Antanas Šurna žino, kaip Lietuvai išlikti

Taip jau sutapo, kad kino ir teatro grandas Antanas Šurna gimtadienį švenčia per Tarptautinę teatro dieną. Kovo 27-ąją jam sukaks 73-eji, tačiau švęsti triukšmingoje teatralų šventėje veteranas neketina. Jis bus kartu su žmona Birute, kuri prieš aštuonerius metus, pasak jo, sugrąžino jį į gyvenimą, kūrybą ir dar labiau padėjo įsisąmoninti tikrąsias vertybes.

 Todėl pokalbio temą apie tikėjimą, meilę ir viltį pasirinkome neatsitiktinai. Dar viena proga pakalbinti artistą - rudeniop bus 50 metų, kai aktorius tuometiniame Kauno dramos teatre pradėjo scenos karjerą.

- Gal pradėkime nuo tik ką jūsų patirto įspūdžio iš Vatikane vykusių Šventojo Tėvo pristatymo iškilmių ir jo ypač šiltos kalbos.

- Esu tikintis ir man pirmą kartą gyvenime taip giliai įstrigo aukščiausio dvasininko, tarpininko tarp Dievo ir paprasto žmogaus popiežiaus Pranciškaus pasakyti žodžiai: „Atsiminkite, kad neapykanta, pavydas, išdidumas teršia gyvenimą... Nebijokime gerumo ir švelnumo“. Susižavėjau juo, nes jo kalbos klausiausi su ašaromis akyse. Tai tikras ganytojas, aukščiausios prabos dvasininkas, iš kurio esybės dvelkia meilė žmonėms, paprastumas, nėra pompastikos. Iš jo daug tikiuosi. Man gyvenime yra tekę bendrauti su dvasininkais, iš jų išskirti galiu visų mylėtą monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, negailėjusį patarimų kiekvienam, neskirstydavusį sovietmečiu žmonių į „raudonus“ ir „baltus“. Kai tokį Dievo tarną pamatai, kur kas giliau suvoki religijos ir tikėjimo prasmę, kuri nėra tikslas, o tik priemonė dvasingumui, dievoieškai. O ką mes dažnai įpratę matyti ir įsivaizduoti bažnyčioje: prabangą, sostus, kur viskas blizga, o viduje neretai žmogus jaučia tuštumą. Akivaizdu, kad klesti religinis biznis, nes ir Bažnyčia šiandien yra priklausoma nuo turtingų žmonių paramos. Atvirai kalbant, jau iki gyvo kaulo įkyrėjo propaguojamas tas savęs žeminimas: „Iš dulkės kilęs dulke ir virsi“. Žmogui kalama į galvą, kad jis nieko nesugeba ir yra bejėgis prieš Aukščiausiojo valią.

- O kaip kitaip? Juk įprasta prašyti Dievo ne tik palaimos, bet ir pinigų, automobilio, geros žmonos ar vyro.

- Na taip, žmonės Dievą įsivaizduoja kaip kokį Kalėdų Senelį, tik sėdintį ant debesėlio ir grūmojantį niekdariams, baudžiantį už blogus darbus, o pamaldiems žmonėms pildantį jų atkaklius ir begalinius prašymus. Dievas niekada nebaudžia žmogaus, nesikiša į jo gyvenimiškus reikalus. Tu tik gali prašyti Aukščiausiojo pagalbos ir jeigu jis matys, kad jos būtinai reikia, padės susivokti. Čia tiktų toks anekdotas: „Žmogus vis prašo ir prašo: „Dieve, Dieve, duok man pinigų! Dievui nusibodo ir jis neiškentė: „O tu bent jau loterijos bilietą esi nusipirkęs?“

- O jums sutikti dabartinę žmoną Birutę, subyrėjus santuokai su aktore Irena Kriauzaite, irgi padėjo Dievas?

