respublika.lt
 

Alvitiškio rūpintojėliai išsivaikščioja po pasaulįnuotraukos

2019 rugpjūčio mėn. 18 d. 18:04:36
Dalia BYČIENĖ

Alvitiškis (Vilkaviškio r.) medžio drožėjas Raimundas Blažaitis per daugiau nei trisdešimt kūrybos metų pasiekė visas aukštumas - pelnė žmonių pasitikėjimą, vardą, pripažinimą (respublikinėje liaudies meno parodoje už nuostabius kryžius karūnuotas aukso vainiku). Jo kryžiai puošia daugelį vietovių, sodybų visoje Lietuvoje. Ir prie savo gimtosios sodybos Alvite, statytos dar prosenelio, iškėlė kryžių. Kažkada, išvažiuodamas mokytis miškininko profesijos, negalvojo, kad sugrįš čia gyventi. Bet, kaip sako patarlė, niekada negali žinoti, kas bus, kur kelias nuves, ką tame kely sutiksi. Prieš daug metų autobusu grįždamas iš koncerto su alvitiškiais, ten pamatė į Alvitą bibliotekininke paskirtą jauną dzūkaitę Angelę. Dzūkaitė tapo jo dviejų dukterų motina, Alvito siela, meistro patarėja, pagalbininke, bendražyge. Angelė, kurią meistras meiliai vadina Angelaite, ginasi nesanti menininkė, nesikiša į meistro reikalus, bet atskirti po vienu stogu gyvenančių dviejų kultūros žmonių įtakos ribas gana sudėtinga.

×
nuotr. 2 nuotr.
Raimundo dirbtuvės kieme ir po stogu yra tapusios savotišku kūrybos muziejumi. Blažaičių šeimos archyvo nuotr.

 

Apie tai, kas išaugina menininką, kiek reikšmingas kultūros darbuotojas kaimui, kalbėjomės su jais abiem - Angele ir Raimundu BLAŽAIČIAIS.

- Ilgai siekėte „Aukso vainiko“?

Raimundas: Visai nesiekiau. „Aukso vainikas“ savaime atėjo. Yra toks konkursas, ir nepadaryti savo kryžių nuotraukų, nepristatyti jų konkursui net negražu. Taip savaime ėjo ėjo, žiūrime - jau ir vainikas. Kryžius drožti visai ne tas pats, kas rūpintojėlius. Tai sunkus darbas. Vartau ąžuolą vienas, kartais žmona ateina padėti. Kiek kryžių esu padaręs - jau nebeskaičiuoju.

Angelė: Šiaip sau kryžių niekas nedaro, jie užsakomi. Visi trys, pelnę „Aukso vainiką“, stovi mūsų krašte - vienas - Bradūno tėviškėje, antras - Keturvalakiuose, trečias - Alvito šventoriuje.

Raimundas: Neplanavau drožti ir neplanavau sugrįžti į Alvitą gyventi. Pagal profesiją esu miškininkas. Išėjau tarnauti į kariuomenę iš Jonavos miškų. Brolis Virginijus žuvo tarnaudamas armijoje. Jis, ne aš, į tėviškę turėjo grįžti, jis buvo žemdirbys. Dievulis planus pakeitė, man teko grįžti pas tėvus. Nuo miško pabėgau, bet nuo medžio - ne. Kiek save atsimenu, droždavau iš šakų, kelmų. Randi kokią šaką, darai paukštelius, gyvūnus. Didžiausias postūmis buvo Kaziuko mugė 1991 metais. Žmona pasiūlė mugėje pasitikrinti, kaip mano kūrybą žmonės vertina. Išsivežėme du krepšius rūpintojėlių, koplytėlių, ir parsivežėme tuos krepšius pilnus rublių. Rublis dar nebuvo nuvertėjęs.

Angelė: Iš pradžių tai buvo pomėgis. Droždavo lyg ir sau. Vieną kitą skulptūrą į knygą išmainydavo. O kai pajuto, kad žmonės grožisi, giria, suprato, kad tai daugiau nei pomėgis, kad iš to galima pragyventi.

- Kryžiai nėra pagrindinis jūsų kūrybos akcentas. Daug daugiau laiko atiduodate dievukų drožybai. Kas išmokė drožti dievukus?

