respublika.lt

Aktorystė gelbsti ir politikoje

(0)
Publikuota: 2017 lapkričio 06 08:05:12, Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 1 nuotr.
Violeta Podolskaitė. Stasio Žumbio nuotr.

Gebėjimą priimti artimą, kad ir koks niekšas jis būtų, aktorė Violeta PODOLSKAITĖ greičiausiai savinasi iš aktorystės. „Artimas“ gali būti intrigantas, savanaudis, niektauza, vagis, kvailys - pats neigiamiausias tipas, bet aktorei juk privalu rasti bruožų, už kuriuos tą tipą galėtumei pamilti.

 

Šis ruduo pirmas, kai aktorės V.Podolskaitės nebėra Valstybiniame jaunimo teatre, kur tirpte sutirpo keturi jos gyvenimo dešimtmečiai, jie ir apdovanojo, ir atėmė, - toks jau dėsningas kiekvieno žemės keleivio kelias. Tiesa, ji sako niekada neišsiginsianti aktorystės ir lėktų strimgalviais vaidinti kur Šekspyro, bet norint gali apsieiti ir su kasdieniu teatru Vilniaus taryboje, kurios narė jau trečią kadenciją ji ir yra. Ten kartais pasijuntanti teatrinio žanro, - tegu ne Šekspyro, - bet komedijos ir dramos verpete, kur pagrindinių vaidmenų, žinoma, tebesigviešia vyrai. Ir stengiasi užimti labiausiai apšviestą padėtį politinėje scenoje - juk šiais laikais, deja, svarbiau ne nuveiktas darbas, bet jo pristatymas viešuosiuose tinkluose.

Tad ne juokais kaskart iš naujo kyla klausimas, ką tokioje scenoje veikti jautriam žmogui, juolab nemėgstančiam veidmainystės, juolab - smūgių iš pasalų, juolab tokiam vitališkam ir žinančiam, kas yra padorumas ir garbė. Neiškenčiu neparašiusi, kad Violetos namai kadais buvo iš akies lupta italų šeimos kopija: čia sugyveno (ir vis dar sugyvena!) papūgos, šunys, žuvys, katės, čia rungėsi (ir tebesirungia, tik rečiau) draugų balsai, aptarinėdami pasaulio ar kiemo nuodėmes bei temas, čia kildavo ir barnių, paprastai triukšmingų, garsių it filmuose, ir gal net teatrališkų, nes kaipgi be teatrališkos Violetos spalvos, bet vyro, šviesaus atminimo televizijos operatoriaus Zigmo Gružinsko kantrybė ir taiklus humoras nugesindavo aistras ir vėl „mūšio arenoje“ kildavo taikus juokas... Dosnūs draugams, atviri kaimynams buvo ir tebėra šitie namai. Galbūt Violetos bendruomeniškumas, jos talentas burti kaimynus bendriems darbams ir bus toji užuomina, nukreipusi jos žvilgsnį į politikos lankas. Vyras ir vaikai (Violeta - trijų vaikų mama) jos pasirinkimui nė nebandė priešintis, nes matė, kaip jos energija ir norai tvarkyti pasaulį bėgo per kraštus. Nesipriešino nė išmintingoji mama Onutė, nūn atšventusi 97 metų sukaktį, randanti už ką patraukt valdžią per dantį, jeigu ką...