- Manau, kad be Aukščiausiojo įsikišimo neapsieita. (Šypsosi.) Iš tiesų džiaugiuosi gyvenimu ir netikėtai aplankiusia meile. Tad pastaruosius aštuonerius metus jaučiuosi puikiai, tarsi iš naujo gimęs. 2006 metais sušlubavo širdis, jau vaidenosi „kaktusai“. Vos neatsidūriau aname pasaulyje. Nuvažiavau į Abromiškių reabilitaciją visiškai susmukęs, netikėdamas, kad mano gyvenime dar gali būti kas nors šviesaus. Birutė buvo daktarė, kuri mane išgydė, pastatė ant kojų, o aš tada ją pagrobiau iš Abromiškių ir išsivežiau į Vilnių. Tad galite ją vadinti mano pastarųjų gyvenimo metų mūza. Jei kas nors dabar papasakotų man šią istoriją, netikėčiau, kad taip susibaigusiam, gyvenimo prasmės nematančiam artistui gali nutikti. Sakykite, ar ne Dievulis manęs tuomet pagailėjo, atseikėjo meilės ir gyvybingumo? Drąsiai galiu pasakyti, kad pasaulį išgelbėti gali tik meilė, žmogiška šiluma ir humoras. Ir amžius čia nesvarbus. Beje, humoras yra meilės dalis, nes tik mylintis žmogus gali juokauti. Cinikas nejuokauja, nes jis yra piktas. Todėl man labai patinka žydiškas humoras, nes pirmiausiai jie moka pasijuokti iš savęs. Lietuviai, labai gaila, yra pikti ir pavydūs.

- Dar vaidinate keturiuose Jaunimo teatro spektakliuose, o juk jų būta daug ir jų vyresnio amžiaus publika neužmiršo. Kuris jums pačiam brangiausias?

- Nesinori išskirti nė vieno. Visi jie mano... O naujuose jaunų režisierių spektakliuose, kuriuose per galvą reikia mautis kelnes, netrokštu vaidinti. Geriau pasiimsiu knygą ir ją paskaitysiu. Kartais pagalvoju, o jeigu kas sukurtų rimtą profesionalų aktorių senjorų teatrą, štai ten norėčiau su savo žymiais kolegomis dar padirbėti. Ten koks protingas režisierius galėtų padaryti fantastiškų spektaklių. O šiaip jau savo suvaidinau. Kada nors reikia padėti tašką. Vienas tašką padeda numirdamas, kitas išeina tada, kada žiūrovas dar neužmiršo jo gerų vaidmenų, o aš taško nededu, kol turiu keletą vaidmenų.

- Kad ir kaip ten bebūtų, žmonės jus labiausiai įsiminė iš kino ir televizijos vaidmenų, ypač iš „Giminių“ serialo, kuriame suvaidinote tokį karštakošį ir labai gyvenimišką verslininką Antaną Šeputį. Tai bene ryškiausi jūsų vaidmenys. O jums pačiam gal atrodo kitaip?

- Visiškai sutinku. 40 „Giminių“ serijų iš tiesų unikalus dalykas, kuris kada nors taps Nepriklausomybės atgavimo metų pradžios istorija, nes scenarijus buvo rašomas remiantis pačiais tikriausiais gyvenimo įvykiais. O esmė yra ta, ar gali valstybė dorą pradedantį verslininką apginti nuo reketuotojų ir kitokių jo verslą stabdančių kliūčių. Ir tuo metu, ir dabar akivaizdu, kad negali. Arba jis turi gintis pats, arba mokėti kažkam duoklę. Visais atvejais išeina šnipštas: arba tave nušaus, arba tu turi nušauti... Akivaizdu, kad valstybė bejėgė buvo ir tada, ir dabar.

- Išeitų, kad mes Lietuvoje, valdžios vyrai ir moterys dažnai vaidiname, kad mums viskas gerai?