Raimundas: Mokiausi iš lietuvių liaudies paveldo. Žmona bibliotekoje dirbo, parnešė į namus 1957 m. išleistą knygą „Lietuvių liaudies menas“. Radau ten visą liaudies meno istoriją. Rūpintojėlis į mūsų Tautos sąmonę buvo įaugęs. Per daug metų „atkaliau“ savo braižą. Mažesni dievukai gal panašūs vienas į kitą, o didesnieji - skiriasi. Aš tą pastebiu. Didesnį išdrožti užtrunka maždaug dieną. Dabar koplytėles visos dažomos, kaip ir anksčiau būdavo. Jei nori gauti aukščiausią apdovanojimą, būtinai turi dažyti.

- Drožiate ne tik rūpintojėlius. Matau ir angeliukų, ir paukščiukų, ir žmogiukų...

Raimundas: Angelus, kaip ir rūpintojėlius, lietuviams diktuoja pats gyvenimas. Bet vis tik rūpintojėlis lietuviui yra svarbesnis. Šiaip visko darau po truputį. Priklauso nuo nuotaikos.

Angelė: Raimundas drožia viską, išskyrus velnius...

Raimundas: Aš seniai žinojau, kad rūpintojėlių drožėjui netinka drožti velnius, antraip jo kūriniams gresia įgyti velnio bruožų. Ir dūšioje jaučiu, kad velniai - ne man. Kaukę vieną kitą padarau, bet tai nebūtinai velnio kaukė. Gali būti ir kita būtybė, iš pelkių išlindusi. Tiesa, vieno velniuko skulptūrą „Raganų kalne“ teko rekonstruoti. Bet tai jau ne mano mintis.

- Angele, esate kultūros žmogus, ar turite įtakos savo vyro kūrybai?

Angelė: Nežinau, kiek čia tos mano įtakos. Savęs aš nelaikau meno žmogumi. Nors, ką gali žinoti, kartu gyvenant gal ta įtaka kiek ir persiduoda. Nesikišu, bet dažniausiai apžiūriu vyro darbus, pagiriu, pasakau, ką galvoju. Kartais reaguoja, kartais ne. Bet nepyksta. Bibliotekininke tai visada norėjau būti (šypsosi).

- Įpratinote vyrą skaityti?

Angelė: Buvau beįpratinanti. Parnešdavau knygų, skaitydavo...

Raimundas: Skaitydavau, kol nebuvo to nelemto interneto. Valandą sau skirdavau per pietus. 10 minučių pavalgymui, o 50 minučių skaitydavau. Bet atsirado planšetė, ir užsidarė namų skaitykla.

- Gal ir žmonių domėjimąsi liaudies menais išstums kompiuteriai? Ar turite mokinių, kurie jūsų, drožėjų, darbus tęs?

Raimundas: Prieš keletą metų prikalbino mane vesti drožėjų būrelį Vilkaviškio kultūros centre. Iš pradžių susirinko apie 15 berniukų. Vienas kitas pasikrapštydavo, o kiti išsitraukia telefonus ir naršo. Tai ko jūs čia ateinate, jei neįdomu, klausdavau. Suprantu, per sunku vaikams. Paima medžio gabalą - ir ką su juo daryti? Žmogui turi būti uždėtas kodas, kad imtų į rankas peilį ir bandytų kažką kurti. Pirmas mano darbas gal trečioje klasėje išpjaustytas. Į tokius, kaip pirmieji mano bandymai, mugėse dabar niekas nežiūrėtų. Žmonės nori, kad darbas būtų gražus, kad būtų malonu į rankas paimti, prie širdies liptų.

- O kur mokytis tiems, kurie jau žino, kad nori drožinėti, bet neturi supratimo, nuo ko pradėti, neturi įgūdžių?

Raimundas: Nežinau, kaip ateity Dievulis sudėstys. Buvo Alytaus dailiųjų amatų mokykla, bet ji jau uždaryta. Kas mokys? Kaip ir mane - niekas. Bijau, kad drožėjų ir kryždirbių gildija išnyks. Kaip išnyko račiai, kubiliai.

Angelė: Bet, Raimundai, kiek yra drožėjų tokių kaip tu, nesimokiusių niekur. Pastebiu mugėse - prieina žmogus vieną dieną, prieina kitą, žiūrinėja, pačiupinėja. Ypatingai Lenkijoje. Ir tu supranti, kad jis ne šiaip sau grožisi, o mokosi. Čia jau taip yra, ką nužvelgei, tas - tavo. Negali to vadinti intelektine vagyste. Kad ir kaip stengtumeisi, vis tiek kito menininko nepakartosi. O jau tokio mažo rūpintojėlio, kaip Raimundo, dar nė vienas nėra išdrožęs - vos 12 milimetrų.

