogus išeina anapilin, nieko nebelieka. Jeigu juos prisimenu, apie juos kalbu - jie yra čia.

Tą knygą taip ir pavadinsiu „Senoji atminų gatvė. Padėka Joniškio žmonėms".

- Jūsų eilėraščiuose daug baltos spalvos metaforų ir pati puošiatės baltai. Ką balta spalva jums reiškia?

- Nežinau. Negaliu paaiškinti. Bandau pereiti prie juodos, kuri tokia elegantiška. Atėjo branda, reikia būti solidžiai, o ir mano figūra - nebe smuiko, o violončelės - su balta spalva reikia pagarbiai elgtis. Nusipirkau gražų juodą paltą, juodą kepuraitę su tinkleliu, kaip Anos Kareninos. Išeinu į teatrą, o pareinu namo ir kuo greičiau turiu iš juodos spalvos išsinerti. Su juodu atrodau kaip koks juodas vabalas (juokiasi). Turiu dar baltus kailinukus, atgaivinsiu, išbalinsiu.

Man labai balta spalva patinka. Gal dėl to, kad suvaidinau Baltą rožę? Nuo to laiko, kai Nijolė Mirončikaitė davė man tą vaidmenį prieš 27 metus, tai ir „vargstu" su balta spalva.

- Esate aktorė, režisierė, poetė. Kuri kūrybos sritis širdžiai mieliausia?

- Nesakykite poetė - tik literatė.

- Bet sieloje - poetė?

- Sieloje taip. Ir daug poetų mane mylėjo. Brandaus amžiaus sulaukusi galiu prisipažinti, kad vyrai daug eilėraščių man yra paskyrę. Šviesaus atminimo Juozas Sabaliauskas mane yra sulyginęs su rože, kurios „grožis viską gožia".

Bet man pačiai kūryboje svarbiausia yra vaidmuo. Tik vaidmuo.

Aš dabar tokia laiminga, kad Oskaras Koršunovas man davė Jaučio - Šiaulių vieno iš simbolių - vaidmenį. Oskaras myli aktorių. Jis leido mums įterpti ir savo interpretaciją. Amžinatilsį poeto Juozo Ruzgio eilėraštyje ir mokytojos, poetės Bronės Budrevičienės eilėse, kurias skaitau, įėjusi į sceną, talpinu ir visų tuometinių Šiaulių poetų ir poečių simbolį.

Tas vaidmuo man didelė dovana. Jo priešistorė tokia. Tame spektaklyje vaidmenų tokioms senoms boboms, atsiprašau, kad taip sakau, nėra. Tik masinėse scenose. Ateinam abi su Irena Liutikaite ir sakom: „Mums vaidmenų nėra, tai pasėdėsim." O režisieriaus asistentas Jokūbas sako: „Skaitykit Jaučio vaidmenį." Šalia sėdėjo Dalius Jančiauskas, maniau, kad į jį kreipiasi. „Ne, - sako, - jūs skaitykite."

- Jums koks yra aktoriaus kelias: gėlėmis klotas ar duobėtas?

- Duobėtas. Gėlių glėbius aš gaudavau tik per jubiliejus. Tada pilna scena gėlių, nežinai, nė kur jas dėti. Važiavau į Joniškį ir dėjau ant brangių man žmonių kapų.

Aš labai laiminga, kad gyvenu šiame pasaulyje, nes manęs galėjo ir nebūti. Vaikystėje baisiai sirgau, gyvenom tada dar Komijos ATSR, kur aš ir gimiau. Mane išgelbėjo viena senulytė. Vartė vartė mane kūdikėlį prieš saulę, paskui mano mamytei pasakė: „Jeigu išgyvens iki rytojaus, tai gyvens."

Todėl aš taip myliu saulę ir esu pozityvus žmogus. Gavau, matyt, palaiminimą iš tos senutės rankų. Esu toks skraidantis drugelis, Saulės gabaliukas, spindulėlis - nesigiriu, tokia esu. Gali sakyti, jog Silva „pripaistė" kažkokių palyginimų, bet taip yra. Aš niekam teatre nesakau blogo - stengiuosi visada pasakyti ką šviesaus ir gero.

- Šiauliuose gyvendama ir dirbdama nesijaučiate esanti provincijos teatro aktore?

- Ne. Provinciją mums primeta kiti. O kiek puikių išskirtinių spektaklių Šiaulių dramos teatras yra pastatęs! „Šveiką" mes pastatėm tokį, kokio nėra buvę nė viename Lietuvos teatre. Reginos Steponavičiūtės pastatyta „Veronika" pagal Antano Vienuolio „Paskenduolę" - dar vienas toks pavyzdys. „Remygą" dabar turim - jo gal nedrįs apšaukti provincijos spektakliu?

Vilnius yra kažkokia terpė, kuri labai nori iš aukšto žvelgti į kitus miestus. Ir ne vien teatrą tai liečia - apima visas visuomenines institucijas. Vilnius truputį pasipūtėlių miestu tampa, te atleidžia man vilniečiai.

Pamenu, man reikėjo gauti leidimą, kad galėčiau stoti į aukštąją mokyklą. Aš buvau baigusi Kultūros mokyklą ir turėjau trejus metus pirmiausia atidirbti. Atvažiavau į Vilnių, nuėjau į Kultūros ministeriją ir jaunas žmogus, mane išklausęs, parašė tą leidimą. Kokia dabar mergytė, nuėjusi į ministeriją, iš karto gautų tokį popierių?

Inteligencijos, erudicijos stinga, bet pilna šoumenų. Kai „Be tabu" laidoje pasirodžiau, tai reakcija buvo tokia, lyg kažkokias meno aukštumas būčiau pasiekusi. Pribėga gatvėje ir šaukia: „O jūs iš tabu!"

Nuvažiavau į Vilnių į doktorantūrą stoti, tai būtumėt matę tų egzaminuojančiųjų akis, kai kalbėjau apie pasakų įtaką vaikų ugdyme. Galėjo mane tomis akimis nutrenkti. Nelemta man buvo tą mokslinį darbą padaryti. Džiaugiuosi, kad mano svarbiausias „mokslinis" darbas - tai mano mergytė, kurią paėmėme auginti devynerių metų, o dabar ji jau dešimtokė.

Yra lemtis, kurią laikau apkabinusi. Galėjau kone tris kartus Amerikoje pasilikti, bet kas tuomet Šiauliuose vaidins Jautį?

 

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (3)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar taupote pinigus?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar karantinas pakeitė Jūsų apsipirkimo įpročius?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 +2 C

 0 +1 C

 

 -1  0 C

+2 C

 0 +1 C

 

   -1  0 C  

0-3 m/s

  0-2 m/s

 

3-9 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.2158 PLN - 4.5385
RUB - 91.1009 CHF - 1.0773
GBP - 0.8905 NOK - 10.3308

Nuorodos