- Man sakydavo, kad politika - nešvarus reikalas, - sako V.Podolskaitė, - bet aš norėjau įrodyti, kad kiekvienu atskiru atveju tai nebūtinai tiesa. Galėčiau pacituoti Balzaką: jei moteris nenorės susiteršti, joks purvas prie jos nelips. Šita taisyklė, manau, tinka ir politikui. Iš pradžių nesupratau, kokie ten vyksta politiniai žaidimai, ko tarybos nariai bėgioja iš salės per balsavimus, ir vieną dieną pasakiau: aš niekur nelakstysiu ir nepasirašinėsiu nesąmonių, jei tokių bus. Žinoma, žaidimai gyvenime vyksta nuolat, bet aš manau, kiekvienas tavo ėjimas turi būt suderintas su „institucija“ sąžinės vardu. Kol kas su ja didelių konfliktų neturiu, užtat jaučiuosi vidinės laisvės žmogumi, - tai brangiausia, ką nešuos su savimi. Ir jei man pavyksta, o pavyksta, galbūt kitų politikų akimis, tik smulkūs ir ne tokie reikšmingi darbeliai (iki šiol Violeta vadovavo Vilniaus tarybos Socialinių reikalų komitetui - red. past.), man jie yra svarbūs dėl to, kad kartais žmogus kreipiasi į mane kaip į paskutinę instanciją. Padėdama išspręsti labai opų žmogui klausimą, jaučiu palengvėjimą, kad bent viena problema pasaulyje tapo mažiau.

- Bet, Violeta, jei, tarkime, jums pavyktų išlupti būstą kokiam nors vargdieniui, niekas apie tai nė nesužinos, jei apie tai nepatrimituosite socialiniuose tinkluose.


- Vienas kolega praėjusios kadencijos taryboje man sakė: neeikvok savęs, pasitaupyk, o kitas patarė: mažiau daryk, - daugiau rašyk, bet man maloniau akis į akį susitikt su žmogumi. Man šimtą interneto sekėjų gali atstoti vienas skambutis; prisimenu, neįgalioji sėdėjo vežimėly, gniaužė buto raktus ir verkė, nes jos kambary pagaliau buvo šilta ir virtuvėje iš čiaupo bėgo vanduo, - tai buvo jos svajonės išsipildymas... Žinau žinau, dabar viešųjų ryšių era, bet dirbti feisbuke - ne man.

Jai nuostabą kelia, kad mūsų laikais, kai viskas aplink ir technologijos taip nežmoniškai greitai kinta, žmonių skundai išlieka - pastovusis dydis. Ir informacija juose - tokia pati, paneigianti bet kokios pažangos logiką: tarsi kas praeityje būtų pamiršęs juos išsiųsti ir jie adresatus pasiekia tik dabar.

- Juk, regis, taip paprasta, - sako, - jei tau rūpi, kaip gyvena žmonės, ir tu esi pašauktas jiems tarnauti, dirbi ir stengiesi, argi ne? Vadinasi, turi pasiekti gerų poslinkių, bet jų kaip nėra, taip nėra ir netgi dar aršiau - sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos reikalai eina vis prastyn; byra, senka Lietuva. Toks įspūdis, kad galingieji valdantieji tyčia į šias problemas žiūri pro pirštus, kad kaskart prieš naujus rinkimus alkstančiai liaudžiai turėtų ką žadėti. Visų kadencijų seimai prasideda žadiniais, bet baigiasi rankų nusiplovimu. Bet ar teko jums matyt pasaulyje tokio kantrumo žmogų, kuris taip žeminamas pažadais, išdrįstų pasipriešinti vien anonimiškai - komentarais internete? Suprantu, dar labai jauni esame savo nepriklausomybėje, vis dar mokomės joje gyventi, bet (gal naiviai nuskambės) niekaip nesuprantu, kodėl per šitiek metų nepašokta aukščiau? Nemokama tvarkytis? Nesugebama? Išvagiama? O gal tiesiog simuliuojama, kad dirbama? Kad kartais simuliuojama, susiduriu ir Vilniaus savivaldybėje, kai patikrinu, kaip vykdomi tam tikri sprendimai - jei pamirštum paraginti, tie terminai tęstųsi ir tęstųsi, o kai paklausi, tada šypsosi ir aiškina „truputį užtrukom“... Jie truputį „užtruko“, o žmonės laukia nesulaukia jų paslankumo.