- Ar daug Lietuvoje yra rūpintojėlių drožėjų?

Raimundas: Jei esi drožėjas, iš drožimo neišgyvensi, jei rūpintojėlių nedroši. O populiarūs jie todėl, kad čia - Lietuva, rūpintojėlių kraštas. Ne tik lietuviai rūpintojėlius vertina. Vertina lenkai, vokiečiai. Lenkai drožėjų turi daug, bet jų darbas šiek tiek grubesnis. Jų ekspertai pataria iš lietuvių mokytis.

Angelė: Kiek drožėjų pažįstame, visi jie tokie... Idėjiniai. Jiems ne tiek svarbu, kiek uždirbs. Drožinėjimas yra jų gyvenimas, dalis jų pačių.

- Kiek per dieną skiriate laiko drožimui, Raimundai?

Raimundas: Žiemą ilgiau septintos valandos niekada nedirbu, o vasarą - kol saulutė šviečia. Taip nebūna, kad drožinėdamas apie nieką negalvočiau. Drožiu, o galvoje „atsuku“ visus savo plenerus, keliones. Bet būna dienų, kai ištari vos kelis žodžius. Atsikeli, nueini į savo mažą šiltą dirbtuvėlę, muziką pasileidi ir visą dieną bendrauji su savo dievukais. Nesijaučiu uždarytas, atskirtas, kaifuoju nuo tokios būsenos...

- Jūs, Angele, tuo metu bibliotekoje. Ar myli kaimo žmonės knygas?

Angelė: Suaugę labai skaito, o vaikai skaito tik programines knygas. Daug ko bibliotekoje neturime. Ypač, kai mamos paragina vaiką tą ar aną perskaityti. Laimei, yra vieninga sistema, galime patarti, kur knygą rasti. Jeigu skaitytojas negali į centrine biblioteką nuvažiuoti, pačios ją parvežame. Kiek tas Vilkaviškis nuo Alvito...

- Girdėjau ne vieną kalbant, kad Alvitas - kraštas, virš kurio tvyro išskirtinė aura. Bent jau taip kalba čia atvykstantys. Čia pat Kiršų kaimas, kur užaugo Salomėja Neris, Kazys Bradūnas, netoliese - poetės Dalios Saukaitytės tėviškė, šit, gyvena skulptorius Raimundas Blažaitis. Vietiniai tuo turėtų didžiuotis...

Angelė: Ne visi vienodai jaučia. Aš didesnę gyvenimo dalį nugyvenau Alvite, ne tėviškėje... Neseniai su grupe alvitiškių, svečių surengėme žygį „Nepažįstamas Alvitas“. Aplankėme Bradūnynę, Bačinskynę, laukais nubridome pas jauną šeimą, senelių žemėje iš molio pasistačiusią sodybėlę. Čia tas kraštas, kur gali atsekti daug giminiškų gijų. Blažaičius su Bačinskais taip pat sieja ne tiek ir tolima giminystė.

Trylika metų vadovavau bendruomenei. Teko pažinti ne tik Alvito, bet ir viso rajono žmones, bendraudavome. Sutapo, kad išėjusi iš bendruomenės vadovų, pradėjau dirbti kultūros darbuotoja toje pačioje bendruomenėje. Nedidelis skirtumas. Mano supratimu, kultūra yra ne tik surengti bendruomenei išvyką į koncertą, teatrą, bet ir į renginius prikalbinti kuo daugiau bendruomenės narių. Gal ir nepadeklamuos kaip aktoriai, bet svarbu, kad pajus giliau. Kai parengėme literatūrines kompozicijas Motinos ir Tėvo dienai Alvito bažnyčioje, pavyko prikalbinti ne tik mamas, bet ir tėčius su savo vaikais.

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PERGALĖ: geriausias Lietuvos smiginio žaidėjas Darius Labanauskas PDC pasaulio smiginio čempionate 3:0 nugalėjo anglą Matthew Edgarą.
  • KELIAI: šeštadienio pavakarę vakarinėje šalies dalyje pagrindinių kelių dangos daugiausia buvo šlapios dėl silpno lietaus.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
VZ LOGO 4

Dienos klausimas

Ar esate prietaringas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip manote, ar prekybos centrai turėtų dirbti per Kalėdas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 +2 C

+2 +3 C

 

+3 +4 C

+1 +2 C

+2 +3 C

 

+3 +4 C

2-7 m/s

1-6 m/s

 

0-5 m/s