- Visas žmogaus gyvenimas yra teatras. Kiekvienas iš mūsų ateiname vaidinti savo vaidmens. Seimas vaidina politikus, gydytojas vaidina daktarą, mokytojas - mokytoją, aš vaidinu artistą. Krikščionys tai vadina „nešti savo kryžių“. Todėl neužsikraukime sau to kryžiaus, bet suvaidinkime savo vaidmenį, dėl kurio pasirašėme gimdami sutartį su Visata, su Dievu, iki galo. Mes ateiname į pasaulį, kad pakeltume Žemę, o ne ją sunaikintume visokiomis vibracijomis ar atominėmis jėgainėmis. Vaidiname vieni geriau, kiti blogiau, tingėdami pajudinti smegenis ir priimti sprendimus. Tačiau dažnai sutrinkame ir išsigąstame: „O Jėzau, ką aš dabar padarysiu“. Dievas tau problemos nepakišo, todėl pats iš tos situacijos turi ir išsikapanoti.

- Kaip jums „spektaklis“ dėl Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, kuriai netrukus rengiamės pirmininkauti?

- Na kaip? Kiek juokingas, bet labiau graudus. Netrukus visi kalbėsimės angliškai, nes kiekviena globalizacija laukia savo duoklės. Pirmiausia išnyksta papročiai, tautos įpročiai, įsitikinimas, atsiranda mišrių tautybių šeimos, vaikai, o galiausiai išnyksta kalba.

- Ką, jūsų nuomone, reikia daryti?

- Daug kas manęs to klausia. Atsakau: siūti tautinius rūbus, prisiminti mūsų „lenciūgėlius“, „gyvatarus“. (Kvatoja.) O jeigu rimtai, būtina vaikams iš mažens įskiepyti meilę gimtinei, mokyti dainų, vestis į dar iki šiol, dėkui Dievui, neišnykusias tradicines šventes, puoselėti tarmes. Juk esame aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai... Yra daugybė būdų tai daryti nuosekliai ir anksti, nes gali būti per vėlu. Pakels dar daugiau jaunimo „uodegas“, ir nesulaikysi. Baisu, kad kalba gali virsti dar didesniu žargonu negu dabar su visokiais „karoče“, „helou“ ir kt. Skaudžiausia, kad toji pseudokalba vis dažniau skamba ir teatrų scenose. Manau, į tai turėtų įsikišti valstybės institucijos, nes mūsų mažai tautai gresia išnykimas.

- Esate optimistas, tad kokia vis dėlto viltis?

- Manau, kad mums visiems nepakenktų didesnė dozė sveiko nacionalizmo, jo nederėtų slopinti. Man visai smagu žiūrėti į tautiškai nusiteikusį jaunimą, kuris ėjo su vėliavomis Kovo 11-ąją Gedimino prospektu. Sovietmečiu jie būtų patriotai, dabar juos kai kas išvadina neonaciais bei kitokiais vardais. Juk mūsų, lietuvių, liko čia tik 2,5 milijono. Jeigu mes atsisakysime patriotizmo ir pasiduosime globalizacijai, visai nieko nebeliks. Tad mano visos viltys yra būtent tas jaunimas. Gal po kokių 100 metų kas nors ir pasikeis, o štai dabar kokia 80 proc. liaudies išrinktųjų - tie patys seno mąstymo žmonės, kurie tik ketverius metus pratrina Seime kelnes, pastumdo kėdes nuo vieno stalo, o neretai ir „lovio“, prie kito.

Trumpai apie A.Šurną

Gimė 1940 m. kovo 27 d. Kaune.

1958-1962 m. studijavo tuometinėje LSSR konservatorijoje.

Aktoriaus karjerą pradėjo 1963 m. Kauno dramos teatre, vėliau dirbo Šiaulių dramos teatre, nuo 1965 m. - Vilniaus jaunimo teatro aktorius.

Svarbiausi vaidmenys teatre: „Trešnių skonis“ (rež. D.Tamulevičiūtė), „Atsigręžk rūstybėje“ (rež. V.Čibiras), „Škac, mirtie, visados škac“, „Žuvėdra“ (rež. D.Tamulevičiūtė), „Tartiufas“ (rež. I.Bučienė), „Patriotai“ (rež. J.Vaitkus) ir kt.

Vaidino: 30 kino ir televizijos filmų, iš kurių svarbiausi „Herkus Mantas“ (rež. M.Giedrys, 1972 m.) ir „Giminės“ (rež. Saulius Vosylius).