- Negi jūs tikite, kad visi valdininkai kurie gauna atlyginimus, dirba?

- Aišku, yra visokių. Esu sutikusi puikių žmonių, kurie išmano savo darbą; iš jų gali tik mokytis. Patys valdininkai, specialistai dažnai atsiduria nepavydėtinoje situacijoje dėl institucijų nesusišnekėjimo, negirdėjimo vieniems kitų, dažnai politikų priiminėjamų sprendimų neįsigilinus į darbų specifikas ir jų įgyvendinimo būdus bei galimybes. Tokiais atvejais net kūrybingas valdininkas paverčiamas sausu biurokratu, jau ne dirbančiu, o tik vykdančiu nurodymus. Socialinių reikalų komitete ne kartą daug klausimų norėjau permesti už Neries, tiek į vienus rūmus, tiek į kitus, - tiek Seimui, tiek Vyriausybei, - juk visi susiję esam ir turėtumėm ieškoti bendrų sutarimų ir sprendimų, pačių reikalingiausių ir naudingiausių mums visiems. Tik dažnokai regimas Seimo vaizdas, kai posėdžių salė bemaž pustuštė, mane muša iš vėžių. Jei esi Seime, jei tavo darbas - dirbti seimūnu, tai dirbk. Man labai keista, kodėl rūpindamiesi savo atlyginimais, jie nepasirūpina kilstelėti ir savo atsakomybės? Vilniaus taryboje irgi būdavo (ir yra) tokių spalvingų asmenybių ir dar spalvingesnių jų poelgių, kad neiškentusi klausdavau: jei mokykloje vaikas neklauso, ardo tvarką, jam liepia atsivest tėvus, ką liept atsivest šitiems, suaugusiesiems? Demokratija geras dalykas, bet ji turi remtis tam tikru kultūros lygmeniu. Jei tie lygiai viens nuo kito - kaip per mylią, tai nebe demokratijos, bet anarchijos ir chaoso veiksnys.

- Tenka kokiais nors aktorystės metodais pasinaudot šioje veikloje?

- Esu gan tiesmuka, bet, tikiuosi, neužgaunu nuoširdumu žmonių, nepykstu net ant tų, kurie kalba prieš mane, - gal būtinybę mylėti savo personažą, kad ir koks niekšas jis būtų, ir savinuosi iš aktorystės. Jis gali būti pats neigiamiausias, bet privalai jame surasti bruožų, už kuriuos galėtum jį pamilti. Galiu susibarti, galiu aštriau pasakyti, bet pykčio nenešioju savyje. Yra geras posakis: su pasauliu gali susipykti per sekundę, bet tau teks paskui tokiam pasaulyje gyventi... Visada žiūriu, ar tik koliojasi žmogus, ar dar ir dirba, - jei dirba, tokiu atveju asmeniškumus galiu nustumt į šalį.

- Paprastai žmogus, kuris „myli personažus“, nelabai moka pakovoti dėl savęs.


- Dėl savęs - visada sunkiausia. Mes buvom taip užauginti, išauklėti, kad nesvarbu, kiek gauni, svarbu, kad esi scenoje, kad vaidmenį turi... Dabar žiūriu, jauni pirmiausia pasidomės, koks honoraras. Iš tiesų, tai nieko baisaus, tai normalu, bet mano jaunystės laikais tai būtų buvę nepadoru, negražu; pirmais metais, įstojusi į aktorinį, aš net tris mėnesius nedrįsau nueiti stipendijos, nes man, atvažiavusiai iš pievų ir miškų, kažkodėl buvo gėda imti pinigus, kurių lyg ir nebuvau uždirbusi. Bet kiekgi gali sėdėti ant debesėlio? Radosi šeima, vaikai, atsikvošėjau: pusiausvyra ir sveikas protas turi būti visur. Tiek scenoje, tiek namie su artimais. Tiek taryboje, tiek valstybiniuose galingųjų reikaluose.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s